Apie tėvus poetus

Poetas Jonas Strielkūnas su dukra Aiste 1973 m. Arnoldo Baryso nuotrauka

Nedaugelis vaikų yra parašę atsiminimus apie savo tėvus poetus, rašytojus, kai jie, palikę didžiausią savo turtą – kūrybą – išeina į Amžinybę.

Iš šių trijų populiariausių, skaitytojų pripažintų ir tebemylimų, dažnai prisimenamų poetų tik Aistė Strielkūnaitė dar neužfiksavo savo paauglystės ir jaunystės atsiminimų apie tėvą. Tačiau yra daug jos laiškų, rašytų iš Airijos, kur dabar ji gyvena ir dirba. Viename trumpame atvirlaiškyje tėvo gimtadienio proga Aistė rašo: „Nuoširdžiausi linkėjimai gimtadienio proga geriausiam Tėvui pasaulyje. Linkiu sveikatos, ištvermės ir sėkmės kūryboje! Būk laimingas šią ypatingą dieną ir dar daug eilinių dienų. Pasiilgau – Aistė.“

Jurga Marcinkevičiūtė atsiminimų knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ rašo: „Tėtė sakė – niekada nieko nebijok – tik daryk, ką privalai daryti. Dirbti. Gal tik žinoti, kad kulką paleis greičiausiai tie, kuriais pasitikėjai.“

Poetas Paulius Širvys su dukra Dange 1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo nuotrauka

Dangė Širvytė, gyvenanti Amerikoje, atsiminimus apie savo Tėvą pavadino „Iki šiol jo pasiilgstu“. Ji prisimena, kad su Tėvu labai daug vaikščiodavo po Vilnių: „Tėtis buvo visų šaudyklų siaubas ir mėgdavo mane į j jas vestis. Taip taikliai šaudė, kad laimėdavo visus prizus. Eidavom žiūrėti ir futbolo rungtynių. Niekada nebuvo griežtas, tik labai teisingas ir geras. Prisimenu, kad jis dažnai būdavo liūdnas. Labai liūdėdavo, kai iš namų dingdavo jo mėgstamos knygos. Daug pasakodavo apie savo vaikystę, jaunystės draugus, keliones po jūrą ir ypač daug – apie karą. Labai mėgo skaityti Jeseniną ir Džeką Londoną.“