Aplinkiniai visiškai niekuo dėti dėl jūsų irzlumo

Knygoje „Menas ilsėtis“ psichologė aptaria Poilsio testo, kuriame dalyvavo 18 000 žmonių iš 135 pasaulio šalių, rezultatus ir įvertina 10 populiariausių poilsio būdų veiksmingumą. Čia rasite ir praktinių patarimų, kaip palaikyti darnų gyvenimo ritmą ir dienotvarkėje palikti vietos laiko švaistymui. Nes nieko nedaryti kartais irgi būna sunku.

Jūsų dėmesiui – knygos ištrauka.

Kelias į visišką ramybę

Kaip visi žinome, paliktos ramybėje mūsų mintys linkusios nuklysti. Kartais tuo mėgaujamės, o kartais nuklydusios mintys gali trikdyti: imame kritikuoti patys save, kapstomės po praeitį ar nerimaujame dėl ateities. Štai kada dėmesingas įsisąmoninimas yra naudingiausias: jis padeda mums išlikti šioje akimirkoje. Kuo dažniau žmonės jį praktikuoja, tuo lengviau jiems grįžti į šią būseną net ir sudėtingiausiu metu, apėmus stresui ar kitiems stipriems jausmams. 

Devyniolikto amžiaus filosofas ir psichologas Williamas Jamesas teigė: „Keisdami savo mintis žmonės gali pakeisti ir išorinius savo gyvenimo aspektus.“ Kai kurie dėmesingo įsisąmoninimo pratybas lygina su raumens stiprinimu – pasiekti rezultatų užtrunka. Ir iš tiesų, pirmieji mėginimai praktikuoti dėmesingą įsisąmoninimą gali būti toli gražu ne atpalaiduojantys. Būdama studentė turėjau meditacijų savaitgalį Budizmo centre ir beveik ištisas dvi dienas praleidau galvodama apie tai, kaip man nesiseka medituoti, kaip skauda kelius ir kaip visi kiti aplink atrodo labai įgudę. Savaitgaliui pasibaigus jokios palaimos nejaučiau, tik stresą. Kaip suprantu, mano patirtis ne tokia jau reta. 

Bet šalininkai ragina nenuleisti rankų. Nepasiduokit ir dėmesingas įsisąmoninimas galų gale apdovanos jus ramybe. Tas pats tinka ir daugumai kitų anksčiau ar vėliau pailsėti padedančių veiklų. Kai pradėjau rimtai domėtis sodininkyste, teko labai susikaupti, daug planuoti, priimti įvairius sprendimus ir, žinoma, įdėti fizinių pastangų – visa tai veikiau primena darbą nei poilsį. Bet dabar visi šio proceso elementai, net ir daugiau pastangų reikalaujantys – jie, be abejo, metai iš metų kartojasi – man akimirksniu padeda atsipalaiduoti. Vos tik įžengusi į savo mažytį, vos vieną žmogų talpinantį šiltnamį pralinksmėju. Panardinusi pirštus į pakeltas lysves ar sodindama ką nors sodelyje prie namų atsipalaiduoju ir pasijuntu laiminga. 

Jonas Kabat-Zinnas tiesiai šviesiai kalba apie sunkų darbą, kurį reikia įdėti praktikuojant dėmesingą įsisąmoninimą. Gerai žinomą jo parengtą kursą sudaro aštuonios savaitės kassavaitinių dvi valandas trunkančių sesijų ir visos dienos stovykla kursui baigiantis. Bet daugiausia pastangų reikalauja namų darbai. „Sutariam, kad šešias dienas per savaitę privalote kasdien keturiasdešimt penkias minutes nieko neveikti. Gerai? Mums nerūpi, kaip jūs tas keturiasdešimt penkias minutes rasit, bet tai privaloma. Ir jums nebūtinai turi patikti. Tiesiog imkit ir darykit.“ Norint praktikuoti dėmesingą įsisąmoninimą, reikia tam atsiduoti. Pati ne vieną kartą tai išbandžiau – dažnai su grupe žmonių, kai tekdavo vesti viešus renginius dėmesingo įsisąmoninimo tema, o kartais ir pati viena namuose. Iš pradžių tikrai buvau pasiryžusi užsiimti tuo reguliariai, bet vis nepasisekdavo. Dėmesingo įsisąmoninimo mokytojai, iš kurių man teko imti interviu, tikriausiai tokiems bandytojams kaip aš nepritaria, tačiau jie pernelyg malonūs, kad tai pasakytų, nes juk niekada nieko nesmerkia. 

Ramybės būsenai pasiekti reikia daug darbo, bet Jonas Kabat-Zinnas visiškai pagrįstai tvirtina, kad to darbo įdėti verta: „Ilgalaikė gaivališka ramybė ir ją lydinti vidinė tyla yra tikrai svari priežastis persidėlioti savo gyvenimą taip, kad retkarčiais pavyktų to siekti ir mėgautis.“ 

Kodėl dėmesingas įsisamoninimas padeda pailsėti?

Visiška ramybė išties atrodo kaip tobulas poilsis, tačiau ir čia esama paradokso. Jei iš pradžių reikia įdėti tiek pastangų, ar tai iš tiesų laikoma poilsiu? Ar poilsis neturėtų būti poilsis nuo pat pradžių? Nors Poilsio teste devynios kitos veiklos ir aplenkė dėmesingą įsisąmoninimą, bet vis tiek iš 18 000 žmonių 4000 šią praktiką laiko poilsiu. Iš kur toks palaikymas? 

Pradėkim nuo to, kad dėmesingam įsisąmoninimui reikia griežtos disciplinos. Jis priverčia sustoti. Jei deramai jį praktikuojate, tuo metu daugiau nieko kita neveikiate. Visiškai nieko. Neklausote radijo, nežiūrite televizijos. Telefono garsas išjungtas, kompiuteris taip pat. Fone negroja muzika. Šiuolaikinio gyvenimo triukšmas, reikalavimai bei pramogos jūsų nepasiekia. Tai jau savaime gali padėti pailsėti, net jeigu deramai dėmesingo įsisąmoninimo praktikuoti ir nepavyksta. 

Žmonės, praktikuojantys dėmesingą įsisąmoninimą, sugeba liautis mintyse įkyriai kartoti pokalbius, kuriuose pasakė ką nors ne taip, ar įsivaizduoti baimę keliančius kitos dienos susitikimus. Jie įveikia drovumą ir trumpam liaujasi nerimauti dėl to, kaip juos mato kiti. Dėmesingas įsisąmoninimas leidžia nebekovoti su erzeliu galvoje, o jį priimti. Jis niekur nedingsta, bet žmonės išmoksta nuo jo atsiriboti. Į galvą šaunančios mintys priimamos, bet nesmerkiamos. Juk jos nebūna geros ar blogos – tai tik mintys. Be to, dėmesingas įsisąmoninimas gali padėti pailsėti ir nuo savo jausmų. 

Dėl tokio pranašumų sąrašo visai nenuostabu, kad kai kurie dėmesingą įsisąmoninimą laiko geriausiu būdu pailsėti. 

Nors dėmesingą įsisąmoninimą bent kiek disciplinuotai praktikuoju tikrai rečiau nei kartą per metus, negaliu paneigti, jog pajutau, kokią galią gali turėti šią akimirką sutelktas dėmesys. Sykį buvau paprašyta pakalbinti komikę Ruby Wax „Barbican“ teatro Londone scenoje priešais didelę auditoriją. Priešingai nei daugelis žmonių, mėgstu būti ant scenos ir esu pratusi. Esu kalbinusi dešimtis tūkstančių žmonių, nors dažniausiai radijuje. Šįsyk viskas turėjo būti kitaip. Interviu imsiu iš garsenybės, ir dar neįtikėtinai šmaikščios. 

Prieš renginiui prasidedant išėjome į didžiulę sceną, kurioje telpa choras ir visas orkestras. Pačiame jos vidury buvo pastatytos dvi kėdės, priešais – 1500 vietų. Ėmiau nerimauti. Kodėl sutikau? Gal galiu kaip nors išsisukti? Kol buvo įleidžiami žiūrovai, grįžome į laukiamąjį. Pasiruošusios žengti į sceną sustojome priešais ilgiausią mano matytą vertikalių veidrodžių eilę, į juos žiūrėdamas prieš lipdamas į sceną drabužius vienu metu gali pasitaisyti visas orkestras, šalia kabėjo ir ekranas, kuriame matėsi ir girdėjosi į savo vietas sėdantys žiūrovai. Šimtai jų.

Susirinkome pasikalbėti apie depresiją ir apie tai, kaip Ruby Wax taikė dėmesingą įsisąmoninimą, kad ją numalšintų, tad renginio viduryje ant scenos turėjo pasirodyti ir dėmesingo įsisąmoninimo mokytoja, parodysianti žiūrovams kelis pratimus. Vadybininkas pranešė, kad iki išėjimo liko viena minutė, taigi norėdama mus nuraminti (gera žinoti, kad net ir labai garsūs žmonės irgi nerimauja) mokytoja prie pat durų į sceną pasiūlė mums atlikti trumpą dėmesingo įsisąmoninimo pratimą. Nukreipėme dėmesį į savo pėdas, pajutome, kaip jos remiasi į grindis ir suteikia mums tvirtą pagrindą. Sąmoningai susitelkėme į tai, ką jaučiame kojose, liemens srityje bei krūtinėje. Stebėjome, kaip įkvepiant ir iškvepiant į plaučius srūva oras. Liovėmės kvėpuoti. Kelias sekundes palaukusios vėl pakvėpavome, vėl stabtelėjome, laukėme ir tiesiog buvome. Galop atėjo laikas eiti. Poveikis buvo neįtikėtinas. Nerimą, beveik paniką, kad teks kalbinti garsenybę šitokios auditorijos akivaizdoje, pakeitė visiška ramybė. Išėjau į sceną, atsisėdau ir – galėčiau pasakyti taip: pasijutau atsipalaidavusi. 

Dėmesingas įsisąmoninimas ne vien padeda nurimti sudėtingose situacijose. Jį praktikuodami taip pat galime išmokti pajusti, kada laikas pailsėti. Įsiklausę į savo kūną ir protą pastebėsime užuominų: gal pernelyg įtempiame pečius, o gal viskas aplink ima erzinti. Sąmoningas dėmesingumas gali atskleisti, kad aplinkiniai visiškai niekuo dėti dėl jūsų irzlumo, – gal tai tiesiog ženklas, kad esate pavargęs ar stresuojate. Kuo anksčiau tokius dalykus pastebėsite, tuo anksčiau galėsite nuspręsti skirti laiko vienokiam ar kitokiam poilsiui. Jis nebūtinai turi būti susijęs su dėmesingu įsisąmoninimu, tačiau būtent dėmesingas įsisąmoninimas jums padės susivokti.