2021 03 17

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Aplink – ženklai. Net ir karantino metu

Eurazinis tripirštis genys. Ron Knight / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Susipažinkite – tai eurazinis tripirštis genys. Šį gražuolį mūsų šeima sutikome beveik prieš metus, balandžio 4-ąją, Rūdninkų girioje. Ir iki šiol pamiršti negalim.

Tuometinė „Bernardinų“ vyr. redaktorė Rosita rekomendavo apsilankyti tame miške, sako, ten labai gražu, seni medžiai. Ką gi, gerai – vieną savaitgalį sėdom su žmona ir vaikais į automobilį, ir pirmyn. Pirmasis karantinas, turėjęs trukti dvi savaites, jau įsibėgėjęs, situacija labai neaiški, visi bijo, apie vakcinas dar tik pasvajoti – tad miškai ir parkai mums buvo kone vienintelis saugus būdas ištrūkti iš keturių sienų.

Tai štai, pasistatėm automobilį, vos pradėjom eiti girios taku ir staiga – kažkas smarkiai stuksena į medį. Genys kaip genys, bet labai jau neįprastas: geltonu viršugalviu ir netikėtai drąsus. Kala sau snapu vos ne mūsų akių lygyje, iš nuostabos atsargiai prieinam arčiau – jam, atrodo, visiškai dzin. Net kai mus ir jo medį tesiekė koks metras (riba, kai miško paukščiai paprastai turėtų išsigąsti ir nuskristi sau), jis ir toliau sau ramiai, kone išdidžiai ritmingai kalė. Pasijutom tarsi kokie nuotykių ieškotojai naujai atrastoje saloje, kurios gyvūnai, iki tol nematę žmogaus ir nenutuokiantys apie pavojų, nesprunka ir nesislapsto.

Kas čia per sutvėrimas? Keistąjį gražuolį nufotografavau telefonu (nuotraukos kokybė, deja, per prasta interneto svetainei, tad viršuje matote ne maniškę, o profesionalią. Fotografuota visai netoli, Baltarusijoje). Vėliau, jau po pasivaikščiojimo sėdėdami automobilyje, jo nuotrauką įkėlėm į mobiliąją programėlę „iNaturalist“, kuri atpažįsta gyvūnų, augalų ir grybų rūšis. Paaiškėjo, kad tai yra tripirštis genys. Pasigūglinam – pasirodo, Lietuvoje labai retas paukštis, įrašytas į Raudonąją knygą. Net sušukom iš džiaugsmo, lyg dovaną gavę. Šiuo atžvilgiu mūsų šeima yra tikrai laiminga – gamtoje jau esame matę gyvą vilką, netgi du kartus. Tačiau gyvūnėlio, įrašyto į Raudonąją knygą, pamatyti dar nebuvo tekę. Ir žinau, kad net ne visi ornitologai, savo gyvenimą paskyrę stebėti ir tyrinėti paukščius, gali pasidžiaugti sutikę šią rūšį.

Kodėl apie visa tai kalbu? Nes, kad ir kaip pačiam būtų keista, šis geltongalvis tripirštis drąsusis genys, praėjus metams nuo pirmojo karantino pradžios, man išlieka vienu ryškiausių tų keistų, labai keistų ir neramių, metų ženklu. Ženklu, kuris teikia pasitikėjimo ir vilties.

Ne, tikrai „neginu“ pandemijos ir karantino. Pasaulyje mirė daug žmonių. Daug, deja, dar mirs. Jau vien to pakanka. O kur dar prarasti darbai, sutrūkinėję ryšiai, įtampa ir visa kita. Tačiau tiems, kurie bando gyventi krikščioniškai, pandemijos metai (ir kitos negandos) turėjo būti ne vien nevilties laikas. Man asmeniškai šie metai suteikė galimybę darsyk atkreipti dėmesį į Dievo ženklus šiame pasaulyje.

Kai kalbama apie „ženklus“ pandemijos kontekste, galbūt dažniausiai įsivaizduojame blogus dalykus. Na, pasaulio pabaigos ženklai ir pan. Bet Apreiškimas moko, kad Dievas juk nesiekia mūsų gąsdinti. Jo ženklai kaip tik nurodo, kad Jis yra su mumis. Taip bent jau gyvenime nutiko man – ir, neabejoju, nutinka daugeliui.

