Apie trofėjinį tanką ir „krovinį 200“

Tačiau pakeliui nutiko netikėtas sustojimas. Po atviru dangumi mieste, kuriame 1968 metais laisvės viltį suvažinėjo ir sušaudė sovietiniai tankai, buvo eksponuojami Rusijos tankai. Laimė, šįkart sunaikinti mūšio laukuose Ukrainoje. Kartu buvo prašoma žmonių aukoti kovojantiems ukrainiečiams.

Tokių ekspozicijų reikėtų visuose Europos miestuose, tuomet galvojau. Kad neleistų apsimesti, kad gyvenimas teka įprasta vaga, kai Europoje vyksta karas. Kad ne tik paskatintų piliečių aukas, tačiau ir didintų spaudimą vyriausybėms nedelsti su būtina pagalba Ukrainai, ypač ginklais. Juk jau tada buvo akivaizdu, kad Rusija gali sustoti tik dviem atvejais – visiškai sunaikinusi nepriklausomą Ukrainą arba smarkiai gavusi į dantis ir priversta trauktis ne taikos derybomis, o ginklais. Jei Europa nori likti laisva, ji privalo daryti viską, kad išvengtų pirmojo ir išsipildytų antrasis scenarijus. 

Juk laisva Europa visų pirma remiasi vertybiniu pagrindu. Leidę tironams jėga perbraižyti sienas, plėsti savo „privilegijuotų interesų“ zonas, grasinti laisvoms šalims ir brutaliai kištis į jų reikalus, dėl savo patogumo ir noro kuo greičiau grįžti prie įprasto gyvenimo ragindami kitus susitaikyti su nuolaidomis tironijai, mes Europoje taptume belaisviais net ir tokiu atveju, jei mūsų gatvėse nebūtų nė vieno okupantų kario ar tanko. Karo Ukrainoje akivaizdoje Europai gresia ir dvasinė okupacija, kai laisvą visuomenę pagrindžiantys principai būtų išduoti prisidengiant nenoru eskaluoti konflikto, neprovokuoti Kremliaus, nežeminti Putino ir pan. Kitaip tariant, nebe mes patys apsisprendžiame veikti įkūnydami moralinius principus, bet kiti grasinimais, šantažu mums primeta apsisprendimo sąlygas ir taip griauna taisyklėmis ir pagarba visuotinėms žmogaus teisėms grindžiamą tarptautinę tvarką. 

Sociologinė apklausoa rodo, kad Europos valstybių gyventojai yra pasidalinę į dvi stovyklas – taikos ir teisingumo. Taikos stovyklos šalininkai akcentuoja būtinybę kuo skubiau nutraukti ugnį, net jei tai ir reikalautų iš Ukrainos padaryti teritorinių nuolaidų Kremliui. Teisingumo stovykla, kurios gretos stiprėja, mano, kad konfliktą privalu užbaigti apginant Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą, taip pat atsakomybėn patraukiant ir nusikaltėlius. Tačiau taika neįmanoma be teisingumo. Kol teisingumas nepasiektas, tol geriausiu atveju vyks paliaubos, kurios reikš pertrauką tarp karo veiksmų. Iš vienos pusės, bet kokios paliaubos Kremliui bus tik galimybė atsikvėpti ir persigrupuoti. Iš kitos pusės, Ukraina taip pat nesusitaikys su teritorijų netektimi. Tai nebūtų tik žemės ploto netektis, tačiau pasmerkimas ten gyvenančių žmonių, turint omenyje tai, kas vyko Bučoje ir kitur Ukrainoje – prievartavimai, kankinimai, žudynės, grobimai.

Šiandien mūšio lauke sunaikintas Rusijos tankas atsidūrė ir greta Vilniaus arkikatedros. 14 mln. eurų radarams Ukrainai suaukojusiai visuomenei veikiausiai nebereikia priminti, kad Ukraina šiandien kovoja už savo ir mūsų laisvę, jog reikia dėti visas pastangas, kad žvėris būtų ne tik sustabdytas, bet ir išvarytas iš okupuotų žemių. Kitaip jis gali ateiti ir pas mus. Kas to dar nesuvokė, veikiausiai ir nebesuvoks.

Karo Ukrainoje akivaizdoje Europai gresia ir dvasinė okupacija, kai laisvą visuomenę pagrindžiantys principai būtų išduoti prisidengiant nenoru eskaluoti konflikto, neprovokuoti Kremliaus, nežeminti Putino ir pan. Kitaip tariant, nebe mes patys apsisprendžiame veikti įkūnydami moralinius principus, bet kiti grasinimais, šantažu mums primeta apsisprendimo sąlygas ir taip griauna taisyklėmis bei pagarba visuotinėms žmogaus teisėms grindžiamą tarptautinę tvarką.

Šiandien santykiuose su Rusija įmanomas vienintelis scenarijus – siekiant geriausio dera rengtis blogiausiam. Putinas ir jo mirtį sėjanti kariauna raudonųjų linijų neperžengs tik tokiu atveju, jei atgrasymas bus efektyvus, jei matys, kad už smūgį į veidą kils rizika ne tik sulaukti antausio atgalios, tačiau ir netekti visos rankos.

Sunaikintas Rusijos tankas Vilniuje simbolizuoja tarp šiandienės Rusijos ir Vakarų pasaulio atsivėrusią prarają. Ji skiria tuos, kurie aukojasi gindami savo vaikus, ir tuos, kuriems negaila nei svetimų, nei savų vaikų. Vienas Rusijos opozicionierius pripažino tikėjęs, kad Rusijos visuomenė atsipeikės, kai namo ims grįžti mūšio laukuose Ukrainoje žuvusių rusų karių kūnai. Vis dėlto Michailas Šiškinas pabrėžia, kad iš Vietnamo į JAV grįžtantys karstai su karių kūnais šioje šalyje paskatino prieš karą nukreiptus protestus, o Rusijoje tai tepaskatino šūkius „mūsiškius muša“. Savo esė rinktinėje „Taika ar karas“ jis rašo, kad tokia nuostata lemia, jog karstų tik daugės. Karstų, kurie paprasčiausiai paženklinami kaip „krovinys 200“, kurie laidojami slapta ir neleidžiant įrašyti mirties vietos. Kol tėvams taip tinka, tuomet šiandien rašomi demokratinės Rusijos ateities scenarijai verti mažiau nei popierius, ant kurių jie užrašyti.

Skaitau naujieną, kad kažkas, atvažiavęs iškalbingu numeriu MOI MIR (rus. „mano pasaulis“) pažymėtu automobiliu, ant tanko padėjo raudonų gvazdikų, uždegė žvakių. „Rusiškojo pasaulio“ išpažinėjai. Neįmanoma suprasti ir pateisinti tų, kurie gyvenimo prasmę, saviraišką atranda tik tokiose dehumanizuojančiose, kelią karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui atveriančiose ideologijose. Normalu būtų žvakes degti ne ant tanko, o prie Rusijos ambasados su užrašu, kad už kiekvieną žūtį kare atsakomybė tenka ne kam kitam, o tik teroristiniam Kremliaus režimui. Tačiau labai abejoju, ar tokio numerio savininkas ištarė bent žodelį prieš Putiną.

Putinas ir jo mirtį sėjanti kariauna raudonųjų linijų neperžengs tik tokiu atveju, jei atgrasymas bus efektyvus, jei matys, kad už smūgį į veidą kils rizika ne tik sulaukti antausio atgalios, tačiau ir netekti visos rankos.

Neįmanomas joks dialogas su „rusiškojo pasaulio“ apologetais, nes jų rankos kruvinos, o akys į kitą žvelgia nužmoginančiu žvilgsniu. Abstrakcijos jiems artimesnės nei vaiko gyvybė, etiketes jie regi ryškiau nei išprievartautos moters veidą, svarbūs ir didingi pasijaučia tik žemindami kitą, žodžiai jiems reikalingi ne tiesai įvardinti, o pateisinti tam, kas nežmoniška ir nepateisinama. Ir liūdi jie tikrai ne žuvusių Rusijos karių, o to, kad jiems nepavyko daugiau užgrobti, pažeminti tų, kurie dėjo pastangas gyventi geriau. „Rusų pasaulis“ yra dvasinis užkratas.

Užkratas, kurį platina ir krikščioniškomis vertybėmis manipuliuojantis patriarchas Kirilas su savo parankiniais. Tas pats Kirilas, kuris teigia, kad žūtis mūšio lauke Ukrainoje nuplauna visas nuodėmes. Tas pats Kirilas, kuris nuolankiai klausosi Kremliaus tirono Putino kalbų įsitaisęs pirmoje eilėje. Tad žudyti į Ukrainą siųstas tankas Vilniuje simbolizuoja ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčios moralinį bankrotą jai stojus galios, o ne teisingumo, tironijos, o ne laisvės, despoto, o ne persekiojamojo, žudymo, o ne pagarbos žmogaus gyvybei pusėn.

Be abejo, dera melstis už taiką, dera melstis už tai, kad kuo greičiau nutiltų pabūklų griausmas. Tačiau krikščionybė daro skirtumą tarp teisingo ir neteisingo karo, o tai savo ruožtu uždeda pareigą paremti kovojančius teisingą kovą ir priešintis tiems, kurie karą pavertė stabu. Negali būti tiesiog už taiką atsisakydamas pasirinkti pusę, nes taip auka sulyginama su budeliu. Ukrainiečiai kovoja teisingą karą gindami savo šalį. Tad mūsų pareiga yra jiems padėti, kad kuo daugiau Rusijos tankų virstų ne pajėgiais žudyti, o tinkamais tik trofėjinėms ekspozicijoms, perspėjančioms apie karo žiaurumus. Kiekvienas trofėjiniu eksponatu virtęs rusų tankas reiškia Kremliaus galios sėti mirtį ir destrukciją Ukrainoje silpnėjimą. 

Kad ginklai nutiltų, reikia daugiau ginklų Ukrainai. Kad Ukraina nevirstų griuvėsiais, dera stiprinti Ukrainos kariuomenę. Antrojo pasaulinio karo pavyzdys rodo, kad tironai patys nesustoja. Jie arba yra sustabdomi jėga, arba plečia kruvinųjų žemių teritoriją.