2022 03 15

Toma Bružaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ar atlaikysime didžiuosius meilės išbandymus?

„BNS Foto“ nuotrauka

Komentaras skambėjo 2022 m. kovo 12 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

O galvojome, kad 2021-ieji bus paskutiniai blogi metai. Ir baigiantis tiems metams, tikėdami, kad tuoj grįšime į įprastas gyvenimo vėžes, reikia tik dar vieno pavasario sulaukti, net neįsivaizdavome, jog netrukus socialinių tinklų paveiksliukuose medicinines kaukes pakeis kariniai šalmai.

Nežinau, kaip jūs, bet aš jau pamiršau ir karantinus, ir galimybių pasą. Dabar net nesmagu prisiminti, kad anuomet buvo ir pikta, ir nepatogu planuoti išvykas į parduotuvę tuo metu, kai ten būna mažiau žmonių, eiti į susirinkimus ir renginius, dėvint kaukę, prie kiekvieno įėjimo rodyti brūkšninį kodą bei rūpintis jį nuolat atnaujinti. Kokios tai smulkmenos! Bet visa tai buvo tikra. Gyvenome nežinomybėje, nuolatinėje grėsmėje, įtampoje, kuri sekino tiek fizines, tiek emocines jėgas. Išgyvenome visuotinę krizę.

Tokią pat visuotinę ir taip pat tikrą krizę išgyvename dabar. Viena vertus, didžiausią tragiškų sunkumų smūgį tenka iškęsti ne mums, o mūsų broliams ir seserims Ukrainoje. Neverta net lyginti to, ką išgyvename mes ir ką tenka patirti jiems. Ir vis dėlto mūsų krizė taip pat tikra. Vėl susiduriame su nežinomybe, grėsme, įtampa. Ir dar kartą krizė ne tik sukelia sunkių jausmų, bet ir mobilizuoja mus visais įmanomais būdais padėti silpnesniesiems. Prisimenate, kaip, prasidėjus karantinui, tūkstančiai savanorių organizavo pavėžėjimą, maisto ar kitų būtinų prekių pristatymą, konsultacijų telefonu linijas. 

Savanoriai ir jų darbą koordinuojančios organizacijos šiek tiek atsikvėpė ir vos per vieną dieną, tik prasidėjus karui Ukrainoje, visi pakilome vėl. Nuo didelių organizacijų iki mažų pavienių iniciatyvų. Sudėtinga būtų ir suskaičiuoti, kiek žmonių naudojosi savo ryšiais, finansiniais ištekliais, laiku ir kitais resursais, kad padėtų ukrainiečiams. Nors sienos su Ukraina neturime, vis dėlto jie labai arti mūsų, todėl jų skausmą, negandas, pasimetimą, nerimą, pyktį ir visa kita priimame kaip savus.

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Dvi skirtingos, bet panašiai išgyvenamos situacijos. Reakcijos taip pat panašios, vieni neigiame, kiti racionalizuojame, vieni puolame karštligiškai ieškoti išsigelbėjimo būdų, kiti susitelkiame visais įmanomais būdais padėti, vieni krize pasinaudoja, skaičiuodami naudą sau, kiti tyliai darbuojasi savo kasdienėse veiklose ir padeda tiek, kiek gali. Yra ir buvo visko.

Krizės panašios, bet ir labai skirtingos. Pandemija vis dar nesibaigė, bet jau tikriausiai ryte skubame atsidaryti internetinės žiniasklaidos svetaines ne tam, kad pamatytume pandeminius skaičius. Net jei ir Ukrainos krizė nebūtų užgožusi visų kitų rūpesčių, pandeminiai klausimai tikriausiai būtų praradę aktualumą ar bent jau karštį. Ne vieną kartą girdėjome, jog mums reikia susitaikyti su virusu, išmokti su juo gyventi. Ir šiuo atveju tai, manyčiau, teisinga ir neišvengiama strategija.

Tačiau tokia laikysena visiškai netinkama Ukrainos krizės atžvilgiu. Dieve, neleisk mums susitaikyti ir priprasti prie karo pašonėje. O pagunda yra didžiulė. Pirmosiomis karo dienomis užplūdęs adrenalinas, sukilusios emocijos, regint neteisybę, skriaudas, karo baisumus, herojiškus poelgius, suveikė kaip geras kuras pagalbos mašinai. Jos reikėjo didelės ir galingos. Ir jos vis dar reikia. Ir natūralu, kad adrenalinas nuslūgsta, po truputį priprantame prie vaizdų, šokiruojančių istorijų, karo naujienų. Pradedame painiotis analizėse ir apžvalgose, informacijos srautas vis dar didžiulis, o mūsų dėmesio ir emociniai resursai yra labai riboti. Mažėja laiko, kurį galime skirti pagalbai. Tai normalu, natūralu. Mūsų gyvenimas grįžta į savas vėžes. Karas ne pas mus, mūsų niekas iš namų nevaro, gyvenimai nenutrūksta.

Tie, kurių profesija,  einamos pareigos, ilgalaikės veiklos ar asmeniniai ryšiai įpareigoja, turi, privalo išlaikyti tempą, nepaisydami vis dažniau girdimos kritikos dėl, pavyzdžiui, netinkamai organizuojamos pagalbos, neva nuolatinio, nepagrįsto gąsdinimo, nereikalingos įtampos kėlimo. Na, kiek galima… – tokią frazę, tikėtina, išgirsime vis dažniau. Taip veikia mūsų psichika – ji pripranta, prisitaiko, randa būdų išgyventi, apsiginti. Gal racionalizuojant, gal atsitraukiant, ignoruojant. Jei pasijusime esą tokios būsenos, turėsime nugalėti save, sustiprėti, šiek tiek daugiau subręsti. Turėsime progą įrodyti savo išpažintą meilę Ukrainai. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Per šventes išpažinti meilę Tėvynei ar jos draugams nėra sudėtinga, mitinguose ar koncertuose bendrumo pojūtis suteikia jėgų ir entuziazmo. Tikrasis tos meilės išbandymas vyksta namuose, kai dėl kitų gerovės tenka atsisakyti savo patogumo. Visų patiriamas sukrėtimas pirmosiomis karo dienomis taip pat įkvepia tą bendrumo jausmą, susijaudinimas suteikia jėgų neskaičiuojant laiko ir pinigų susitelkti ir padėti. Tačiau atslūgus entuziazmui, pakiliai nuotaikai, herojiškam nusiteikimui, apnuoginamas mūsų noras įsipareigoti, mūsų ištikimybė, atkaklumas, pasiryžimas nesustoti net tuomet, kai tenka mokėti didesnę kainą, nei tikėtasi. Kaip ir visose istorijose, taip ir mūsiškėje, ateina metas dideliems meilės išbandymams. 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.