2022 05 31

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ar amžinybėje bus nuobodu?

Simonas Bendžius. Bernardinai.lt nuotrauka

Taip, suprantu, kad šis klausimas mūsų protui yra visiškas pankrokas. Bet Bažnyčia tokį pankroką mėgsta: juk vos prieš kelias dienas šventėme Šeštines – Kristaus žengimą į Dangų. Tad kodėl apie tai nepakalbėjus?

Tuo labiau kad, nors Dangus ir amžinasis gyvenimas yra vieni kertinių krikščioniškojo tikėjimo akcentų, panašu, jog ši tema mus nelabai jaudina ir apie ją nuolankiai lietuviškai tylime. O gaila: juk Dangus yra ne tik stipri paguoda karo, pandemijos ir kitų negandų akivaizdoje, bet ir mūsų gyvenimo kryptis. Tokio ignoravimo priežasčių veikiausiai yra daug, tačiau viena jų, kurią norėčiau aptarti, yra ši: be galo sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma gyventi begalybių begalybes metų. O tai, tiesą sakant, kaip tik žada krikščionių Dievas – kad visi, kurie Jį myli ir Juo gyvena, po mirties pateks į slėpiningą visiškos pilnatvės ir džiaugsmo būseną, kurią vadiname Dangumi.

Maža to, kai ateis „laikų pabaiga“ (arba pasaulio pabaiga, jeigu norite), Dievą mylintieji bus prikelti su kūnais ir kažkokiu būdu visa regimoji Visata bus perkeista taip, kad joje nebeliks jokios mirties nei blogio. Ir viskas bus amžiams tobula, tai bus „naujas dangus ir nauja žemė“ (plg. Apr 21, 1).

Tuo krikščioniškoji (bent jau katalikų) tradicija mus ragina tikėti. Tačiau grįžkim prie klausimo: kas gali garantuoti, kad amžinybė mūsų nevargins ir nebus nuobodi? Ar ne per naivu to laukti? Ar ne geriau džiaugtis šiuo vieninteliu gyvenimu ir branginti kiekvieną akimirką? Jeigu viskas tęsis amžinai – kokia dabarties prasmė? Juk net ir mylimiausios dainos, filmai pabosta, kai užsitęsia per ilgai, ir t. t.

Prof. Peteris Kreeftas. Jutubo kanalo „Pints With Aquinas“ videomedžiagos kadras

Amerikiečių filosofas, profesorius Peteris Kreeftas – vienas iš apie Dangų rašančių autorių, kurių tekstų turime išverstų į lietuvių kalbą. Savo knygoje „Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų… bet nė nesvajojai paklausti“, jis pastebi, kad ši tikėjimo dalis žmonėms tapusi nuobodi. Viena iš to priežasčių yra populiarus įsitikinimas, kad amžinybė – tai šio žemiškojo laiko pratęsimas: „Amžinybės kaip begalinio laiko samprata Dangui iškelia „nuobodulio ar nusivylimo‘ dilemą“. Nuobodu tampa, kada jau esi pasiekęs norimą tikslą ir toliau nebeturi kur eiti toliau; nusivylimas ištinka, niekaip to tikslo nepasiekiant.“

Krikščioniškosios amžinybės „nepatrauklumas“, manyčiau, pirmiausia susijęs su pasąmonėn įaugusiais vaizdiniais apie ant debesėlio sėdinčius, arfomis grojančius angeliukus ir juos prižiūrintį seną suvargusį Dėdulę ilga barzda. Tokį mitą meistriškai griauna Clive’o Staplesos Lewiso knyga „Didžiosios skyrybos“, kurią „Bernardinuose“ esame pristatę anksčiau.

Evangelijos ir krikščionių autoriai užsimena, kad Danguje turėtų būti išties linksma bei įspūdinga. Apaštalas Jonas rašo apie amžinybę kaip vestuvių puotą, smagias vaišes (žr. Jn 2, 1–11). Bet mes juk žmonės, mus dalykai natūraliai vargina ir pabosta. Be perstojo baliavoti puotoje tūkstantį, du tūkstančius, milijoną metų – čia jau per daug… Tad pabandykime bent iš dalies atsakyti į laiko amžinybėje klausimą.

