Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Apvaizda jiems leido atsidurti greta mūsų

EPA nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. spalio (10) mėn. nr.

Su migrantu krize Lietuva tvarkosi tris mėnesius. Rugpjūčio 1-osios naktį daugiau kaip 250 migrantų nelegaliai kirto Lietuvos–Baltarusijos sieną, o šiandien – vos vienas kitas. Situacija stabilizuota, sienos apsaugos klausimas sprendžiamas. Tuo galime džiaugtis. Tačiau turime iššūkių su žmonėmis mūsų šalyje – maždaug 3800 migrantų, iš jų trečdalis moterų ir apie tūkstantis vaikų iki 16 m. Tikėtina, kad dauguma prieglobsčio prašymų nebus patenkinti dėl siekiamų ekonominių tikslų; tačiau dalis juk bėga iš savo šalių dėl persekiojimo, smurto, vaikų ateities, silpnos sveikatos ir pan. Jie visi yra žmonės, kuriems Dievo Apvaizda leido atsidurti visai greta mūsų...

Ką veikė Caritas?

Caritas į humanitarinės pagalbos poreikį migrantams atsiliepė dar liepą ir pradėjo organizuoti pagalbą keliose stovyklose drabužiais, avalyne, higienos prekėmis, kasdieniam gyvenimui reikalingais daiktais. Trūko kūdikiams sauskelnių, žmonės negavo tinkamo, šilto maisto, trūko vaistų net vaikams. Per kelias savaites Caritas jau rūpinosi migrantais nebe 4-iose, bet 13-oje apgyvendinimo vietų; be to, vyksta kasdienis Vilniaus arkivyskupijos Carito darbas Pabradės užsieniečių registracijos centre.

Vos tik gavome konkrečias migrantų stovyklas, išsyk nuvykome, kad suprastume, ko iš mūsų tikimąsi, kuo galime prisidėti, kaip padėti. Situacija buvo išties sudėtinga. Pvz., Kazitiškio stovykloje buvo apgyvendinti 120 žmonių (daugiausia šeimos su vaikais), o paruošti vos du tualetai ir dušai (nors žmonės skirtingų kultūrų), jau pirmomis dienomis trūko karšto vandens, vaikai, nors ir šypsodamiesi, lakstė po aptvertą kiemą, be batukų arba su vienu, nes kitas suplyšęs. Motinų akyse matėsi sutrikimas, nerimas ir nesaugumas, vyrų – klausimai, nepasitenkinimas, susirūpinimas dėl savo šeimos. Norėjome su jais kalbėtis ne per tvorą, o jų tarpe, – dėkojame, kad apsaugos pareigūnai tą leido. Migrantai vienas per kitą sakė prašymus, rodė negalavimus, kėlė klausimus ir prašė atsakymų, norėjo kalbėti ir būti išgirsti. Taigi grįžus po pirmųjų apsilankymų Caritui nebeliko klausimų, ar prisidėti ir padėti, ar vis dėlto laikytis atokiau nuo šios šalį ištikusios krizės.

Akimirka iš laikinosios migrantų stovyklos. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

Kas šiuo metu vyksta?

Šiandien Caritas toliau vyksta į konkrečias stovyklas bei užkardas, veža šiltus drabužius, vaikų užimtumui knygeles, pieštukus, žaislus, suaugusiesiems – knygas, krikščionių prašymu – rožinius, Biblijas. Vis dar reikia padėti ir higienos priemonėmis, aprūpinti šiltais drabužiais, avalyne, pasirūpinti skirtų vaistų pristatymu, padėti paskambinti artimiesiems į įvairias šalis. Planuojama prisidėti prie užimtumo organizavimo ir vaikams, ir suaugusiesiems. Be daiktų ir priemonių, šiuo metu itin reikia dėmesio ir laiko – pokalbiui, išklausymui. Migrantai atviriau dalijasi savo istorija, atsargiai pasakoja apie apsisprendimus bėgti į svetimą ir nepažįstamą ateitį. Su rūpesčiu klausia, kaip bus jų vaikams, ar galės mokytis, kiek laiko bus uždaryti. Žinoma, yra ir viskuo nuolat besipiktinančių, protestuojančių, planuojančių pabėgimus, stovyklose smurtaujančių prieš kitus.

