2021 07 20

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Apie tris ekumenizmo tipus

Gintaras Sungaila konferencijoje „Tėvo namai. Krikščionių vienybės link: iššūkiai ir kaip su jais kautis“. Lino Atgalainio nuotrauka

Nors iš pavadinimo galėtų pasirodyti, kad ruošiuosi pateikti sisteminę reiškinio analizę (juk „trys“ ir „tipai“), visgi šis straipsnis yra greičiau spontaniška refleksija. Ir kaip dvasininkui, ir iki tampant dvasininku, man teko dalyvauti įvairiuose ekumeniniuose susitikimuose. Pavyzdžiui, talkinti ar stažuotis Pasaulio Bažnyčių Tarybos ir Europos Bažnyčių Konferencijos renginiuose, kitose organizacijose. Nutariau pareflektuoti apie tuos ekumeninio bendravimo tipus, jų privalumus ir trūkumus. Žinoma, būdamas ortodoksas, reflektuoju iš ortodokso perspektyvos.

Jeigu norėtumėte pasigilinti į Ortodoksų Bažnyčios požiūrį į ekumenizmą, yra du dokumentai, kurie aptaria šią temą:

Nors kartais ir manoma, kad ortodoksai yra uždari ir į kitas konfesijas žiūri įtariai, vis dėlto, visos Ortodoksų Bažnyčios dalyvauja ekumeniniame sąjūdyje. Pats žodis orthodoxia (orthos – tikras, teisingas, tiesus, doxa – nuomonė) nurodo į stiprų ortodoksų įsitikinimą, kad už visa svarbiau tikėti ne bet kaip, bet teisingai. Nepaisant to, Ortodoksų Bažnyčia stovi prie ekumeninio sąjūdžio ištakų.

1. Pažintinis ekumenizmas

Pirmasis ekumeninio bendravimo tipas, kurį norėčiau aptarti – seniausias chronologine prasme. Jis prasidėjo XX a. pradžioje.

Kaip tuo metu atrodė pasaulis? Jis, iš esmės, buvo padalytas tarp didžiųjų imperijų. Milžiniškas gabalas pasaulio priklausė Rusijos imperijai, įskaitant visą Rytų Europą, Suomiją ir Vidurio Aziją. Didžiulį plotą Europos centre valdė Austrijos-Vengrijos imperija. Ji apėmė teritoriją, kurioje šiais laikais yra Graikija, Turkija, Artimieji Rytai. Dalis Šiaurės Afrikos priklausė Osmanų imperijai, kone pusė Afrikos, Madagaskaras, kolonija Pietų Amerikoje ir ženkli dalis Indokinijos priklausė Prancūzijai. Afrikoje buvo įsigalėjusios ir daug kitų Europos valstybių, bet didžiausioji imperija buvo britų. Šioje imperijoje nesileido saulė, nes jai priklausė ir gana didelė dalis Afrikos, Indija, Australija, ir teritorijos Šiaurės bei Pietų Amerikoje. Kiekviena imperija buvo susijusi su tam tikra konfesija, oficialia monarcho religija, jos naudojosi savo resursais bei infrastruktūra, kad skleistų savo tikėjimą.

Kolonijinių imperijų teritoijos, 1898 m. Wikipedia.org nuotrauka

Jau tuo metu misijų kraštuose buvo aiškiai juntamas krikščionių susiskaldymo absurdas. Misijų teritorijose, tam tikrose įtakos zonose galėjai pamatyti, kaip tarpusavyje varžosi katalikai, protestantai ir ortodoksai. Vaizdžiai tariant, kraštus vieną dieną galėjęs aplankyti koks anglikonų misionierius būtų papasakojęs apie Evangeliją ir Kristų, gal net pakrikštyjęs, o kitą dieną ton pačion vieton atėjęs katalikų misionierius galėjęs pasakyti, kad anglikonai – eretikai, tad žmogui reikia jungtis prie kitos bendruomenės. Trečią dieną koks baptistas galėjęs pasakyti, kad abu anksčiau viešėję misionieriai buvo neteisūs. Situacijos absurdas – akivaizdus.

