Apokrifų vertėja G. Kelmelytė-Ratniece: šie tekstai vaizduoja kitokį Jėzų ir kitokius jo mokinius

Knygoje „Šie yra slapti žodžiai“, ką tik išleistoje „Naujojo Židinio-Aidų“, skaitytojui pateikiama Evangelija pagal Tomą, Evangelija pagal Pilypą, Petro laiškas, kurį jis pasiuntė Pilypui, Evangelija pagal Mariją ir Sielos išaiškinimas.

Tai intriguojantys tekstai, leidžiantys geriau suprasti, kaip vystėsi krikščionybė ir kokių alternatyvių Kristaus pasekėjų mokymų būta. Gnostinė mitologija, helenizmo įtakos, moterų apaštalių veikla ir kitoniškas Jėzaus paveikslas – visa tai atsiveria tiek eiliniam smalsiam skaitytojui, tiek profesionaliems religijotyrininkams pritaikytame komentuotame bei įvado palydėtame lietuviškame Naujojo Testamento apokrifų rinkinyje. Tad daugeliui skaitytojų intelektualiniu penu tapsiančio leidinio proga su apokrifų vertėja ir tyrėja kalbamės apie šių tekstų kilmę, istoriją ir prasmę.

Apokrifai yra vieni labiausiai mitais apipintų tekstų. Kokie tie tekstai?

Trumpai tariant, krikščionybės istorijoje egzistavo daugybė įvairių tekstų, kurie buvo laikomi autoritetingais pavienėse bendruomenėse, tačiau krikščionybei kristalizuojantis Didžioji Bažnyčia pasirinko tam tikrus tekstus, kurie ir dabar yra tiek Naujojo, tiek Senojo Testamento kanonuose, o kiti tekstai buvo atmesti. Tad apokrifai iš esmės ir yra tie į kanoną nepatekę tekstai.

Jei žmonės ką nors būna girdėję apie apokrifus, tai dažniausiai ir būna teiginys, kad apokrifai yra tie tekstai apie Jėzų, kurie nepateko į oficialų kanoną.

Taip, tačiau šis apibrėžimas tinka kalbant tik apie Naujojo Testamento apokrifus. Kalbant apie mėgėjišką susipažinimą su apokrifais, įdomu yra tai, kad populiariojoje kultūroje esama įvairių pasakojimų, kurių kilmė daugeliui nėra žinoma, bet jie yra paimti iš apokrifų. Todėl gilesnis apokrifų pažinimas smarkiai praplečia kultūrinį akiratį.

Ar jais nuodugniau domėtis iki šiol trukdė tai, kad šie tekstai buvo apibrėžiami kaip nekanoniniai su tam tikra neigiama konotacija?

Taip, tai anksčiau būdavo tokie tekstai, kurie domindavo tik specialistus. Dirbdama prie šių tekstų pastebėjau įdomią detalę – protestantiškose tradicijose šie tekstai yra geriau pažįstami, jų yra daugiau išversta. Tarkime, net mūsų kaimyninėje Latvijoje, kurioje protestantų kur kas daugiau nei Lietuvoje, yra išversta gerokai daugiau apokrifų. Galbūt katalikai stengiasi labiau atsiriboti.

O koks šių tekstų turinys? Ar galime manyti, kad apokrifiniai pasakojimai atitinka istorinę tikrovę?

Šie tekstai dažnai atspindi tam tikrų bendruomenių įsitikinimus, žmonių statusą, pavyzdžiui, Marijos evangelijoje kalbama, kad moterys taip pat galėjo būti dvasinės lyderės, apaštalės. Tačiau kalbant apie konkrečias istorines asmenybes, apie Jėzų, šie pasakojimai veikiausiai neatspindi istorinės tikrovės. Anksčiau būta diskusijų apie tai, kad galbūt Tomo evangelijoje užrašyti Jėzaus pasakymai yra autentiški, galbūt net autentiškesni nei kanoninių evangelijų, tačiau dabar šios diskusijos nutilusios, ir tyrėjai taip nebemano.

Grįžtant prie kanonų, šio apokrifų leidimo tekstus galima apibrėžti ir per religinių idėjų prizmę, šiuo atveju – kaip gnostinius. Tad kas apskritai yra gnosticizmas?