Vasarą į mūsų šalį patekę migrantai iki spalio apgyvendinti penkiose nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal tautybę, kultūrinius skirtumus bei tikėjimą. Caritas, atliepdamas krikščionių migrantų poreikį, organizuoja šv. Mišias, kitiems taip pat sudaromos sąlygos melstis. Nors migrantai jau aprūpinti šiltu maistu bei drabužiais, susiduriama su nauju iššūkiu – sveikatos problemomis ir labai prasta emocine, psichologine savijauta.

Džiaugiamės ir prasidėjusiu bendradarbiavimu su broliais ortodoksais, kurie jungiasi į pagalbos teikimą migrantams ir vėliau prisidės atliepiant religinių patarnavimų poreikį.

Spalį prasideda migrantų vaikų lietuvių kalbos mokymas. Planuojamas užimtumo organizavimas vaikams, suaugusiesiems ir šeimoms – tiems, kurie mūsų šalyje užtruks nuo metų iki dvejų. Ses. Viktorija Voidogaitė CC kartu su tarptautinio prancūzų licėjaus mokytoju Bartu Pauwelsu telkia būrį savanorių mokytojų ir nuo spalio kiekvieną šeštadienį Rukloje organizuoja vaikų mokymą bei užimtumą. Caritas irgi jungiasi prie šios iniciatyvos. Įvairios bendruomenės, pavieniai žmonės vis labiau ir drąsiau svarsto apie galimybes prisidėti.

Ar tikrai mes savo misiją vykdome?

Pradėję vykti į migrantų apgyvendinimo vietas, ieškodami savanorių ir išteklių pagalbai teikti, kviesdami žmones padovanoti reikalingų daiktų, susiduriame su tiesioginiu ar nebyliu nepasitenkinimu, net kaltinimais, neva tai, ką darome, – yra ne Carito užduotis ir misija; kad turėtume pasirūpinti ne migrantais, bet savo žmonėmis, kurie vargsta, neturi ko valgyti, padėti mūsų seneliams ir vaikams… Kažkas sakė, kad neberems Carito, nes nusivylė mūsų darbu… Liūdna, kad tokių besipiktinančių stebėtojų nemažai ir tarp katalikų. Suprantamas žmonių sutrikimas, netgi nepasitenkinimas, tačiau nesuprantamas kategoriškumas ir nenoras girdėti, kuo dalijasi tie, kurie mato situaciją iš labai arti.

Kita vertus, labai daug žmonių – tiek brolių katalikų, tiek iš visuomenės – palaiko Caritą, klausia, kaip sekasi, domisi situacija, remia ir linki stiprybės. Atrodo, pamažu žmonės rimsta, susitaiko su situacija, sklaidosi nerimas ir mitai apie migrantus, mažėja abejingumo. Duok Dieve, kad nors ir ne iš karto ar labai matomai, tarp žmonių „griūna ir grius sienos ir statosi bei statysis tiltai“.

Mes, Caritas, migrantų nelepiname, neatėmėme iš lietuvių vaikų batų ar drabužių, kad nuvežtume pabėgėliams, neapleidome kasdienių savi veiklų ir darbų tautiečiams. Visoje Lietuvoje tūkstančiai Carito savanorių kasdien toliau rūpinasi vaikais, šeimomis, seneliais, sergančiais, vienišais ir kt. Tačiau mes negalime būti abejingi stebėtojai; sykiu nesame naivūs padėdami migrantams; jaučiame, kai gali būti tuo piktnaudžiaujama, suprantame, kad yra ir manipuliacijų, ir netiesos sakymo. Tačiau jeigu žmonės prašo pagalbos – turime atsiliepti. Juk žmogiškumas svarbiausia.