Benzino į ugnį įliejo Pirmasis pasaulinis karas. Visos imperijos tarsi sėdėjo ant parako statinės ir ginklavosi, ruošėsi mūšiui. Ir 1914 m. tas mūšis (tiksliau ilgas ir alinantis karas) prasidėjo. Tokio karo pasaulis dar nematė – daugybė sugriautų miestų, žlugusios imperijos, milijonai luošų žmonių, plintanti depresija ir alkoholizmas. Būtent šiame kontekste nutarta kurti Tautų Sandraugą, kuri turėjo užkirsti kelią naujam karui. Bažnyčia taip pat neliko abejinga – būtent šiomis aplinkybėmis pasirodo Konstantinopolio patriarchijos enciklika „Visoms Kristaus Bažnyčioms pasaulyje“ (kai kas šį įvykį laiko ekumeninio sąjūdžio istorijos pradžia).

Enciklika pakeitė anksčiau egzistavusią konfesijų tarpusavio santykių paradigmą. O paradigma buvo tokia – anapus Bažnyčios nėra išganymo. Tai reiškia, kad arba tu priklausai mūsų tikrajai Bažnyčiai, arba keliauji į pragarą. Taip pat mąstė ir ortodoksai, ir katalikai, ir kitų protestantų konfesijų atstovai.

Ieškodami tokių santykių pavyzdžio, galime prisiminti lietuvių vyskupo Petro Būčio knygą „Trumpa apologetika. Kristaus mokymo apgynimas“ (1922 m.). Knygoje klausiama: „Ar katalikams leistina lankyti pravoslavų bažnyčias?“. Į šį klausimą vyskupas atsako kategoriškai neigiamai. Ortodoksų („provoslavų“) apeigose katalikams dalyvauti negalima, išimtis daroma tik tuo atveju, jeigu sausio 19 d. (pagal Julijaus kalendorių) katalikas mato tradiciškai ortodoksų atliekamą vandens šventinimą prie upės ar ežero – tada iš tolo galima pažiūrėti – arba jei mirė ortodoksų tikėjimo artimasis. Pastaruoju atveju leidžiama pabūti laidotuvėse, bet jokiu būdu negalima klausytis ortodoksų dvasininko pamokslo. Taip galvojo ne tik katalikai apie ortodoksus, taip ir ortodoksai žiūrėjo į katalikus, protestantai – į katalikus, ortodoksus bei kitas protestantų konfesijas.

Enciklika „Visoms Kristaus Bažnyčioms pasaulyje“ laužė šiuos nusistovėjusius santykius. Ji adresuota visoms Kristaus Bažnyčioms. Enciklikos autoriai klausimą, ar Bažnyčios ribos baigiasi Ortodoksų Bažnyčia, paliko atvirą. Visos organizacijos, istoriškai save vadinusios „Bažnyčiomis“, taip ir vadinamos – Bažnyčios. Kaip teigia dokumentas „Ortodoksų Bažnyčios santykiai su likusiu krikščionių pasauliu“, Konstantinopolio patriarchija tiesiog priėmė sprendimą visas bendruomenes, kurios save vadina Bažnyčia, įvardyti, naudojant būtent šį žodį, ekleziologinį klausimą tarsi paliekant nuošalyje.

Ką ši enciklika kviečia daryti? Visų pirma – bendrauti. Autoriai kviečia pamiršti visas buvusias nuoskaudas, stereotipus apie kitus tikėjimus ir tarsi viską pradėti iš naujo. Tarsi įsivaizduoti, kad nežinome apie kito konfesiją, taigi pirmiausia reikia susipažinti. O pažintis turi prasidėti bendru darbu.

Gintaras Sungaila konferencijoje „Tėvo namuose. Krikščionių vienybės link: iššūkiai ir kaip su jais kautis“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Autoriai primena, kad Europoje ir pasaulyje yra daugybė bėdų, kurias reikia spręsti: „Kasdien auga alkoholizmas; prisidengiant gyvenimo gerinimu bei mėgavimusi juo, daugėja nereikalingos prabangos; geidulingumas ir palaidumas menkai bepridengiamas apgaulingu kūno laisvės bei emancipacijos apsiaustu; prisidengiant gero skonio ir meno kultivacija, daugėja nešvankybių literatūroje, dailėje, teatre, muzikoje; sudievinamas turtas ir paniekinamai žiūrima į aukštesnius idealus; visa tai ir panašūs dalykai kelia pavojų pačiam krikščioniškųjų visuomenių pagrindui.“

