Apie žmones kaip putoplasto gabalus

Tačiau tai ne visas paveikslas. Taip teigti reikštų gebėjimą pažvelgti tik į išorę, nepabandžius įsigilinti į šių trijų moterų dvasinį pasaulį, kuriame ir glūdi priežastys, atvedusios prie bedugnės. Karjera, karjera, karjera! Beatodairiškas kopimas aukštyn ir vienatvės jausmas užkopus, kai supranti, kad kelyje netekai tų, su kuriais galėtum kurti prasmingą ryšį, atsiremti sunkiu metu, būti reikalinga ne dėl savo pasiekimų ar statuso, o tiesiog dėl to, kad esi. Alkoholiu malšinama baimė netekti to, ką taip sunkiai pasiekei. O juk ne jaunyn eini, juk ateina tie, kurie pasiryžę pasistumdyti dėl tavosios pozicijos išlikimo kovoje. Lengvabūdiškas susitelkimas į save įtikėjus, kad dabar esi pasaulio centras ir iš kitų žmonių tarsi iš lego kaladėlių gali konstruotis norimo gyvenimo rūbą. Neišsipildę amžinos meilės pažadai, stumiantys ieškoti, kad galbūt gali vėl atrasti tai, kas kadaise patirta, tik jau su kitu. Kitas žmogus kaip problema, ir tu pati – kaip problema kitam. Gyvenimo kasdienybės kaip kalėjimo pojūtis.

Prisiminiau šį K. Dębskos filmą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrėdamas režisieriaus Iwano Wyrypajevo pagal savo paties rašytą pjesę pastatytą spektaklį „Girti“. Ir vėl būtų galima teigti, kad kūrinys yra apie alkoholio vartojimą ir jo padarinius. Juk scenoje apskritai nematome nė vieno blaivo personažo, o daugelis apskritai yra pavargę tiek, kad sunkiai bepastovi ant kojų. Bet vėlgi kaip ir K. Dębskos filme žiūrovai yra raginami nesupainioti padarinio su priežastimi ir žvelgti giliau. 

Vieniems girtas žmogus, žengiantis į nesvarumo būseną ir skubantis dalintis savo išmintimi, gali atrodyti juokingas. Kitiems jis su savo vapaliojimais bus atgrasus. Tačiau abiem atvejais mes prisiimame sau subjekto, kuris vertina, poziciją, kitam palikdami objekto, kuris apžiūrimas ir įvertinamas, vaidmenį. I. Wyrypajevas savo pjese skatina pažvelgti giliau. Kaip teigė pats, jo siekis yra kalbėti apie dvasingumą, suteikiantį atramą laikmečiui, kuris paženklintas to, jog Europa prarado arba baigia prarasti tikėjimą aukštesnėmis vertybėmis. 

Nepatogūs žodžiai, į kuriuos emocijų vedamam taip ir knieti atšauti, kad gal geriau režisierius, užuot bandęs atgręžti veidrodį į Vakarus, rūpintųsi Rusija, kurios pilietybės prieš kurį laiką atsisakė. Juk pastaroji Ukrainoje vykdo genocidinį karą, kuriam religinį–ideologinį pamušalą suteikia patriarchas Kirilas su savo parankiniais. Va čia tai jau tikra dvasinė krizė. Bet sutramdžius emocijas dera pripažinti, kad karas Ukrainoje savo esme juk išties pirmiausia yra ne tik karinis, politinis ar ekonominis, bet ir vertybinis Europos išbandymas. Išbandymas, tenkantis ne tik vyriausybėms, tačiau ir piliečiams, kurių nuostatos daro įtaką ir politikų pasirinkimams. I. Wyrypajevas teisus. Kad Europa išliktų, jai būtina dvasinė atrama, pamatas. 

Grįžkime prie paties spektaklio „Girti“ ir jo herojų. Tarptautinio kino festivalio direktorius, gal net neprisimenantis savo vardo, bet tikrai jokiu būdu nepamirštantis savo pozicijos, kurią veikiausiai laiko svarbiausiu dalyku, išskiriančiu jį iš pilkos minios. Grupė bernvakarį vegetariškame būsimo jaunikio tėvų restorane atšventusių hipsterių, manančių, kad pasaulis jiems po kojomis, jog viskas yra tiesiog fun, o jie yra vienintelis visa ko matas. Prostitutė, nebesitikinti, kad kas nors į ją pažvelgs kaip į žmogų, o ne tik instrumentą poreikiams tenkinti. Pranašo talentą po kelių taurelių savyje atradęs vyriškis, aiškinantis, jog mes visi esame viešpačiai. Žmona, atleidžianti savo vyrui neištikimybę veikiausiai iš baimės likti vienai. 

Visi be galo skirtingi, tačiau kartu panašūs. Panašūs savo troškimu būti pastebėti, įvertinti, mylimi. Tačiau ar sugebantys mylėti? Ar gebantys į kitą žvelgti taip pat rimtai kaip į save pačius? Ar apskritai žinantys, kas yra meilė, kuri nebūtų tik noras turėti kitą dėl savęs? Panašūs savo troškimu kažkuo tikėti ir dėl to neretai patikintys bukais kliedesiais. Kiekvienas su savo neišsipildžiusiais troškimais, užgniaužtomis traumomis, baimėmis. Kiekvienas, trokštantis, kad būtų vertinamas kaip asmenybė, o ne statistinis vienetas. Trokštantis, kad dar taip neseniai išpažinta meilė neišgaruotų kartu su paskutine promile. Nes juk žmogus be meilės, kaip liudijo vienas herojų, yra tiesiog putoplasto gabalas.

Akivaizdu, kad tas, kuris garsiai kalba apie artimo meilę, galbūt yra tiesiog mylėti nesugebantis ideologas arba paprasčiausias šūdmalys. Kalbėtojas apie humanizmą gali pasirodyti besąs asmuo, išpažįstantis meilę žmonijai, tačiau konkrečiame jo akiratyje esantį žmogų regintis tik kaip kliūtį savo svajonei. Žmogus kaip problema, kaip detalė, kurią lengva ranka galima pakeisti siekiant norimo tikslo – tobulo organizacijos mechanizmo veikimo, asmeninio išsipildymo. Toks požiūris į kitą žmogų viską supaprastina, nes juk nereikia paisyti savo paties atsakomybės. Nereikia nagrinėti sisteminių problemų. Pakeitei, ir viskas. Ir nesvarbu, kad galbūt ta pakeista dalis buvo kertinė. Atgyveno, nebeatitinka lūkesčių. Jokių sentimentų, tik inžinerija, chirurginė intervencija. Kito teismas vietoj savirefleksijos. 

Kitas kaip problema, leidžianti palengvinti savąją naštą ir vėl pajausti, kad pasaulis sukasi apie mane. Kol tokios nuostatos vyraus visuomenėse, tol K. Dęmbskos ir I. Wyrypajevo kūriniai bus itin aktualūs. Krizė visų pirma yra negebėjimas matyti plačiau nei tik tavo paties poreikiai, troškimai. Krizė yra kito žmogaus instrumentalizavimas, galbūt net paaukojant jį dėl savo paties gerovės. Tai yra vienatvės, nejautros krizė, kai savasis „aš“ tampa kalėjimu, kurio grotos atskiria nuo visavertiško santykio su kitu.