2021 11 02

Paulius Šironas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Apie žmogų, kryžių ir daigelį

Pauliaus Širono nuotrauka

Kalvotuose Dzūkijos pušynuose yra kapinaičių, kurias žino tik jose palaidotų vietinių giminės ir netyčia užklystantys grybautojai. Jokio varpų aido ar kibirų skimbčiojimo iš miškuose išsibarsčiusių sodybų – ten girdėti vien paukščiai, medžių viršūnėse ošiantys vėjai, kartais pakvimpa uogynais. Tokioje erdvėje jau keletą dešimtmečių ilsisi ir mano proseneliai, vėliau prisiglaudė ir jų vaikai.

Pasukęs iš Rudnios vedančio vieškelio link, patenki į retai tvarkomą liniją, kuri vietomis vos išvažiuojama, o pasiekus mišką – dar ir tankiai išraizgyta šaknimis. Bet vieną giedrą rudens dieną šiaip taip nulingavome aplankyti savo iškeliavusiųjų. Pusbalsiu šnekučiuodamiesi palinkome prie smėlio kauburėlių, nors tiek ten to tvarkymo: nurenki spyglius, pasodini keletą krūmelių, kliusteli po gurkšnį vandens iš netoli tekančio Uosupio ir gali sau rymoti. Čia jau mažai kapų, o ir iš esamųjų daugelio niekas nebelanko.

Kapinaičių gale stovi senas medinis kryžius, dydžiu išsiskiriantis iš visų ten esančių paminklų. Pakėliau akis… Saulės nutviekstame jo centre Nukryžiuotojo jau nebuvo, užtat toje vietoje glaudėsi paukščio susuktas lizdas su viduje išdygusiu žolynu. Įspūdis toks, lyg būčiau prisilietęs prie krikščionybės esmės ir išgirsčiau kažką sušunkant: „Atlikta!“

Pauliaus Širono nuotrauka

Jau lapkritis, o vaizdinys tebekalba apie gyvenimą su kryžiumi. Minint Visų Šventųjų šventę taip paguodžiamai suskamba žodis Visų, mąstant ne tik apie enciklopedines asmenybes, nešusias savuosius kryžius, bet ir daugeliui nepažįstamus, širdžiai brangius žmones, kurie gal kartais ir klydę, bet niekad nepasidavę ir vis tiek drąsinę nesustoti jokioje kryžkelėje. Kai kurių vardai jau iškalti paminkluose, kiti galbūt tebegyvena šalia ir veikia, įkvepia.

Kuo daugiau žmonių atranda savo šventuosius, kartais net perima jų kryžius, tuo gražesnis pasaulis. Vis atsiranda nuolankiųjų, įsipareigojusių gelbėti ligonius ar drąsesnių žmonių, pasiryžusių kentėti dėl tikėjimo ir ištikimybės, pasitaiko galvą guldančiųjų už teisingumą, dar kiti nustebina išpuoselėdami palikimą šventųjų, kadais siekusių atlaidumu, meile ir viltimi grįsto gyvenimo.

Nors dažniausiai tik iš tolo gerbiame šventuosius – tokie nepasiekiami jie atrodo. Turiu tai pripažinti ir pačiam sau. Kitąsyk susvyruoji paprasčiausiai norėdamas atvirai pasidžiaugti žmogaus gerumu. Suabejoji žinodamas, kad įtarūs aplinkiniai jo dorumą susies su naivumu ar silpnumu, nepaisydami, kokia didelė dalis šventųjų už savo laikyseną buvo ilgai kankinti, nužudyti.

Bet juk neapsakomai sunku prisiimti kryžių ir kartu išlikti geram, iš tiesų – net sunkiausia! Apie tai visa pasaulio pakilimų ir nuopuolių istorija. Visų Šventųjų šventė ir Vėlinės, mano akimis, giminingos Didžiajai Velykų savaitei – būtent apie tą laiką turi progą giliau apmąstyti šį ženklą. Kiekvienas, tikintis turįs savo misiją, vargu ar priartėtų prie jos išpildymo, jeigu vieną dieną išsigintų kryžiaus. Galų gale kas gi yra žmogiškoji misija, jeigu ne visas gyvenimas, nuolatos sveriant, ką rinktis – atmesti, kuo sekti – nuo ko trauktis…

Tie, kurie šiame kelyje nors kiek pasiekia, paprastai pasižymi pastabumu bei atmintimi. Kai jau antrą lapkritį iš eilės į amžinybę išlydime tiek daug trapiausiųjų, regis, turėtume labiau į atsigręžti į vyriausius žmones, įsiminti jų istorijas. Akyliau pasidairę, ne vieną šventą žmogų atrastume net tarp savų, aišku, jeigu sieja gražūs santykiai, lydimi pasidalinimų apie praeities nutikimus, asmenybes. O gal šventai gyvena tavo šeimos narys, diena iš dienos tyliai nešantis savo kryžių?..

Pamatyti ir atsiminti jį, tikiu, irgi mūsų misijos dalis. Pagaliau kasdien prasilenkdamas su kaimynu, bendradarbiu ar praeiviu galbūt sutinki šviesiausią žmogų. Tarp jų pasitaiko ir juokingų, neįprastų, bet būdamas įžvalgus išskirsi juos iš minios – neteks tik priartėjus prie gyvenimo pabaigos suvokti, kad be tų keistuolių nieko geresnio daugiau nebuvai pažinęs.