Simonas Bendžius. Evaldo Lasio nuotrauka

Nuo pat vaikystės gamta (kurią krikščionys gražiai vadina kūrinija) man tartum šnibždėjo, kad yra Kažkas Daugiau už šią tikrovę. Nebuvau skautas ar kažkoks didelis nuotykių ieškotojas, bet užtekdavo vasarų kaime pas senelius ar pasivaikščiojimų už mano miestelio ribų, kad toji nuojauta mane įtrauktų ir daugiau nebepaleistų. Žvaigždėtas dangus, lakštingalos čiulbėjimas, pavasario vakaro kvapas – visi šitie dalykai man iki šiol yra dieviški. Tai nėra akivaizdūs Dievo buvimo įrodymai, bet man asmeniškai jie yra tikri ženklai, kurie tartum vairuotojui kelyje vėliau nurodė kryptį skaityti Naująjį Testamentą, melstis, kalbėtis apie Dievą su kitais, būti atviram Jo veikimui.

Tik vėliau sužinojau, kad tokie potyriai – labai bibliški ir kad Jėzaus Apreiškimas puikiai dera su gamtoje patiriama pagarbia nuostaba. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: „Juk tai, kas nuo pasaulio sukūrimo jame neregima, jo amžinoji galia ir dievystė, suvokiama žvelgiant į kūrinius“ (Rom 1, 20). Senojo Testamento autoriai psalmėse žavisi Dievo kūrinija, kuri išreiškia Jo šlovę, ir t. t. Ką man tie kūrinijos ženklai primena šiandien? Paprastą, bet nepaprastai svarbią žinią: Dievas yra, ir Jis mus myli. Tą pajutau ir vieną praeito pavasario vakarą: kai apėjome visą nuostabiai gražų Karmazinų pažintinį taką, jau buvo sutemę. Dangus giedras, jame – nesuskaičiuojamos žvaigždės. Šis pažintinis takas – netoli Vilniaus, tačiau pačiame mieste tokio nakties skliauto niekada neteko matyti.

Man ir pats pavasaris yra tartum šio pasaulio ženklas. Krikščionybė visada akcentuoja būseną tarp „jau“ ir „dar ne“. Dievas jau aplankė šį pasaulį, jau nugalėjo mirtį, jau esame pakviesti į amžinąjį Džiaugsmą. Ir kartu matome, kad to visiško Džiaugsmo dar nėra, kūrinija dar neatbaigta, dar turime kovoti su savo nuodėmėmis ir susiduriame su mirtimi. Ankstyvas pavasaris – kažkas panašaus: jau šilta, jau žinom, kad bus dar šilčiau, bus vasara; žiema baigiasi, vienur kitur praskrenda sugrįžę paukščiai, dygsta gėlės. Ir kartu vis dar užsilikę sniego, turi dairytis, kad neįliptum į purvyną ar dar ką nemalonesnio; išsineri iš palto, bet reikia pasisaugoti – nes vakarai dar šalti. Ir vis tiek žinai, kad po pavasario bus vasara.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad nuoširdžiai kviečiu ieškoti mylinčio Kūrėjo ženklų mūsų gyvenimuose. Ženklų, kurie mus nuramintų ir įkvėptų gyventi, veikti. Tai turėtų būti tinkamas atsakas jau metus trunkančiam pandeminiam nerimui ir klausimams: „Kodėl tai vyksta“, „Kas bus toliau“, „Ar tai – Dievo bausmė“ ir pan. Galbūt daugeliui iš mūsų vienu iš ženklų galėjo būti Lietuvoje jau seniai patirtas sniegas, kurio šiemet gavome dosniai? Tartum paguodą ar Sandoros vaivorykštę.

Žinoma, Dievo ženklai nebūtinai gali būti susiję su kūrinija. Kiekvienam jie bus skirtingi. O atpažinti ženklus mums bus kur kas lengviau, jeigu skaitysime savotiškas kelių eismo taisykles – Gerąją Naujieną. Ir pasitikėsime tų taisyklių Autoriumi. Pamenate, evangelistai (ypač Jonas) rašė, kad Jėzaus padaryti stebuklai buvo ženklai, skelbiantys apie tai, kad prisiartino Dievo Karalystė. Tai štai, buvo ir žmonių, kurie jokių stebuklų, ženklų neišvydo – nes nenorėjo tikėti. Tad manau, kad pandemija išlieka tinkamas metas prašyti tikėjimo dovanos – ir neatmesti klausimo: „O jeigu tikrai yra Kažkas Daugiau?“ Jei būsim atviri – tada net ir sutikti keisti gyvūnai mums liudys, kad šioje trapioje Žemėje nesame palikti likimo valiai.