Apsaugokime Šeškinės ozą

Šeškinės ozas Vilniuje. N. Burneikienės nuotrauka iš leidinio „Kalendorius 1979 m. (dvisavaitinis)“ (Vilnius, „Mintis“)

Regimantas Pilkauskas yra kraštovaizdžio architektas.

Šeškinės ozas yra unikalus gamtos kūrinys, gamtos paveldo objektas, geomorfologinis gamtos paminklas (paskelbtas 1964 m.). Jis susidarė prieš 16–18 tūkstančių metų paskutinio ledyno pakraštyje atsiradusiose tunelio žiotyse, kuriose pamažu traukiantis ledynui klostėsi smėlio ir žvirgždo sąnašos.

Ištirpus ledynui liko vingiuotas 1160 metrų ilgio žvirgždingas gūbrys, supamas ozagriovių, kuriuose yra susiformavusių aukštapelkaičių. Gūbrys ir ozagrioviai sudaro nedalomą visumą.

Ozų Lietuvoje yra išlikę tik keletas. Daug jų buvo nukasta naudojant žvyrą. Ten, kur įsikūrė kapinės, pavyzdžiui, Žagarės oze, žemės pavidalas išliko. Sovietų okupacijos metais XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir Šeškinės ozo žvyras buvo pradėtas kasti. Sukruto gamtininkai, visų pirma Vilniaus universiteto geologai ir geografai, rašė straipsnius, kreipėsi į Vyriausybę pagalbos. Netrukus vienas architektas rinko gamtininkų parašus po pareiškimu, kad iškastoje žvyro ertmėje reikėtų pastatyti gamtos muziejų. Laimė, muziejus nebuvo pastatytas, o žvyro kasimas nutrauktas.

2022 m. gruodžio 15 d. Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungą (LKAS) pasiekė Šeškinės ozo bendruomenės narės laiškas su prašymu įvertinti sklypo S. Stanevičiaus g. 1, Fabijoniškių seniūnijoje, Vilniuje, detalųjį planą, kurio visuomenės aptarimas įvyko 2022 m. gruodžio 22 d. Pagal šį planą ozagriovyje šalia Šeškinės ozo numatyta statyti gyvenamuosius namus, bendrabučius, kurių aukštis – iki 35 metrų nuo žemės paviršiaus, ir požeminius garažus. Pastatų atsiradimas greta gamtos paminklo sumenkina jo reikšmę ir sumažina šioje vietoje numatyto parko teritoriją.

Projekto paaiškinimuose minimas ozo parkas, pagal bendrąjį planą anksčiau numatytas toje vietoje. Situaciją apibūdina pasamdytas Vilniaus universiteto geografas ekspertas, kuris rašo apie gamtinio karkaso elementus saugotinų šlaitų sistemoje, bet nė žodžio apie Šeškinės ozą kaip didelės vertės gamtos paminklą ir jo išsaugojimą.

Projekto aptarimo su visuomene metu nuotoliniu būdu nedalyvavo Vilniaus savivaldybės atstovai. Projektui priekaištus reiškė tik Šeškinės ozo bendruomenės nariai, kurie stebėjosi, kad dalis parko teritorijos atiteko privatiems investuotojams ir ignoruojami visuomenės poreikiai turėti parką su gamtos paminklu. Susitikime dalyvavę UAB „Projektavimo sprendimai“ atstovai, aiškino, kad jie nesą projekto autoriai, o tik surenka nuomones, į kurias bus atsakyta. Šio susitikimo metu LKAS į pasiųstą pareiškimą Vilniaus miesto savivaldybei atsakymo negavo. LKAS kvietė nemažinti parko teritorijos, joje neleisti statyti jokių pastatų, nesusijusių su parko lankytojų aptarnavimu, netvirtinti 0,9840 ha ploto sklypo (kadastro Nr. 0101/0016:763) S. Stanevičiaus g. 1 Vilniuje detaliojo plano ir apsaugoti gamtos paminklą Šeškinės ozą.

Lietuvoje nusistovėjo norma, kad viešinant projektus slepiami projektų autoriai, gamtos sąlygų apibūdintojo eksperto pavardė, o tuo labiau parko teritorijoje įsigyto sklypo savininkai ir šio sklypo pardavėjai, Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnai. Lietuvai būtų gerai, jei LR aplinkos ministerija galbūt drauge su Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) išaiškintų ir paskelbtų pardavėjų ir pirkėjų pavardes. Visuomenei reikėtų žinoti, kieno privatūs interesai iškyla aukščiau už visuomenės interesus. Gal tokiu būdu būtų įmanoma apsaugoti gamtos paminklą – Šeškinės ozą.

Straipsnis išspausdintas žurnale „Miškai“ (2023 m. vasaris Nr. 2 (158), p. 33).