Žinau, kad oficialiai „dangus“ rašomas iš mažosios raidės, bet šiuo atveju paseksiu P. Kreefto logika – jam Dangus yra tiek pat realus, kiek Londonas, Paryžius ar Žemė, todėl nusipelno didžiosios raidės.

Ir dar: puikiai suprantu, kad svarstymai apie Dangų – daugiau nei riboti. Nesu nei teologas, nei kitoks -ogas. Todėl remsiuosi įžvalgomis trijų rimtų vyrų, kurie už mane protingesni ne dviem, o dešimčia galvų – jau vien todėl kviečiu skaityti toliau! O jei tikri teologai įsitrauktų į garsius svarstymus apie Dangų ir mums parašytų vieną kitą savo mintį – būtų tikras laimėjimas.

Williamas Lane’as Craigas. ReasonableFaith.org / Wikipedia.org nuotrauka

Amžinybėje mums taip pat egzistuos laikas? Atrodo, kad taip

Krikščionis evangelikas, apologetas, filosofas Williamas Lane‘as Craigas yra daug rašęs apie laiką (turbūt tam turėjo daug laiko…). Nagrinėdamas amžinybės klausimą, jis savo straipsnyje „Laikas, amžinybė ir eschatologija“ (angl. Time, Eternity and Eschatology) kviečia pamąstyti apie pačią Pradžią.

Krikščionybė sako, kad Dievas viską – angelus, Visatą, žmones, žvaigždes ir t. t. – sukūrė iš nieko. Galbūt retai kada pagalvojame, tačiau laikas – taip pat Visagalio kūrinys! Prieš garsiuosius Dievo „Tebūnie…“ tokio dalyko kaip mums suprantamas laikas tiesiog nebuvo. Tikintieji čia galėtų atsargiai nurodyti ir mokslinę Didžiojo sprogimo teoriją, kuri teigia, kad prieš 14 milijardų metų tik po Sprogimo atsirado erdvė, laikas ir kiti Visatai būdingi dalykai. Iki tol nieko panašaus neegzistavo.

Panašią mintį yra išsakę dar Bažnyčios tėvai. Štai šv. Augustinas, nors ir iki galo nežinodamas, kas yra laikas, „Išpažinimuose“ teigia, kad tai – Dievo kūrinys:  „Argi buvo koks nors laikas, kuris nebūtų tavo sukurtas? Argi galėjo praeiti kas nors, ko niekada nebuvo? […] O jeigu prieš sukuriant dangų ir žemę nebuvo jokio laiko, kam reikia klausti, ką tu tada darei? Nebuvo jokio „tada“, kai nebuvo laiko.“

Taigi – laikas (kaip ir visa Visatoje) yra Dievo kūrinys. O savo kūriniją Dievas myli, nėra jai abejingas – tai ypatingu būdu parodė Dievo tapimas žmogumi, įvykęs, kaip tikime ir skelbiame, konkrečiame laike, prieš daugiau nei 2000 metų. Jėzus Kristus – pats Žemėje maždaug 33 metus gyvenęs ir vaikščiojęs Dievas – savo mirtimi ir Prisikėlimu „užkrėtė mirtį“, panaikino neperskiriamą ribą tarp Dangaus ir žemės – ir pažadėjo, kad kiekvienas, kas gyvens Kristumi, net ir po mirties bus Jo artumoje, visiškoje tobulybėje ir džiaugsme.

Maža to, Naujasis Testamentas kalba ne tik apie žmogaus, bet ir visos kūrinijos atpirkimą, galutinį, tobulą perkeitimą, kuris įvyks vienam Dievui težinomoje „laikų pabaigoje“. Prisiminkime, ką sako krikščionybė: pradžioje, kai Viešpats viską sukūrė, Jis matė, kad tai yra „gera“; tačiau vėliau įvyko kažkas siaubingo, pirmieji žmonės nusidėjo, nusigręžė nuo Kūrėjo – ir tiek žmogaus, tiek visos regimos kūrinijos pasaulis tapo sužeistas, jame atsirado blogis. Tad laukiame Kristaus žadamo antrojo atėjimo, kuriuo Jis galutinai „išgydys“ visa, kas sukurta.