Prieš pereinant prie paties gnosticizmo, reikia paminėti, kad šiame rinkinyje esanti Tomo evangelija dažniausiai nėra laikoma gnostiniu tekstu, tačiau vis vien turi ryškių gnostinių įtakų. Paties gnosticizmo apibrėžimas yra labai problemiškas. Bendruomenės, kurias mes dabar įvardijame kaip gnostikų, savęs taip nevadino. Maža to, patį terminą „gnostikas“ be jokios ereziškumo konotacijos vartojo ir vadinamieji Didžiosios Bažnyčios žmonės, tarkime, Klemensas Aleksandrietis tobulą krikščionį irgi vadino gnostiku.

Nors sąvoka problemiška, aš vis tiek vartoju „gnosticizmo“ ir „gnostikų“ terminus, nes reikia kaip nors įvardyti tuos tekstus, turinčius bendrų bruožų. Apskritai gnostiniais galime pavadinti tuos ankstyvosios krikščionybės tekstus, kuriuose gilinamasi į pažinimo tradiciją, dažnai pasakojamas tam tikras gnostinis mitas. Pagrindinė gnostikų mitologijos mintis yra ta, kad šis pasaulis buvo sukurtas neva netikro, žemesnio lygmens dievo Demiurgo, o žmogui buvo įkvėpta dieviška kibirkštis, jį susiejanti su ta tikrąja, aukštesniąja dievybe. Esą Kristus į žemę atėjo žmonėms atskleisti šios paslapties. Žinoma, įvairiose gnosticizmo srovėse egzistuoja skirtingų detalių, bet esmė yra tokia.

Taigi matome nemažai neoplatonizmo įtakos.

Taip, bet jos neįmanoma įrodyti tiesiogiai. Kai kurie tyrėjai mėgino įrodyti, kad gnosticizmas yra smarkiai susijęs su viduriniuoju platonizmu. Tačiau veikiau reikėtų manyti, kad egzistavo to laikmečio intelektualams bendros idėjos, kurias jie savaip interpretavo, bet vargu ar jie skaitė, tarkime, platonikų tekstus ir iš jų tiesiogiai skolinosi idėjas.

Gnostiniuose tekstuose visų pirma sužavėjo vaizduotė ir kūrybiškumas – kaip žmonės sukūrė alternatyvią visatą ir religijos istoriją, kuri, beje, galėjo tapti ir dominuojančia.

Atsivertęs apokrifų rinkinį, skaitytojas nesunkiai pastebės užrašą, kurio neaptinkame jokioje Lietuvoje leistoje knygoje: „Iš koptų kalbos vertė…“ Kuo išskirtinė koptų kalba ir kodėl būtent iš jos versti tekstai?

Koptų kalba yra paskutinė egiptiečių kalbos versija, naudojanti graikišką abėcėlę (su keliais papildomais rašmenimis). Visi šiame rinkinyje esantys tekstai išliko būtent koptiškų vertimų pavidalu, tad ir versta iš arčiausiai originalo esančių koptiškų tekstų. Tiesa, yra išlikę ir graikiškų Tomo bei Marijos evangelijų fragmentų – jų vertimai rinkinyje taip pat pateikiami.

Su koptų kalba susijusi ir knygos paantraštė, skelbianti, kad tai yra „Nag Hammadi“, t. y. miesto Pietų Egipte apokrifai. Kodėl jie taip vadinami?

Šie tekstai priklauso rankraščių grupei, atrastai Nag Hammadi mieste XX a. viduryje (išskyrus Marijos evangeliją, tačiau ji Nag Hammadi leidimuose pateikiama kaip temiškai ir kalbiškai artimas tekstas). Pati tekstų atradimo istorija yra labai įdomi ir paini. Visos jos nepasakosiu, tačiau iš esmės šie rankraščiai buvo atsitiktinai atrasti paprasto vietinio ūkininko. Atradęs kelis molinius indus su tekstais, užrašytais ant papiruso, jis parsinešė juos namo, jo mama dalį sudegino norėdama pasišildyti, ir tik vėliau įvairiais keliais šie tekstai pakliuvo į mokslininkų rankas.

Kokių iššūkių kilo verčiant iš kalbos, kurios Lietuvoje daugiau niekas kitas nemoka?

Visų pirma sunkumų kėlė tai, kad koptų kalba yra pirma ne indoeuropiečių kalba, kurios teko mokytis, tad ji smarkiai skiriasi nuo visų kalbų, kurias mokėjau prieš tai – graikų, lotynų, vokiečių, anglų. Kitas trukdis buvo didelė graikų kalbos įtaka ir pramaišiui vartojami tą pačią reikšmę turintys tiek graikiški, tiek koptiški žodžiai, nes tuomet kyla dilema, ar juos versti vienodai, ar sinonimais.