Devynios nevyriausybinės organizacijos ir beveik 300 savanorių suvienijo jėgas tam, kad padėtų valstybei ir pasirūpintų elementariais Lietuvoje atsidūrusių žmonių poreikiais. Tai Lietuvos Raudonasis Kryžius, Caritas, Maltiečiai, „Maisto bankas“, Lietuvos skautija, menų agentūra Artscape, Gelbėkit vaikus, Diversity Development Group, Pabėgėlių taryba. Taip gimė bendra paramos iniciatyva, pavadinta „Žmogiškumas svarbiausia“, siekiant pasirūpinti baziniais pažeidžiamiausių pabėgėlių poreikiais.

Tad kviečiame palaikyti malda, savanoriauti, dovanoti reikalingų daiktų (atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu drabužių nebetrūksta.), aukoti lėšas atvykusių pažeidžiamų žmonių elementariems poreikiams – pavedimu (išsamiau žr. www.caritas.lt arba www.redcross.lt), trumpaisiais numeriais – 1410 (auka 10 Eur) arba 1408 (auka 5 Eur). Planuojant prisidėti, labai kviečiame prieš tai susiekti su Carito ar kitų organizacijų atstovais ir pasiklausti, kokie poreikiai šiuo metu vis dar neatliepti. Į Caritą kreiptis el. p. caritas@caritas.lt arba tel. +370 674 41393.

Dėkojame visiems!

Į Lietuvą atvykau su žmona ir beveik 3-ejų dukryte. Mažylei vėsūs vasaros vakarai jau kelia drebulį, tačiau šiltesnių drabužių su savimi nepasiėmėme. Iškeliauti turėjome greitai. Mano brolis priklauso partijai Irane, kuri kovoja už kurdų teises ir priešinasi Irano režimui. Jis jau 10 metų slapstosi kalnuose. O aš Irane turėjau parduotuvę ir retsykiais tiekdavau maisto broliui ir jo bendražygiams. Neseniai buvo sugauti iš manęs maistą paimdavę tarpininkai. Tik laiko klausimas, kada jie kankinami palūš ir išduos mano šeimą. Tokių kaip mes laukia viena lemtis – kankinimai ir vieša egzekucija. Norėdamas apsaugoti savo šeimą, neturėjau kito pasirinkimo – tik nedelsdamas išvykti.

Ismailas iš Irano

Atiduočiau viską, ir sielą, ir kūną. Sutikčiau likusį gyvenimą elgetauti, jei tik išgelbėčiau savo vaikus. O mano sūnūs dirbtų bet kokį darbą, kad tik jų sesuo liktų gyva. Dėl to ir patraukiau į Europą – tikėdamasi rasti gydymą savo dukrai. Deja, Irake jo gauti negalime. Mano vyras ir du sūnūs jau mirė Irake nuo tos pačios širdies ligos. Negaliu prarasti ir dukros.

Naza, į Lietuvą atvykusi iš Irako su dviem mažametėmis dukromis, viena širdies liga sergančia pilnamete dukra ir dar dviem vyresniais sūnumis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pardaviau visus savo daiktus, drabužius ir atėjau štai taip – su viena suknia, kurią dabar esu apsirengusi. Irake artimų šeimos narių neturiu. Manimi paeiliui rūpinosi tolimesni giminės – kas savaitę ar dvi keliaudavau iš vienų namų į kitus. Tačiau neseniai man buvo diagnozuotas vėžys. Todėl noriu prieš mirtį dar bent kartą pamatyti savo vaikus, kurie jau yra Europoje. O tada galiu ramiai numirti. Daugiau iš Europos man nieko nereikia. Prašau, tik leiskite pamatyti vaikus.

Senolė Sevė, atėjusi į Lietuvą per Baltarusijos sieną
viena, be šeimos ar draugų.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu