2021 01 26

Arkivysk. Kęstutis Kėvalas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Apie visuomenę, valstybę, šeimą ir bendrąjį gėrį

Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Telšių vyskupijos nuotrauka

Kas yra šeima ir kodėl ji gali būti pagrindas? Ir kodėl valstybės sudedamoji dalis yra šeima, kuri yra naujos gyvybės lopšys, visos visuomenės pagrindinė sudedamoji dalis? Pasirodė, kad Dvasia tikriausiai veda, kad reikia pasišnekėti ir apie šeimą, ir apie valstybę, ir apie laisvę – apie bendrąjį gėrį. Dalykus, kurie atrodo abstraktūs, bet iš tikrųjų jie laiko mūsų gyvenimą. Ir taip gimė vyskupų laiškas advento metu, pavadintas „Kalėdų belaukiant“.

Laiškas pradedamas kalba apie tikėjimo reikšmę – kaip ir Kalėdų istorija. „Tamsybėse tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą“, – sako Evangelija pagal Matą. Tamsybės yra migla, galinti žmogų apimti, jeigu jisai nesivadovauja protu, įžvalga, intuicija ir neužduoda rimtų klausimų apie gyvenimo prasmę. Kitaip tariant, jeigu žmogus nesusimąsto, koks yra gyvenimo tikslas – jo gyvenimas skendi tamsybėse, jis nesusimąsto apie pašaukimą.

Puikiai žinome, kad šiuo metu pasaulyje susiduria dvi pasaulėžiūros. Viena jų remiasi sekuliariu mąstymu ir teigia: „Mus ištiko pasaulis, tad dabar imkime iš jo visa, kas geriausia, nes, ponai, – labai atsiprašau, kad turiu jums tai sakyti – netrukus visi būsite tik pelenai. Taip jau nutiko toje būties loterijoje, tad naudokimės viskuo, nes nebeturime laiko. Tad stenkimės patirti daug džiaugsmų, malonumų ir iš gyvenimo semkime viską, kas įmanoma.“

Toks gyvenimas yra be Dievo, be amžinybės perspektyvos ir menkai logiškas. Jeigu mes sakome, kad šitas stalas arba šis kompiuteris yra kažkieno padarytas, turi priežastį, turi kūrėją, tai kodėl toks sudėtingas dalykas kaip pasaulis priežasties neturi? Normalus, ūkiškas protas sako – jeigu dalykas yra, ir dar toks sudėtingas – už jo turėtų stovėti kūrėjas. Ir jeigu šia logika nesinaudoju, tuomet atmetu žmogaus gebėjimą mąstyti – protą, kuris sako, kad niekas iš nieko neatsiranda.

Tikėjimas Dievu yra laikysena, pasaulėžiūra, kuri veikia požiūrį į pasaulį, į valstybę, pagaliau – į patį žmogų ir jo aplinką – šeimą. Mes klausiame savęs: jeigu čia yra Kūrėjo braižas ir šitas pasaulis neatsitiktinis, galbūt ir mes nesame atsitiktiniai? O tai reiškia – mes esame norėti. Tai reiškia – sukurti. Tai Jis mūsų norėjo tam, kad taptume jo bendradarbiais. Jis davė mums gyvybės dovaną. Tai pati nuostabiausia dovana, kokią tik šiame pasaulyje turime.

Taigi, tikėjimas yra atradimas, keičiantis visą gyvenimą. „Žolė ta pati, medžiai tie patys“ ir vis dėlto viskas jau atrodo kitaip. Tai reiškia ir naują pasaulėžiūrą bei naują požiūrį į gyvybę. Ji atsiskleidžia kaip nepaprasta dovana. Šis gėris yra toks svarbus, kad negalima jo naikinti, juo manipuliuoti – jis turi būti saugomas. Nuo užmezgimo iki pabaigos. Jeigu vos įžiūrima embriono ląstelė nėra žmogus – ji ir vėliau tokia netaptų. Jei sakoma, kad abortas įmanomas tam tikru metu, kokios šio laiko ribos? Taip atsiranda daugybė sąlygų, pateisinančių šį veiksmą. Pavyzdžiui – sąmoningumas. Jeigu nėra sąmoningumo – embrionas nesulyginamas su žmogumi. Bet, atleiskite, juk koma tai pat yra nesąmoningumo būsena, ar tokiu atveju taip pat turiu teisę nutraukti gyvybę?

Antras dalykas – sąžinės laisvė. Mes apie ją per daug negalvojame, o visgi pirmieji krikščionių kankiniai už ją praliejo savo kraują. Įsivaizduokite Jėzaus atsakymą fariziejams, kurie „laužė“ jį klausdami – verta mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Jeigu atsakai teigiamai – remi okupacinę romėnų valdžią, priešingu atveju – keli revoliuciją. Nėra tinkamo atsakymo. Ir tuomet atsakymas: „Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“ padeda padėti pagrindus Vakarų pasaulio demokratijai – vertinama ne atskiro asmens, bet įstatymo viršenybė.

Ne ciesoriaus valdžioje paskutinis žodis, nes egzistuoja ir kita valdžia – Dievo valdžia. Ji kontroliuoja ciesoriaus valdžią. „Mes gerbiame imperatorių, bet tu nesi Dievas“, – sakė pirmieji kankiniai ir dėl to mirė. Šiandien mums tai skamba kaip tolima istorija, bet ir mūsų valdžia, gerbiama ir mylima dėl to, kad sunkiai dėl mūsų dirba – ir ji apribota šito principo, kuris vadinasi sąžinės laisve, religijos laisve ir tiesa apie žmogų. Tiesa apie tai, kas yra žmogaus prigimtis. Ji yra perteikta ir Apreiškimu, ir atpažįstama mūsų protu. Ir jeigu mes patys pradedame reguliuoti gyvybės ar šeimos sąvokas, reiškiame pretenzijas sėstis į Dievo vietą. O tai yra daugoka. Tai yra pavojinga. Žmonija tai jau išbandė XX amžiuje.

Iš kur kyla mąstymas, jog „aš nustatau paskutinę tiesą“? Iš kur kyla sekuliari pasaulėžiūra, teigianti, kad tiesa yra reliatyvi? Vienas iš įtakingiausių jos populiarintojų buvo Karlas Marksas, gimęs 1818 m. Jis bandė protu atrasti neteisingumo visuomenėje šaknį, kodėl vieni išnaudojami, o kiti, tarpsta savo turtuose ir engia darbo žmogų. Jis teigė, kad tai lemia didelės struktūros – ekonomika, kultūra ir taip pat religija, kurią pavadina „opiumu liaudžiai“. Ją atmetus žmogus taps laisvu. Tokio pat nusistatymo tikėjimo atžvilgiu buvo ir Frydrichas Nyčė, kurio idėjos, atrodo, padarė įtaką ir Adolfui Hitleriui. Ir štai mes turime XX amžių su totalitarinių režimų palikta kraujo jūra.

XX a. įsigali netikėjimo Dievu kultūra ir abejonė pačia Tiesa iš didžiosios raidės. Sustiprėja reliatyvizmo filosofija – visos tiesos yra vienodai lygios. Jūs turite savo tiesą, aš turiu savo. O tada tos lygios tiesos neišvengiamai kovoja dėl dominavimo, kuri tiesa yra ta Tiesa, ir viskas baigiasi tuo, jog laimi tos, kurių pusėje yra didesni ginklų sandėliai.

Jeigu Tiesa iš didžiosios raidės nekovoja protu, meile ir požiūriu, kad turi būti skiriama pagarba Dievui – viskas baigiasi tuo, jog kovoja ginklai. Mes neturime kito pasirinkimo. Atrodo, kad jis yra – deja, jo nėra. Todėl svarbu tą sąžinės laisvę, tikėjimo laisvę mums išsaugoti. Manau, kad visas Vakarų pasaulis šiandien laiko egzaminą. Mes matome, kas vyksta Amerikoje (Kapitolijaus šturmas – red. past.). Amerikos tėvai kūrėjai kalba apie Ameriką kaip nuostabų demokratijos projektą. Bet jie taip pat ne kartą pabrėžia, kad šis projektas yra neįmanomas, jeigu žmonės nesilaikys moralinių vertybių. Neįmanomas dėl to, kad tokiu atveju visada bus pagunda kokiai nors totalitarinei jėgai įsikišti, kad pasakytų „paskutinį žodį“.

Mūsų vyskupų laiške toliau plėtojama šeimos tema. Ji – visuomenės pagrindas, o tikinčiam žmogui atspindi dar ir pačią Dievo prigimtį. Dievo trejybiškumas tam tikra prasme atsispindi šeimoje. Tėvas, Sūnus, iš jų meilės kylanti Šventoji Dvasia – tai lyg tėvas, motina ir iš jų meilės gimstantys vaikai. Galime sakyti, kad Dievas nepalieka mūsų visiškoje nežinioje apie savo trejybiškumo slėpinį. Jo antspaudas yra mūsų šeimos. Tai šv. Jono Pauliaus II mintis.

Tad šeima turi būti ginama ir kaip Dievo atspindys. Ji turi būti ginama ir dėl to, kad šiandien atsiranda nauja šeimos interpretacija, teigianti, kad gali būti ir vienos lyties „šeimos“ ir galbūt net ir ne dviejų sutuoktinių. Todėl jeigu valstybėje nebus įtvirtinta šeimos, sukurtos vyro ir moters santuokos pagrindu bei besiremiančios lyčių papildomumu, teisinė apsauga, mes panaikinsime šeimos institutą kaip tokį. Tuomet ateinanti karta gims institucijose, kurios nebūtinai bus įsipareigojusios tėvystės ir motinystės saitais.

Bendrasis gėris yra dar viena labai svarbi tema. Tai sutarimo valstybėje pagrindas. Jei jo nėra visuomenėje, valstybė pasmerkta žlugti dėl susipriešinimo. Tačiau bendrasis gėris remiasi objektyviomis tiesomis. Moralinėmis, loginėmis, racionaliomis. Jeigu nėra bendro vardiklio, mums, kaip valstybei, neįmanoma išlaikyti vienybės. O jeigu neįmanoma išlaikyti vienybės – mes esame susipriešinę, kyla grėsmė mūsų saugumui. Viskas yra glaudžiai susiję – moralinės vertybės, vienybė, iš jos kylantis solidarumas ir galiausiai – krašto saugumas. Ir atvirkščiai – jeigu eižėja moralinės vertybės, nėra vienybės, solidarumo – paprastai pasirodo „gelbėtojai“ iš Rytų ir sako: mes jums padėsime vienybę sukurti, ji čia bus – „nesikrimskit“. Ir pradeda tvarkytis mūsų krašte.

Mes žinome, kas atsitinka toliau. Jau minėti JAV demokratijos tėvai yra tikslūs. Jie sako, kad jeigu nėra tos objektyvios arba prigimtinės tiesos, tada sunkiai įmanoma ir moralinė laikysena, neįmanoma vienybė, sunku valdyti aistras. Nes jeigu manęs nevaldo moralinis kodeksas, tada mane turi valdyti policija. Tokia yra praktika. Liūdna, bet taip yra. Kiek žmonės turės išleisti pinigų policijai išlaikyti, gebančiai valdyti didėjančią moralinių vertybių nesilaikančią žmonių minią? Čia visi dalykai yra susiję.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bažnyčios misija yra padėti įtvirtinti žmonėms moralinius gebėjimus pirmiausia skelbiant tiesą apie patį žmogų. O ta tiesa yra labai galinga – Dievas yra. Jis tave myli. Jis tave pašaukė į šitą gyvenimą, kad būtum Jo bendradarbis. Ir Jis tave kviečia į amžinybę. Jeigu tu šitą tiesą atmeti, tu praktiškai atmeti galimybę žinoti, ką daryti ir ko vengti gyvenime. Žmonės patys pradeda nustatinėti moralines, etines tiesas, bet tada kova neišvengiama – žvanga ginklai, nes susiskaldymas dėl „tiesos“ viršenybės yra čia pat – ant slenksčio.

Bažnyčia, stiprindama tuos moralinius gebėjimus, bando stiprinti ir pačią valstybę. Bet jie ugdomi ir stiprinami pirmiausia šeimoje – čia mokomės susivaldymo, pagarbos kitam, nuolankumo, susitaikymo. Tie gebėjimai – tai galingas, galėtume sakyti, „dvasinis raumuo“ – galia susitarti. O tai atsiliepia visur – susitarti visuomenėje, politikoje, šeimoje – gerbiant vienam kitą. Taip „pakloti lovas“ ir „išnešti šiukšles“ pakyla į kitą lygį.

Mes, galime sakyti, laikome egzaminą – laisvės egzaminą, kuriame visi dalyvaujame. Jei valstybė kuria privilegijuotą teisinį ir politinį įsipareigojimą moraliniam reliatyvizmui, ji žlugdo save. Pamatinis visų skeptikų teiginys, kad „yra tik vienintelė tiesa – kad nėra jokios Tiesos“ yra absurdiškas. Tai savaime prieštaraujantis sau teiginys. Jeigu aš sakau, kad nėra jokių prigimtinių tiesų – tai irgi yra tiesa. Ir tai jau yra ideologija. Kyla vidinis prieštaravimas.

Jeigu norime, kad mūsų mąstymas, pasaulėžiūra turėtų struktūrą, turime priimti tiesą apie Dievą, apie žmogų, apie šeimą, apie tikėjimo ir sąžinės laisvę bei bendrojo gėrio pagrindą. Visi šie dalykai remiasi pasaulėžiūra, kurią mes vadiname krikščioniška, ji iš Dievo gailestingumo apreikšta žmogui per Jo įžengimą į žmonijos istoriją.

Kalba sakyta maldos akcijos „Už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą“ susitikimo metu 2021 01 08 .