O kodėl apskritai pasirinkai nelengvą kelią išmokti koptų kalbą ir versti šiuos tekstus? Kuo jie asmeniškai Tave patraukė?

Mane labai domino, iš kur kyla įvairiausios idėjos, egzistuojančios populiariojoje kultūroje, tačiau visai neaptinkamos arba tik trumpai paminimos kanoniniuose tekstuose, pavyzdžiui, puolusių angelų istorija. Nors galiausiai nuklydau prie gnostinių tekstų, kurie kalba apie visai kitas idėjas, tačiau populiariųjų pasakojimų kilmė buvo pirmasis impulsas domėtis nekanoniniais ankstyvosios krikščionybės tekstais. Gnostiniuose tekstuose visų pirma sužavėjo vaizduotė ir kūrybiškumas – kaip žmonės sukūrė alternatyvią visatą ir religijos istoriją, kuri, beje, galėjo tapti ir dominuojančia. Todėl įdomu įsivaizduoti, koks būtų mūsų pasaulis, jei vietoj dabartinių krikščionybės denominacijų turėtume gnosticizmą, valentinizmą ar kažką panašaus. Net ir dabar, jau geriau pažinus šiuos tekstus, jie vis dar mane įkvepia savo kitoniškumu.

Evangelijoje pagal Mariją veikianti Marija Magdalietė netgi pasipriešina tokiam Didžiosios Bažnyčios autoritetui kaip apaštalas Petras. Šis tekstas gina jos įvykių versiją.

Evangelija pagal Tomą, Evangelija pagal Mariją – tai intriguojantys alternatyvių pasakojimų apie Jėzų pavadinimai, tačiau vėlgi daug kam žinomi veikiau iš pasakojimų. Kaip Tu pati interpretuoji pagrindines šių tekstų mintis?

Evangelija pagal Tomą yra patraukli tuo, kad yra persmelkta antikinės savęs pažinimo maksimos. Joje pabrėžiama, kad žmogus turėtų siekti vidinio pažinimo, tuomet jis atras Dievo karalystę. Skaitant iš dabartinės perspektyvos tai skamba aktualiai. Tai toli gražu nėra tas pats, kas dabartinė populiarioji psichologija, skatinanti pažinti save, tačiau tam tikros paralelės esama.

Taip pat Evangelija pagal Tomą pasižymi kitonišku Jėzaus paveikslu. Jėzus vaizduojamas vien tik kaip dvasinis mokytojas. Žinoma, to yra ir Naujajame Testamente, tačiau šiame tekste tai yra išskirtinai pabrėžta – jame nekalbama apie Jėzaus dieviškumą, jis nedaro stebuklų, nes tai yra pasakymų, pamokymų rinkinys.

Evangelija pagal Mariją išsiskiria visų pirma tuo, kad tai yra vienintelis Naujojo Testamento apokrifas, pavadintas moters vardu. Šioje evangelijoje veikia Marija Magdalietė, ji netgi pasipriešina tokiam Didžiosios Bažnyčios autoritetui kaip apaštalas Petras. Šis tekstas gina jos įvykių versiją, pabrėžia jos sugebėjimą mokyti ir skleisti žinojimą. Kitaip tariant, Marija Magdalietė pristatoma kaip ypatinga Jėzaus mokinė.

Pastarasis aspektas, beje, ryškus ir Evangelijoje pagal Pilypą, kur sakoma, kad Jėzus netgi bučiuodavo Mariją į lūpas. Žinoma, kaip ypatingą mokinę – jokių kitų davinčio kodo interpretacijų nereikia, nes jos nėra pagrįstos. Žvelgiant į visumines Marijos evangelijos interpretacijas, galima įžvelgti tiek moterų, tiek apskritai autoriteto perdavimo klausimo aktualizavimą – kas turi teisę skleisti savo tikėjimo versiją?

Demitologizacija reikalinga – kai susiduri su pirminiais šaltiniais, išryškėja kitoks bendras vaizdas.

Panašu, kad lietuviškai pasirodę apokrifai atliks ir dar vieną funkciją – demitologizuos šiuos tekstus, kurių iškreiptas versijas buvo galima sutikti tokiose populiariosios kultūros interpretacijose kaip „Da Vinčio kodas“.

