Apie tėčius ir sūnus

„Mylimiausias Tėve, neseniai Tu kartą paklausei manęs, kodėl aš bijau Tavęs. Kaip paprastai, aš nieko nepajėgiau atsakyti,  – iš dalies kaip tik todėl, kad Tavęs bijau, o iš dalies todėl kad tai baimei paaiškinti reikia suminėti daugiau paskirų dalykų, nei aš kalbėdamas bent šiaip taip įstengčiau aprėpti.“ (Franzas Kafka, „Laiškas tėvui“, „Alma littera“, 2009 m. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius)

Kaip teigia knygos „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį“ (Vaga, 2020. Iš anglų kalbos vertė Ieva Šimkuvienė) autoriai, garsūs JAV psichologai Danas Kindlonas ir Michaelas Thompsonas, emociškai turtingiausi ir tvirčiausi būna tie berniukai, kurių tėčiai aktyviai dalyvauja emociniame šeimos gyvenime, švelniai ir nuosekliai rūpindamiesi savo sūnumis.

Pasak šių didžiulę darbo su berniukais patirtį sukaupusių specialistų, vyras nesigraudina kalbėdamas apie žlugusią santuoką, verslą, vaikų auklėjimo sunkumus ar fizines kančias. „Kai suaugęs vyras pravirksta terapiniuose užsiėmimuose, jis beveik visada kalba apie tėvą, nesvarbu, ar jis gyvas, ar miręs, nekenčiamas, ar garbinamas. Vyrai pasakoja apie tėčius, kurių neturėjo, kurie nuolat buvo šalia, bet skaudino, kurie buvo bejausmiai ir bedvasiai. Kalbėdami vyrai retai vartoja žodį „meilė“, bet būtent apie tai ir būna visi vyrų pasakojimai. Tėvų ir sūnų istorijos – tai istorijos apie meilę be atsako, kurias pasakojant juntamas ilgesys, pyktis, liūdesys ir apmaudas.“

Kiekvieno berniuko gyvenime anksčiau ar vėliau atsiranda jį sužavėjęs vyras. Dažniausiai tai būna jo tėtis, nors vaikas gal ne visuomet tą supranta. Berniukui svarbu, kad tėtis jį pastebėtų, įvertintų jo pastangas, nepasmerktų dėl nesėkmių. Daugybė atliktų tyrimų įrodo, kad tėtis vaikams nepaprastai svarbus. Kai jis aktyviai dalyvauja vaikų gyvenime, jie išauga psichologiškai tvirtesni, protingesni, geriau mokosi mokykloje ir netgi susiranda geresnius darbus.

Knygoje „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį“ minimas dvidešimt šešerius metus vykęs tyrimas, prasidėjęs mergaičių ir berniukų grupės stebėjimu tuomet, kai jiems buvo penkeri metai, ir pasibaigęs jiems sulaukus trisdešimt vienų. Tyrėjai nagrinėjo abiem tėvams tenkančias tėčio ir mamos pareigas, analizavo auklėjimo aspektus, pavyzdžiui, kiek mama stengėsi apsaugoti vaikus nuo agresyvaus elgesio, ar ji buvo patenkinta savo padėtimi šeimoje, taip pat, kiek vaikais rūpinosi tėtis. Buvo pastebėta, kad, nors mamų auklėjimo ypatumai lėmė didesnį vaikų jautrumą sulaukus trisdešimt vienų metų, didžiausią reikšmę turėjęs veiksnys (svarbesnis už visus mamos auklėjimo aspektus) buvo tėvo rūpinimasis vaiku.

Mažam berniukui smagu dūkti su tėčiu, užduoti begalę klausimų ir gauti į juos atsakymus. Ir čia tėčiui tenka apsišarvuoti kantrybe, nes dažnai sūnaus poreikis gauti dėmesio tampa tikru išbandymu nuolat užsiėmusiam tėčiui. Niekas taip nesuartina tėvo ir sūnaus kaip bendri užsiėmimai: krepšinis, futbolas, žvejyba, žygiai baidarėmis, dviračiais ir pan. Minėtame tyrime buvo pastebėta, kad aktyvus tėčių įsitraukimas į vaikų auklėjimą – ypač paauglystėje – gali turėti lemiamą reikšmę emociniam berniukų vystymuisi ir apsaugoti vaiką nuo įsitraukimo į nusikalstamą veiklą.

Galima pasidžiaugti, kad vis daugiau tėčių pasineria į kūdikių ir mažų vaikų auginimo rūpesčius. Tai nebuvo akivaizdu prieš kelias dešimtis metų, kai tėčio funkcija dažniausiai apsiribojo šeimos išlaikymu, o auklėjimas neretai buvo suprantamas kaip barimas ir fizinės bausmės. Tačiau agresija gimdo agresiją: pastebėta, kad agresyviai besielgiantys ir bendrauti nemokantys maži berniukai dažnai turi tėčius, kurie elgiasi agresyviai su savo vaikais, piktai rėkia ant jų, kritikuoja ir nuvertina.

Pasak psichologo Virginijaus Varkalio, berniukui ypač svarbus jo atliktų darbų įvertinimas. „Mergaitei irgi svarbus tėčio įvertinimas – jo akyse ji turi jaustis gražuole, princese, o berniukui svarbu būti įvertintam už tai, kad jis kažką gražiai padarė, sumeistravo, suklijavo, o ne gražiai pasėdėjo. Jam svarbu kažką atlikti kartu su tėčiu“, – pažymi psichologas.

Aktyviai žaidžiant krepšinį ar kitus sportinius žaidimus išlaisvinami berniuko jausmai. „Jis gali nukristi ir susižeisti, pataikyti lemiamą metimą arba pramesti pro šalį, trumpam nusivilti ar pasijusti pakylėtas. Taip žaidžiant kylantis jausmų sąmyšis smegenims – puiki galimybė mokytis spręsti problemas, mąstyti kritiškai ir reikšti jausmus draugiškoje aplinkoje, kitaip tariant, žongliruoti jausmais. Aktyvus ir žaisti mėgstantis tėtis gali padėti sūnui pažinti įvairiausias emocijas, išmokyti jį suvaldyti nusivylimą, gražiai laimėti ir pralaimėti, taip pat nepasiduoti pykčiui.“ (Iš knygos „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį“)

Tačiau niekas taip nenuliūdina berniuko kaip tėvo abejingumas ar netgi pašaipa, sūnaus pastangų neįvertinimas. Berniukui svarbu, kad tėtis, suprasdamas, jog sūnus dar mažas ir daug ko nemoka, vis tiek jį mylėtų ir suprastų, o bėdai ištikus nebijotų paguosti. Psichologai pastebi, kad užklupus sunkumams dažniausiai palūžta tie vyrai, kurie augdami būdavo mokomi nepripažinti (net ir sau pačiam), kad yra pažeidžiami, vadinasi, silpni.

„Tėtis manęs niekuomet nėra atsiprašęs, o aš savo vaikų šimtus kartų atsiprašinėjau…“ – sako dviejų vaikų tėtis. Vyriškame pasaulyje, persmelktame konkurencijos, tėvai jaučiasi nusipelnę pagarbos vien dėl to, kad jie – tėvai. Šeimos išlaikytojai, mokytojai, ragintojai ir drausmintojai. Šis iš ankstesnių kartų perimtas šeimos modelis susiduria su pasipriešinimu: sūnūs, jausdamiesi teisūs, nenori nusileisti tėvams, o pastarieji, auklėti besąlygiškos pagarbos vyresniesiems dvasia, to paties reikalauja ir iš savo sūnų. Tas išorinis kietakaktiškumas labai kenkia nuoširdiems tėvo ir sūnaus santykiams, kuriuos sušildyti galėtų pastanga nusileisti laipteliu žemyn nuo savojo teisumo bokšto ir pabandyti suprasti kitą.

Pasakų skaitymas prieš miegą, žaidimas šachmatais ir netgi įvairūs kartu atliekami ūkio darbai yra žingsnis į abipusį tėvo ir sūnaus supratimą, kuriam nebūtinos ilgos šnekos. Šaltus santykius sušildyti gali paprasčiausia šypsena ar apkabinimas, žingsnis į abipusę meilę.