Apokalipsė

Kai daug baltumos, atrodo, ir koroną pamiršti – savotišką XXI amžiaus apokalipsę. Pūguotą dieną varnos prie daugiabučio augančio beržo viršūnėje supasi. Atrodo, joms patinka suptis. Kitų paukščių nematyti, net balandžiai kažkur nuo žvarbaus vėjo ir gausaus snygio pasislėpę. O štai varnos mėgaujasi drastiškomis oro sąlygomis. Kažkaip prisiminiau poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščio eilutę: „Ir supasi varna viršūnėje…“ Atrodo, iš knygos „Kukučio baladės“.

Varnos siautulingą dieną – tarytum juodi, pilki pranašai, primena Paskutinę Naujojo Testamento knygą, paprastai vadinamą Apreiškimu Jonui. Šie gudrūs ir protingi paukščiai neatrodytų, kad pranašautų pasaulio pabaigą. Tiesiog veju tokią nuodėmingą mintį iš galvos. Bet jaučiu, kad kažkas ne tik žmoguje, bet ir gamtoje jau ne taip. Žiū – ilgokai užvaldo postapokaliptinės nuotaikos. Ko norėti – koronos įkarštis. O dar pasitaikyk tokia atšiauri diena. Parke nė gyvos dvasios, vienas vis brendu per sniegą. Žiema, kaip ir turėtų būti. Tik šalčio, kaip anksčiau buvo įprasta sausio mėnesį, nedaug. Bet ne – kažkam, atrodo, siaubinga diena, žiema. Atpratę jau nuo žiemų, sniego. O kurie nematę buvusių gilių, labai šaltų – baisus oras, kai verčia iš kojų…

Gal todėl ir baugi pagaliau atėjusi žiema, kad pasireiškė kartu su koronos siautuliu – tarsi apokalipse, kuri rūsčiai grasina pasauliui. Virusas – kone kiekviename name, kieme, pašalyje. Primena XVIII a. baisųjį marą, niokojusį valstybes – dideles ir mažas. Labai seniai skaičiau Albert’o Camus knygą „Maras“. Romaną apie Alžyrą siaubiantį marą. Ne kartą prisimindavau garsaus egzistencialisto kūrinį. Tuomet maro tema nebuvo tokia aktuali, nors apokalipsės pavyzdžių buvo pakankamai – Afganistano karas, vėliau Čečėnija, Černobylio avarija… Kad šie ir kiti grėsmingi įvykiai, manding, pasaulio pabaigos ir nepranašavo, nebuvo paskutinio teismo dienos, kaip teigiama paskutinėje Naujojo Testamento knygoje, paprastai vadinamoje Apreiškimu Jonui, bet mirtinų pavojų būta apsčiai.

A. Camus gvildena žmonių pasiaukojimo, meilės, tikėjimo, niekšybes temas. Ryškiai, kas vyksta epidemijos metu. Romane itin akivaizdžios kraštutinės visuomenės nuotaikos: daug panikos, abejingumo, pykčio. Daug žmonių nesupranta tragedijos masto. Kaip nūdzien panašu Lietuvoje. Tarsi A. Camus apie mus rašytų. Žinoma, jis – apie marą Afrikos šalyje. Tačiau koronos virusas ne ką mažiau baisus kaip ir maro. Gretinu abu virusus. Maras įveiktas, tačiau XXI amžiaus „marą“ bus kur kas sunkiau neutralizuoti, jis reikalauja daugiau jėgų, proto. Ir… gyvybių nei didysis 1710–1711 metų maras. Nėra tikslių duomenų, kiek tuomet mirė žmonių. Manoma, kad išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Kai kuriose Lietuvos vietovėse – ištisi kaimai. Nespėdavo lavonų laidoti – kūnai tiesiog gulėdavo namuose, gatvėse, laukuose. Bijant užkrato apleisti namai buvo deginami.

1710–1711 metų maras Lietuvoje jau senokai giliai įstrigęs mano galvoje. Juk gimiau toje Dzūkijos vietoje, kurioje ši epidemija nusiaubė daug Merkinės krašto kaimų. Iki maro tankokai apgyvendinta vietovė maždaug per metus patyrė tikrą apokalipsę. Ir dabar kai kurie seni žmonės, girdėję apie baisųjį marą iš savo tėvų, senelių pasakojimų, gailiai kalba. Pasakojimai apie marą iš kartos į kartą perduodami. Prieš daugiau kaip tris šimtus metų siautusios epidemijos padariniai apie Merkinę jaučiami ir nūdzien. Į išmirusius kaimus kėlėsi arba buvo atkelti daug pravoslavų tikėjimo žmonių. Vėliau jie asimiliavosi, priėmė Romos katalikų tikėjimą. Manding, kad jie ne vietiniai, išduoda jų pavardės (gal kai kurių ir gyvenimo būdas), kaip andai Barysų (Borisov ar Boris).

Iš kur atsikėlėliai atvyko – nėra rašytinių šaltinių. Spėjama, kad ne viena šeima iš Gudijos, tolesnių carinės Rusijos imperijos kraštų. Po maro plytėjo tušti Merkinės parapijos kaimai. Andai – Gudakiemis. Apie keistoką pavadinimą turintį kaimą 1907 metais rašyta lietuviškame savaitraštyje „Šaltinis“. Jame teigiama, kad šiam kraštui rusinti iš Rusijos imperijos gilumos buvo siunčiami rusai, nuo kurių ir kilęs kaimo pavadinimas Gudakiemis. Panašius pavadinimus gavo ir už kelių kilometrų nuo šios gyvenvietės nutolę Sukarepka bei Subartonys. Beje, pastarasis kaimas – garsi lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus tėviškė. Rašytojas savo gausiuose raštuose nerašo, iš kur kilęs jo gimtojo kaimo pavadinimas. Gal nepastebėjau, nors tuos pačius tėviškėno kūrinius ne kartą skaičiau, turiu juos. Apskritai to meto rašytiniai šaltiniai – itin šykštūs, mažai ką pasako. Merkinės bažnyčios metrikoje aptikau, kad andai Gudakiemis beveik iki XIX amžiaus pabaigos buvo Ruskoje Selo…

Maro pėdsakai net po trijų šimtų metų ryškūs. Tada nebuvo glaudžios komunikacijos kaip dabar. Žmonės tik arkliuku nukakdavo į kitą vietovę. Dažniausiai – netolimą. O kaip paveiks korona? Valstybės, žmogaus, net ir paukščio gyvenimą? Daugelį ilgai kankins postapokaliptinės nuotaikos. Tik kas varnoms – jos vis supasi beržo viršūnėje. Kaip pranašai. Štiš, sakau, – neartinkite paskutinės teismo dienos…