Taip. Nors apskritai gnostikai save pozicionavo kaip slapto mokymo adeptus, kurių idėjos buvo skirtos dvasiniam elitui, pačiuose tekstuose nerasime, kad taip būtų sakoma arba kad būtų skelbiama kažkas išties sensacingo. Todėl demitologizacija reikalinga – kai susiduri su pirminiais šaltiniais, išryškėja kitoks bendras vaizdas.

Šiame apokrifų leidime randame skaitymą palengvinančius komentarus, kurių daugelyje yra nuorodos į paraleles kanoninėse evangelijose. Kokie skirtumai ir panašumai atsispindi šiose paralelėse?

Gnostiniai tekstai pasitelkia vadinamąsias kanonines evangelijas, nes jau tuo metu jos turėjo atitinkamą statusą tikinčiųjų bendruomenėse. Aliuzijos ir citatos ne tik į evangelijas, bet ir į Pauliaus laiškus ir sukuria įspūdį, kad šie tekstai nėra kažkas kardinaliai skirtingo. Tačiau visos paralelės gnostikų yra interpretuojamos savaip. Tarkime, išverstame rinkinyje esančiame labai savotiškame tekste „Sielos išaiškinimas“ yra cituojamas tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas, tačiau šios paralelės pasitelkiamos įrodyti savitą tiesą.

Didžiausius skirtumus lemia jau minėta gnostikų mitologija ir kriptiniai pasakymai. Tai ypač justi Evangelijoje pagal Pilypą. Jei gerai nežinai gnostikų mitologijos, viskas gali atrodyti labai mįslinga ir išties ezoteriška.

Jau paminėjai, kad Bažnyčioje buvo tam tikras momentas, kai šie tekstai galėjo tapti kanoniniais. Žvelgiant į pačius tekstus, kodėl taip nenutiko ir kaip krikščionybė atrodytų šiandien, jei šie tekstai būtų įsitvirtinę?

Geras klausimas. Pradėsiu nuo senovės. Tie žmonės, kurie skaitė šiuos tekstus, taip pat dalyvavo Didžiosios Bažnyčios bendruomenių veikloje, tad tai nebuvo kažkas visiškai atskiro. Tačiau galbūt viena iš priežasčių, kodėl šie tekstai netapo kanoniniais ir šiandien neturime, tarkime, valentinizmo, yra ta, kad gnosticizmo mokymai nebuvo tokie artimi visuomenei. Galbūt gnosticizmo elitistinis atspalvis ar sudėtinga mitologija sutrukdė jam išpopuliarėti. Dabartinė krikščionybė pabrėžia Jėzaus artumą žmogui, o daugelis gnostinių tekstų tai neigia. Taip pat ir Dievas Tėvas gnostiniuose tekstuose yra labai tolimas, primena neoplatonikų visiškai nepažinią dievybę. XXI a. pradžioje vienas garsus gnosticizmo tyrėjas netgi pavadino savo monografiją „Svetimo Dievo apreiškimu“ (Apocalypse of the Alien God).

Mane pačią šie tekstai privertė susimąstyti, kad kai kurie dalykai mums atrodo tokie savaime suprantami, jog apie juos nebesvarstome.

Nesiimsiu įsivaizduoti, kaip krikščionybė atrodytų priėmusi gnostikų siūlomą interpretaciją. Akivaizdu, kad dabartinės krikščionybės kalbėjimo apie pagalbą artimui, apie Dievo artumą bent jau iš pirmo žvilgsnio šiuose gnostiniuose tekstuose nėra. Todėl labai sunku įsivaizduoti mūsų visuomenę be šių itin svarbių krikščionybės nulemtų pasaulėžiūros aspektų.

Tad šiuos apokrifus verta skaityti ne tik norint pažinti krikščionybės istoriją ir alternatyvias interpretacijas, bet ir norint per skirtumus geriau pažinti pačius kanoninius tekstus?

Taip, per šiuos skirtumus galime geriau suprasti tai, ką turime šiandien ir kodėl tai yra taip svarbu. Skaitydami apokrifus galime pažvelgti į mums savaime suprantamus dalykus nauju žvilgsniu. Mane ir pačią šie tekstai juos verčiant privertė susimąstyti, kad kai kurie dalykai mums atrodo tokie savaime suprantami, jog apie juos nebesvarstome. Apokrifai kaip tik ir leidžia juos iš naujo apsvarstyti.