Apaštalas Paulius rašo: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 19–22). Laikas, kaip Dievo kūrinijos dalis, savotiškai irgi „kankinasi“, laukia pilnatvės.

Žemė kyla virš Mėnulio horizonto. Garsioji NASA misijos „Apollo 8“ astronauto Williamo Anderso fotografija, 1968 m. NASA / EPA nuotrauka

Perfrazuojant W. L. Craigą, jeigu Dievas tapo žmogumi ir prisiėmė žmogišką prigimtį, jam turi būti svarbūs (ir puikiai suprantami) ne tik mūsų džiaugsmai, skausmai, viltys ar svajonės, bet ir laiko pojūtis. Todėl filosofas mano, kad turėtume kalbėti apie Dievo visa-laikiškumą (ang. Omnitemporality): Jis vienu metu gali „būti“ tiek viršlaikiškame Danguje, tiek ir kiekvieno mūsų žemiškame, laikiškame gyvenimuose.

Kitaip tariant, aukščiau minėtieji autoriai mano, kad net ir po mirties, Danguje, laikas niekur nedings, jis liks neatsiejama mūsų būties dalimi. Apie tai savo veikale „Eschatologija: mirtis ir amžinasis gyvenimas“ užsimena ir dabartinis popiežius emeritas Josephas Ratzingeris-Benediktas XVI: „Ar logiškai apskritai įmanoma žmogų, kuris svarbiausią savo egzistencijos dalį yra praleidęs laike, perkelti į gryną amžinybę?“

Tačiau tas laikas Danguje, Dievo artume, turėtų būti kitoks. Dievas yra tobulybė, o juk ten, kur yra tobula, negali būti nieko blogo. Tad koks yra tas „atbaigtas“ laikas amžinybėje? Kokį jį patirsime?

Išsipildžiusios akimirkos

Kas yra amžinybė? P. Kreeftas remiasi Viduramžių filosofo Boecijaus svarstymu, kad tai „visos tobulybės turėjimas iškart vienoje dabartyje“. Ką tai reiškia?

Prisiminkime savo gyvenime patirtas malonias, brangias, iki ašarų džiugias, įkvepiančias akimirkas, kada atrodė, jog iš tiesų gyvename. Jų gali būti įvairių – mylimo žmogaus bučinys, gražiausios dainos kulminacija, laimėtas krepšinio turnyro finalas, nuostabi šv. Mišių liturgija, vaiko juokas… Ar nenorėjome tais momentais sustabdyti laiko? Arba atvirkščiai: ar nenorėjome, kad tai tęstųsi amžinai?

Tokius potyrius žmonija išgyvena nuo seno – ir, suprasdami, kad tokios akimirkos yra laikinos (krikščionys sakytų – dėl nuodėmės pažeisto pasaulio), mes jas saugome atmintyje kaip brangiausią turtą. Šia prasme žmogui yra natūralu norėti amžinybės, jis „turi tam teisę“.

Idilė Nyderlanduose. Unsplash.com nuotrauka

Nors ir protu suprantame, kad gyvenime tai neįmanoma, giliai viduje trokštame tokios tikrovės, kurioje tilptų viskas, kas gera, tobula ir gražu, ir kad toje tikrovėje nebūtų jokių mus kasdien užknisančių trūkumų ar blogio. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: svajojame apie laisvą Ukrainą, atsivertusią ir atgailaujančią Rusiją; kai kas iš mūsų drįsta žengti dar toliau – ir nepraranda vilčių apie kada nors ateisiančią amžiną taiką ir gerovę visame pasaulyje. „Viena priežasčių, kodėl mums reikia amžinybės, yra būtent tai, kad kiekvieno mūsų gyvenimas galiausiai galėtų įgyti tą vientisumą, tą vienį, tą visuotinę gerovę“, – pastebi P. Kreeftas.