Paulius Šironas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Žmogaus santykis su kryžiumi, man atrodo, aiškiausiai atskleidžia, ar jis patikimas drauge eiti obuoliauti. Tačiau kai kurių ryšys būna gana mįslingas. Su panašiu atveju susidūriau prieš kelerius metus per vestuvių pokylį. Būryje jaunųjų palydos apsirengusi dailiai krentančia melsva suknele ėjo pamergė, ant krūtinės pasikabinusi didelį, sunkų sidabrinį kryžių, kuris, jai pasisukant, vis žybteldavo praskaidrindamas erdves saulės zuikučiais. Mergina daug linksminosi, gal net pagavo nuotakos puokštę… O vis dėlto, pagalvojau, pasipuošusi ne perlu ar deimantu, bet kryžiumi. Ir supaisyk: ar jį pasirinko kaip gyvenimo, ar kančios ženklą, o gal tiesiog kaip šventei pritikusį blizgiuką?

Tačiau būta daug dramatiškesnių nutikimų, apstulbinusių, kokia stipri gali būti ženklo galia ir kokia didelė kryžiaus baimė! Teko dalyvauti laidotuvėse, per kurias velionės artimieji buvo priversti saugoti amžinybėn iškeliavusiosios ramybę nuo įsiveržusių žmonių. Šie ne tik taikėsi atsisėsti į pirmąsias eiles, atkakliai bandė uždengti visus salėje buvusius kryžius, bet ir kėsinosi perimti atsisveikinimo apeigas, giesmes bei išplėšti iš mirusiosios rankų šventą paveikslėlį.

Čekų teologas Tomášas Halíkas knygoje „Kantrybė su Dievu“ pabrėžia būtinybę būti kantriam, susitikus su ateistais, kitatikiais, tegul ir agnostikais. Per pokalbius su jais, žinoma, katalikui paranku semtis išminties iš šventųjų, vis dėlto tai yra kiek lengvesnis kelias, nes jau nutiestas. Daug didesnis iššūkis naujoje situacijoje pačiam apsispręsti, kuriuo keliu žengti ir kokiais žodžiais prabilti į tuos, kurie sako esantys netikintys ar tiesiog užduoda kritinius klausimus. Tą akimirką neatsiversi knygos ieškodamas atsakymų, bet persijojęs patirtį ir kantriai argumentuodamas, ko gero, gali net pagilinti savo tikėjimą ir pakviesti pašnekovą pamąstyti kartu.

Vilniaus Kalvarijos. Pauliaus Širono nuotrauka

Didinga, gal jau ir šventa, kai žmogus ne tiek pagal įstatymo raidę ar žengdamas kažkieno jau praskintu keliu, bet pasikliaudamas savo sielos balsu sugeba matyti toliau ir sėti gerumo grūdus, nepaisydamas epochos abejingumo ar pasipriešinimo.

Tačiau krentant paskutiniams šio rudens lapams atmintis vėl grąžina prie mistinio atvaizdo kapinėse. Kažin per kiek laiko iš krucifikso liko tik kryžius, kol jo centre apsigyveno paukštis? Medis buvo jau gerokai sutrešęs, vadinasi, praėjo ne vieni kančios metai. O kiek pasauly teko iškentėti tiems dvasios autoritetams, kurie kitoms kartoms nutiesė tiltus tolesniems žygiams! Gal teisūs žmonės, kurie ilgiau gedi Kristaus, išėjusių mylimųjų ar kitų savo kelrodžių, kai šį jausmą išgyvena ne tik kaip netektį, bet patiria jį ir kaip brandą ar prisiminimą?

Vilniaus Kalvarijos. Pauliaus Širono nuotrauka

Nors jau taip įprasta, kai tūkstančiai patiktukų skrieja tiems, kurie graudulį skuba keisti juoku ar didžiuojasi sutrumpinę atsisveikinimo valandas. Žinoma, kiekvienas laisvas sukti savo keliu, bet gal prieš spustelint mygtuką verta akimirką pagalvoti, ar neapgaudinėji savęs, kai pasinėręs į užsimiršimą mėgini kurti laimingesnį gyvenimą. Ar dar lieka laiko atminčiai bei apibendrinimui, kai ekranuose patiktukų laukia jau kitos, vis kitos šypsenos?..

Savo prosenelius, kurie palaidoti Dzūkijos miškų kapinaitėse, pažįstu tik iš jų geraširdiškų žvilgsnių pilkšvose nuotraukose. Tėtė pasakoja, kad gerų žmonių būta, mylėjusių Dievą, žmones, žemę ir gyvulius. Močiutė kadaise minėjo, kad jos mama išpildė savo svajonę aplankyti Vilniuje esantį Kalvarijų Kryžiaus kelią. Gyvendamas Verkių parko kaimynystėje bent kartą kiekvienu metų laiku juo pasivaikštau. Ir kitus pakviečiu. Jau greitai šias kalveles išpuoš sniegas, o į Kryžiaus kelią iščiuoš vaikai. Tada prisiminsiu XIX amžiuje Vasilijaus Perovo nutapytą paveikslą „Тroika“ ir dar nuo gimnazijos laikų mane vis iš naujo pribloškiančią kūrinio istoriją. Kai mažieji sunkiai trauks į kalną rogutes, jos bus nelyg pirmieji gyvenimo kryželiai – užuomina, kad džiaugsmą užsitarnaujame kantriu vargeliu.

Vasilijus Perovas, „Troika“, 1866 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

O kol kas lapkričio šventės, kviečiančios visus pasivaikščioti ne tik po kapines, bet ir po atmintį, randant laiko pagalvoti tiek apie savo, tiek apie šventųjų gyvenimus. Ir kai vakarėjant tarp žiedų suplazdės liepsnelės, liks savęs tyloj paklausti: jei paukštis kryžiuje įkurdino namus, žolynas jį pasirinko užuovėja, kaip pasielgsi tu, žmogau?..