Apsėdimas

Egzotiškoje šalyje Malaizijoje atsitinka, kad pasiunta kuris nors vyras ir bėga per kaimą iškėlęs liepsnos pavidalo peilį ir smaigsto ką sutikdamas. Nelaimingajam gal trenkė į galvą, kad niekas jo nemyli, kad visi aplink – priešai; jam telieka, reikia gelbėtis arba keršyti. Ta liga vadinasi „amok“, ir ligonio kelyje lieka virtinė kruvinų lavonų, kol jį patį pavyksta nudobti, likviduoti. Berods, tai vienintelis vaistas tokiam pacientui.

Ir įsiveržia su peiliu arba vamzdžiais į mokyklą, ligoninę, bendrabutį, jaunimo stovyklą, bendradarbių kolektyvą, ištaško skraidyklių keleivius, nuneša skandindamas tvano aukas.

Baisu, kai tuo suserga nebe individas, o tauta. Kai apsėdimas žudyti siaučia kaime, kurio vardas – pasaulis. Visi prieš mane, ir aš juos naikinsiu!

Visai neseniai Maskvoje, Lužnikų stadione, vyko didelis ligonių suvažiavimas, dalyvaujant monarchui, ir ten garsiai ir iškilmingai skelbta: „VISAS PASAULIS SUSIMOKĖ PRIEŠ MUS! Bet mes nugalėsim!“ Ir žudo miestais.

Regis, pasauliui teks paklusti arba pasitraukti. Baigtis. Toks minios įsitikinimas ir parengtis. Turim lėktuvų ir šarvuočių, bombų – netgi tą didžiąją, – turime dujų ir virusų, tai kas čia man kokia tautelė, socialinė klasė, rasė, kurių nekenčiu ir bijau?

Teišnyksta jie ir jos amoko kelyje, ir Aš tai atliksiu! Gal toks mano didysis pašaukimas – apsėdimas, nes taip man dievų, šamanų arba Istorijos numatyta.

Adolfas buvo persiėmęs idėja, kad blogis yra žydai; Valodia iš Valdajaus skersgatvio – kad amerikosai ir chochlai-ukrainiečiai. Jei ne aš juos, tai jie – mane! Todėl nutariau, aš juos pirmas!

Visi aplink mane priešai, ir jų turi nelikti. Paprasčiau nebūna.

O juk žinia, kad paprastos idėjos – paveikiausios. Apima ir plinta nelyginant pandemija, kuri atrodo esanti gyvenimo prasmė. Kieno nors misija – imperatoriaus arba išrinktosios tautos.

O gal kas nors dar sustabdys, atims amoko peilį?

Terminatoriai šarvuoti net ideologija; tų pagundų žmonijoje visad glūdėjo, dabar suklestėjo.

Mėgino reikštis, tiesa, ir kitokia idėja arba ideologija. Tai tikėjimas, kilęs iš įžvalgos, kad žmogus arba žmonės sugeba ir mylėti, ne tik neapkęsti.

Gal jų būtis šioj ašarų pakalnėj gali būti grindžiama tarpusavio atjauta ir meile?

Vienas kitas ateidavo ir su tokia idėja.

Juos nukryžiuodavo ar kitaip eliminuodavo. Tuos vis atnešančius viltį ir gerąją naujieną. Bet ir išnaikinti jie vėl sudygdavo. Nors kitkart net atrodydavo, kad jau visai išsinaikinę tais liepsnos pavidalo ašmenimis.

O kažkoks teigiamas virusas vis dar kruta. Ir vis dėlto šviečia, karūnuojasi, teikia aiškumo. Taip.

Tai tik dvi civilizacijos, du tikėjimai pasaulyje, tik dvi tautos. Viso labo dvi, taip. Atsirenkant – kurie prie kurių, ne taip sunku būtų ir pasiskirstyti. Apsispręsti. Į norinčiųjų gyventi koaliciją, ir į gyvenimo nekentėjų, pykčio koaliciją.

Willings and killings.

Planeta skrieja toliau ir stebi, ką jie pasirinks.