Galbūt šis troškimas mumyse „įdiegtas“ paties Dievo ir „primena“ apie laikus prieš pirmųjų žmonių nuopuolį? Ir gal todėl Danguje, kai mūsų nebevaržys jokios nuodėmės kliūtys, Dievas dovanos „visos tobulybės turėjimą“?

Tačiau kaip tą „tobulą laiką“ įsivaizduoti? Pasak P. Kreefto, Apreiškimas leidžia kalbėti apie tris „laiko išmatavimus“ – chronos-laiką, kairos-laiką ir amžinybę. Chronos (gr. laikas) – tai žemiškas kasdienis, rutininis laikas, kuriame gyvename, jis būdingas visam regimajam pasauliui. Įprastai suvokiama, kad gamtoje šis laikas yra cikliškas, savaip pasikartojantis, bet kartu ir vedantis nuo pradžios (gimimo) į pabaigą (mirtį). Puikiai mums visiems pažįstamas dalykas.

Tuo metu kairos (iš gr. kalbos galėtume versti tinkama akimirka) yra tas momentas, kai įvyksta minėtasis „amžinybės prisilietimas“, toji nors trumpam užlaikyta svajojama dabartis. Tai – tos akimirkos, kada, rodos, iš tikrųjų gyvename. Anot Kreefto, kairos nėra savarankiškas – tai dangiškos amžinybės užuomazga žmoguje, nuoroda į Kūrėją. O amžinybė – tai kairos, tik neapsakomai daugiau kartų gyvesnė, stipresnė, amžina ir neatimama.

Galėtume įsivaizduoti (žinoma, ribotą) palyginimą su Žemės planeta. Pačioje išorėje esanti Žemės pluta yra chronos. Tuomet kairos būtų savotiški kartais atsiveriantys tuneliai, tarpekliai, per kuriuos nuo planetos paviršiaus būtų galima patekti į planetos vidų – amžinybę. Šitaip kelionė į Žemės centrą tartum taptų žmogaus kelione į savo egzistencijos „centrą“ – patį Dievą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kita P. Kreefto mintis: kai Biblija kalba apie „laikų pabaigą“, arba, populiariau kalbant, pasaulio pabaigą, turima omenyje, kad žemiškasis chronos yra potencialiai išnyksiantis, nes jo veikime egzistuoja tokie dalykai kaip pabaiga ir mirtis. Tuo metu Dievo laike (tikrajame!) mirties ir pabaigos nesama. Tad visa, kas laikina, bus perkurta į amžina – taip pat ir laikas, kuris „miršta ir prisikelia drauge su siela“.

J. Ratzingeris „Krikščionybės įvade“ amžinybę vadina „dabarties galia visais laikais“. Amžinybė nėra ne-laikas, bet tai – „laiko galia“: „Kaip šiandien, vienalaikiškas visiems laikams, ji [toji galia] gali daryti poveikį bet kokiam laikui“. Teologas mano, kad geriausias to „įrodymas“ yra Jėzaus Kristaus asmuo. Jis, kaip ir kiekvienas žmogus, – laikiška būtybė, bet kartu, būdami santykyje su Juo kaip Dievu, galime prisiliesti ir prie amžinybės. Šitaip įvyksta trokštamas „žemės ir Dangaus susitikimas“. „Dievas – ne savo amžinybės belaisvis; Jėzuje Jis turi laiko mums.“

Josephas Ratzingeris – popiežius emeritas Benediktas XVI. EPA nuotrauka

Tai ar amžinybėje bus nuobodu? Drįstu manyti, kad tikrai ne. Laikas, kaip Dievo kūrinys, turi būti perkeistas, atbaigtas, „išpildytas“. Tokiame laike sutelpa visa tai, kas mums gera ir džiugu, ko nė už ką nenorėtume sustabdyti ir ką jau šioje žemėje patiriame trumpomis, ypatingomis akimirkomis. Todėl tikiu, kad amžinybė – tai ne nuobodi, nyki egzistencija, bet svajojamas ir trokštamas, visą gyvenimą įprasminantis nuotykis.