Krikščionys yra pašaukti daryti gailestingumo darbus. Taigi, nepaisant tikėjimo skirtumų, galima kibti visiems kartu į darbą. Taip kiekvienas ne tik vykdys savo krikščionio pareigą, gerins pasaulį, bet ir turės progos pradėti pažinti kitą konfesiją. Jei visi bandys pažinti kitas konfesijas taip, tarsi niekada anksčiau apie jas negirdėjo, jeigu rūpinsis jų gerove, tai visiems bus geriau: „Jei bus skatinamas teisingas, broliškas susidomėjimas kitų Bažnyčių padėtimi, gerove bei stabilumu, jei bus ruošiamasi domėtis, kas vyksta kitose Bažnyčiose, ir geriau Jas pažinti, jei bus ryžtamasi siūlyti savo pagalbą bei paramą kitoms Bažnyčioms, daug gerų dalykų bus pasiekta ir atskirų Bažnyčių, ir visos krikščionijos gerovei.“

Toks ekumeninis bendravimas nulėmė tradiciją ekumeninių renginių metu lankyti kitų konfesijų maldos namus bei susirinkimus, kur jų atstovai pasakoja apie save. Siekis susipažinti su kitomis konfesijomis tapo gero tono ženklu. Ir nors pradžioje tokia pažintis labai naudinga, ir ji sugriovė daugybę stereotipų, visgi ilgainiui toks ekumeninis bendravimas išsisemia, nes kiekviena konfesija pristato save kuo geriau. Toks ekumenizmas tampa paradu, kuriame varžomasi, kas apie save gražiau papasakos.

2. „Hiperentuziastingas“ ekumenizmas

Sustiprinti ekumeninį bendravimą taip, kaip norėta, tarpukario metais nepavyko. Nors enciklikoje siūlyta Tautų Sandraugos pavyzdžiu sukurti Pasaulio Bažnyčių Tarybą, ji, iš esmės, nebuvo sukurta. Daugelis didžiųjų Bažnyčių, įskaitant Romos Katalikų Bažnyčią, liko priešiškos ekumenizmui. Pasaulis nepasimokė iš Pirmojo pasaulinio karo ir, deja, išgyveno dar baisesnį Antrąjį pasaulinį karą. Pastarasis davė naują impulsą taikos ir ekumeniniams judėjimams steigtis.

Po Antrojo pasaulinio karo ne tik susikūrė Pasaulio Bažnyčių Taryba, Europos Bažnyčių Konferencija ir daugybė kitų ekumeninių organizacijų. Žengtas ir dar vienas žingsnis, skatinant sakramentinį konfesijų bendravimą. Populiarėjo Anglikonų Bažnyčioje atsiradusi (su Oksfordo judėjimu siejama) šakų teorija, teigianti, esą visos didžiosios Bažnyčios (anglikonų, katalikų, liuteronų, ortodoksų ir kt.) tėra Visuotinės Bažnyčios šakos. Kiekviena šaka neva turi savo unikalią tradiciją, papročius ir savaip praturtina Visuotinę Bažnyčią.

Po Antrojo pasaulinio karo šios teorijos sekėjai (ir ne tik), nematę svarbių tikėjimo skirtumų tarp protestantų konfesijų, ragino palikti Bažnyčios valdžios, doktrinų skirtumų klausimus ir atkurti eucharistinį bendravimą. Pastarąjį vykdant, Bažnyčios liktų kiekviena su savo valdžia, doktrininiai skirtumai būtų svarstomi ateityje, o Eucharistija bendra būtų jau dabar, nes „visi krikščionys turi būti viena“.

Gintaras Sungaila konferencijoje „Tėvo namuose. Krikščionių vienybės link: iššūkiai ir kaip su jais kautis“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Toks bendravimas buvo pavadintas interkomunija. Interkomunijos įdėja buvo oficialiai įtvirtinta Anglikonų Bažnyčios mokyme: „Susirinkimas pripažįsta ataskaitos paragrafą […], kuriame kalbama apie terminų „pilna komunija“ ir „interkomunija“ vartojimą, ir rekomenduoja, kad jei dvi Bažnyčios, kurios priklauso ne tai pačiai denominacijai ar konfesinei šeimai, turi nevarožmą communio in sacris, tai jų santykiams apibūdinti tinkamas terminas yra „pilna komunija“, o jei sukuriami įvairūs kiti santykių tipai, kurie nėra „pilna komunija“, tai tinkamas terminas yra „interkomunija“ (Lambeth konferencija, 1958 m., 12 rezoliucija).

Interkomunijos idėja neliko išdėstyta vien tik ant popieriaus. Šiandien Anglikonų Bažnyčia ir įvairios protestantų bendrijos yra suderėjusios daug pilnos komunijos ar interkomunijos susitarimų. Pavyzdžiui, kai kurios liuteronų Bažnyčios praktikuoja interkomuniją ir keitimąsi dvasininkais su reformatais, metodistais ir „Moravijos broliais“. Taigi, šis judėjimas išplito.

Žinoma, Ortodoksų Bažnyčia niekada nepripažino nei šakų teorijos, nei interkomunijos. Kodėl ortodoksai atmeta interkomunijos idėją? Paprastai Bažnyčia atsako, kad „Komunija – ne priemonė, o tikslas“. Kad geriau suprastume šią mintį, pasamprotaukime apie pačių anglikonų ir įvairių protestantų jau dabar egzistuojančią interkomuniją.

Paprastai protestantizme yra įprasta kalbėti apie „altoriaus ir sakyklos bendrystę“. Altoriaus bendrystė nurodo į bendrus sakramentus, sakyklos – į bendrą doktriną. Vienas iš klasikinių protestantiškų Bažnyčios apibrėžimų teigia, kad Bažnyčia yra „visų tikinčiųjų surinkimas, kuriame grynai (t. y. teisingai) skelbiama Evangelija ir tinkamai dalijami sakramentai“ („Augsburgo konfesija“, VII skyrius). Interkomunija leidžiama su reformatais ar evinglininkais, kurie netiki realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje ir kartais neturi formalios liturgijos. Kartais ji leidžiama su anabaptistais, „perkrikštijančiais“ suaugusiuosius, tada išsitrina tiksli antrosios sakinio dalies prasmė, tampa neaišku, kas tie „tinkamai dalijami sakramentai“. Kategorija tampa labai plati ir todėl mažai prasminga.

Kai interkomunija leidžiama su Bažnyčiomis, kurios turi skirtingą tikėjimo mokymą (pvz., tarp predestinacijos šalininkų ir arminijonų, Filioque šalininkų ir Asirijos Rytų Bažnyčios), iškyla klausimas, kas įvardijama kaip „grynai skelbiama Evangelija“ – panašu, kad į terminą telpa daug skirtingų tikėjimo mokymų. Atsižvelgus į tai, kad, pavyzdžiui, Porvo Komunijoje yra ir LGBT santuokas laiminančių, ir jas laikančių nuodėme bendruomenių, aiškėja, kad „grynas Evangelijos skelbimas“ apima ir skirtingus moralinius mokymus. Tokiu atveju, atsisakius griežtos pozicijos Komunijos ribojimo klausimu ir priėmus interkomunijos idėją, išsitrina termino „Bažnyčia“ prasmė – kas yra ta substancija, vienijanti jos narius, jei teisingas Dievo Žodžio skelbimas arba tinkamas sakramentų teikimas nebėra svarbūs?

Nors ortodoksams be teisingo Dievo Žodžio skelbimo ir tinkamo sakramentų teikimo dar svarbus ir tradicijos tęstinumas (tam, kad egzistuotų Bažnyčia, dar reikalingi Jėzaus įgaliotieji apaštalų įpėdiniai – vyskupai), vis dėlto, šitoks laisvas pasvarstymas atskleidžia, kodėl interkomunija svetima ortodoksams. Turėti bendrą Komuniją, neturint bendro tikėjimo ir moralės mokymo ar bendro sakramentų supratimo, ortodoksams atrodo neprasminga. Komunija – buvimas viena Bažnyčia – yra tikslas. Eucharistija yra vidinės vienybės išraiška, o ne priemonė tai vienybei pasiekti.

Giedrius Saulytis ir Gintaras Sungaila konferencijoje „Tėvo namuose. Krikščionių vienybės link: iššūkiai ir kaip su jais kautis“. Lino Atgalainio nuotrauka

3. Receptyvusis ekumenizmas

Trečiasis ekumeninio bendravimo tipas, kurį norėtųsi reflektuoti – „receptyvusis ekumenizmas“. Pirmasis šį terminą 2006 m. įvedė katalikų teologas Paulas Murray‘us, kuris teigė, kad atėjo laikas „ne klausti, ko kiti gali išmokti iš mūsų, bet ką mes galime išmokti iš kitų“.

