Apie veidmainišką rūpestį ir manipuliacijas Dievo kūrinija

Pasak gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ atstovo Karolio Kulikausko, problema ne vienus metus buvo žinoma, ją nuolat keldavo gyvūnų globėjai: „Tuos dalykus ne kartą viešino „Dogspoto“ organizacija, kurios nariai, apsimetę slaptais pirkėjais, eidavo į fermas su slapta kamera. O vaizdai būdavo netgi baisesni, nei matėme pastaruoju metu. Gal ir būdavo minimalus patikrinimas, po kurio savininkas gaudavo pusšimčio nesiekiančią baudą. Ar tai adekvati reakcija? Žmogus, einantis ne vietoje per perėją, gauna didesnę baudą…“

Lietuvoje, vadovaujantis LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu, reikalavimai keliami visiems: tiek savanoriškais pagrindais veikiančioms gyvūnų globos organizacijoms, tiek mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomoms tarnyboms, tiek veisėjams, iš tokios veiklos gaunantiems akivaizdžios naudos. Gyvūnų globos organizacijos privalo laikytis taisyklės – dešimties kvadratinių metrų patalpoje laikyti du–tris šunis, tuo tarpu daugyklose keli šunys sukišami į vieno kvadratinio metro ploto narvus. Tiek vienus, tiek kitus prižiūri tos pačios Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai. Tad mane, mokesčių mokėtoją, labiausiai šokiravo toks šios valstybės išlaikomos institucijos vadovo D. Remeikos požiūris: „Šiuo atveju tikrai džiaugiamės, kad gyvūnų globėjai, analizuodami turbūt ir viešąją erdvę, ir feisbuką, kitus socialinius tinklus, ypač energingai įsitraukia. Mes prisidėjome prie šitų patikrinimų ir matome, kad tikrai yra nemažai veisėjų, užsiimančių nelegalia, neregistruota veikla, su nemažai teisės aktų pažeidimų.“ Būtų smalsu sužinoti, kokią erdvę analizavo pats tarnybos vadovas su visa pavaldžių 10 departamentų ir 33 skyrių struktūra, kad atsibudo tik kilus kone valstybinio masto skandalui?

Šioje žiauraus abejingumo ir naudos grandinėje ne paskutinį vaidmenį atlieka ir pirkėjai, kurių godumas augina iškreiptą pasiūlą. Tikriausiai atsiras tokių, kurie suvoks, kad remia itin nesąžiningą ir žiaurų verslą, tačiau dalis vardan mažesnio pinigo užmerks akis. Gyvūnų globėjų nuomone,  už sprando reikia griebti pačius daugintojus ir griežtinti jiems reikalavimus ir baudas. Tikėkimės, kad visuomenės spaudžiamas Seimas, kuriame jau skinasi kelią Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos, numatančios traktuoti veterinaro nepranešimą apie blogą gyvūno būklę kaip žiaurų elgesį su juo, jų neįkiš į stalčių neribotam laikui. Ir tikėkimės, kad savivaldybės, pagal įstatymą turinčios prievolę rūpintis beglobiais gyvūnais, šios pareigos neužkraus vien savanoriams entuziastams, ką teko girdėti iš ne vieno gyvūnų globėjų asociacijos atstovo lūpų.

Mažai yra tokių, kurių nejaudintų naminių gyvūnų kančios. Bet pakalbėkime ir apie gyvūnus fermose, apie kurių reikalus išgirstame itin retai. K. Kulikauskas, paklaustas, kokia vadinamosios „pramoninės gyvulininkystės“ situacija, papasakojo apie atvejį, kai vieną šeštadienio rytą pamatė iš fermos dėl kažkokių priežasčių išmestą ligotą karvę. „Veterinarinės tarnybos atstovų išsikviesti buvo neįmanoma, bet per aštuonias valandas pavyko išsireikalauti, kad karvę numarintų. Kaip vėliau sužinojau, ji dvi ar tris dienas būtų palikta laukti mirties be vandens ir be maisto, kol galiausiai būtų buvusi išvežta į mėsinę. Kiekvienas gyvūnas turi teisę į orią, jei taip galima pavadinti, mirtį. Neturime jo pasmerkti kančioms…“

Pramonėje nėra meilės gyvūnui, kurį susirgusį pigiau užmigdyti, negu gydyti. Neturime teisės kalbėti apie jokią gyvūnų gerovę, jei į gyvūną, turintį emocijų ir jaučiantį skausmą dėl atimamo jauniklio, žiūrime tik kaip į maisto šaltinį. Maisto, kurį dažnai švaistome, kurio valgome per daug, taip kenkdami savo pačių sveikatai. Mėsos pramonė yra viena pagrindinių pasaulinio atšilimo ir taršos priežasčių, tad, pasak filosofo ir futuristo Yuvalo Noah Harari, belieka viltis sudėti į mėsos auginimo iš ląstelių būdus, norint išvaduoti milijardus naminių gyvūnų nuo kančių kupino gyvenimo. Arklius pakeitus mašinomis jų skaičius krito drastiškai, tad gal taip nutiks ir su kitomis gyvomis būtybėmis, auginamomis mėsos pramonei?

Nuo bado nemirštame, bet žudyti gyvūnus kai kam norisi. Dažnai net iškreiptais būdais. Dabartinis aplinkos ministras, kuriam net ir pagal partinę priklausomybę (Valstiečių ir žaliųjų partijos narys) derėtų rūpintis Dievo sukurta kūrinija, visai neseniai bandė įteisinti medžioklę lankais ir prožektoriais. Pirma įteisinkime ją, o po to diskutuosime su visuomene, aiškino mums ministras. Jį palaikantis kitas Seimo kolega, pataisų, įteisinančių medžioklę lankais bendraautoris, savo rinkiminiame buklete nevengia pasigirti išgelbėtu katinuku, su kuriuo noriai ir demonstruojasi – nes kas gi atsilaikys prieš katinuko žavesį?

Tos veidmainystės ir manipuliavimo apstu. Žuvinto ežere, esančiame ministro K. Mažeikos rinkimų apygardoje, jau leista žūklė vietiniams gyventojams – kuo ne politinė korupcija? Galiausiai sužinojome ir apie galimą pavojų Žuvinto rezervato paukščiams: teisės aktuose įsivėlus painiavai jau nebeliko nuostatos, draudžiančios medžioklę rezervato, kuriame peri ir ilsisi keliaujantys paukščiai, biosferoje. Pasak LR Aplinkos komiteto narės Aistės Gedvilienės, medžiotojai net neturi galimybės žinoti, kad Žuvinto rezervate medžioti negalima, nes tai nenurodyta Medžioklės taisyklėse, kurias tvirtina ministras. Ministro rankose ir verslinės žvejybos Kuršmarėse reikalai. Tokią žvejybą ministras galėtų sureguliuoti vienu įsakymu, bet jis norėtų teikti įstatymo projektą Seimui, kas iš esmės reikštų iniciatyvos numarinimą dėl spaudimo, kurį patirtų Seimo nariai iš suinteresuotų bičiulių ir lobistų.

Tad kažkaip čia viskas atvirkščiai toje mūsų „karalystėje“, kurioje gyvūnų gerove rūpinasi savanoriai entuziastai, o mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos tarnybos džiaugiasi, galėdamos prie jų prisijungti. Kurios aplinkos ministras rūpinasi medžiotojų būrelio reikalais, bet ne aplinkos ir gyvūnijos tausojimu. Popiežius Pranciškus, pakvietęs pasaulio krikščionis kasmet nuo rugsėjo 1-osios iki spalio 4-osios minėti Kūrinijos laiką, savo enciklikoje „Laudato si“ pabrėžia klaidingą manymą kitas gyvas būtybes laikyti vien objektais, pavaldžiais despotiškai žmogaus valdžiai. „Abejingumas ar žiaurumas šio pasaulio kitam kūriniui galiausiai visada kažkaip persiduoda mūsų elgesiui su kitais žmonėmis. Širdis yra tiktai viena, todėl tas pats niekingumas, skatinantis blogai elgtis su gyvūnu, netrukus ima reikštis santykiuose su žmonėmis. Kiekvienas blogas elgesys su kokiu nors kūriniu prieštarauja žmogaus kilnumui“ (Enciklika „Laudato si“ apie rūpinimąsi bendraisiais namais, 2015 m. gegužės 24 d.)