Receptyvusis ekumenizmas skelbia, kad pažintinis ekumenizmas, apie kurį kalbėjome, kaip apie pirmąjį ekumenizmo tipą, jau išsisėmė. Senieji stereotipai apie konfesijas jau subyrėjo, o lankymasis vienas pas kitą, vien tam, kad būtų idealizuotai ir gražiai pristatyta sava konfesija, jau neturi prasmės. Apie pagrindines konfesijų idėjas ir privalumus jau žinome pakankamai. Šiuo atveju dar labiau suartinti gali realių konfesijų problemų pažinimas.

Egzistuoja tam tikros problemos, bendros visam krikščioniškajam pasauliui. Daugelis Europos konfesijų išgyvena pašaukimų krizę, mažėja dvasininkų bei kandidatų į dvasininkus. Kongregacijos (parapijiečiai) sensta, mažėja jaunimo. Sąrašą galima būtų tęsti be galo. Ir visus šiuos klausimus konfesijos gali spręsti kartu.

Jau surengta ne viena ekumeninė konferencija, kurios metų skirtingų konfesijų atstovai dalinosi duomenimis apie savo Bažnyčių problemas ir tuos būdus bei sprendimus, kuriais siekiama jas įveikti. Toks pasidalinimas problemomis suartina ir leidžia vienas iš kito mokytis, kaip dalinimasis problemomis suartina ir atskirus žmones.

Tokio, nors ir netyčinio, receptyvaus ekumenizmo pavyzdžiu galima pavadinti ir neseniai Šiluvoje organizuotą konferenciją apie piligrimystę („Keliavimo paradigmos kaita XXI a.: vartotojai ar piligrimai?“). Konferencijoje be katalikų dalyvavo ir protestantų bei ortodoksų, kurie galėjo pasidalinti savo požiūriu bei susipažinti su kitų nuomone, tad nors ir ekumeninis pasikeitimas buvo nedidelis, ribotas, bet jis buvo prasmingas.

Kai kurie teologai sako, kad reikėtų žengti žingsnį toliau ir pradėti „hiperreceptyvų“ arba žaizdų ekumenizmą – dalytis skaudžiausiomis patirtimis ir krizėmis. Juk ne viena Bažnyčia susidūrė su seksualinio išnaudojimo ar piktnaudžiavimo galia skandalais, turėjo sugalvoti savo krizės įveikos būdą. Toks žaizdų ekumenizmas padėtų dar labiau suartėti ir padėtų sugydyti Bažnyčių skaudulius. Panašu, kad tokio bendravimo potencialas dar neišsemtas, toks bendravimas dar tik prasideda.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apibendrinimas

Pabaigoje refleksiją norisi apibendrinti keliomis pagrindinėmis tezėmis. Pirmiausia, Ortodoksų Bažnyčia visada buvo atvira dialogui ir ekumeniniame sąjūdyje dalyvauja nuo pat jo pradžios. Tai nereiškia, kad ortodoksai nekritiškai sutinka su visomis vienybės inciatyvomis – jie turi tam tikrus tikėjimo principus, kurių jiems nevalia peržengti, todėl, pavyzdžiui, mielai bendradarbiaudami su kitomis konfesijomis socialinėje humanitarinėje srityje, liudydami joms savo tikėjimą ir stengdamiesi jas pažinti, jie atmeta interkomunijos idėją.

Šiandien Lietuvoje pirmų dviejų ekumeninio bendravimo tipų potencialas, ko gero, dar nevisiškai išsemtas, nes dar ne visi krikščionys yra atsikratę senųjų stereotipų apie kitas konfesijas, ne visi apie jas žino. Tačiau ir Lietuvos, ir tarptautiniu lygiu labai prasmingas yra ekumeninis mokymasis – dalinimasis problemomis ir bendras išeičių ieškojimas. Panašu, kad mūsų amžiuje tai – aktualiausias iš minėtųjų ekumeninio bendravimo tipų.

Pranešimas skaitytas konferencijoje „Tėvo namuose. Krikščionių vienybės link: iššūkiai ir kaip su jais kautis“, 2021-07-17.