Ar Bažnyčia skleidžia propagandą?

Anot profesoriaus, terminas propaganda pirmą kartą pavartotas 1622 m., kai popiežius Grigalius XV, bijodamas protestantizmo plitimo pasaulyje, pasiūlė prie Romos kurijos įsteigti Tikėjimo skleidimo kongregaciją. Jos originalus pavadinimas skamba taip: Congregatio de Propaganda fide.

Kongregacijos tikslas buvo rūpinimasis misijomis Naujajame pasaulyje, nes reikėjo spręsti katalikiško tikėjimo skleidimo problemas: siekta rengi misionierius, aprūpinti juos tinkama literatūra ir prižiūrėti jų vykdomas misijas. Tuo metu žodis propaganda neturėjo dabartinės konotacijos (t. y. nereiškė melo, dalinės ar selektyvios tiesos), bet nurodė į visišką tiesą ir apgaulės priešingybę.

Kurį laiką terminas taip ir buvo suprastas, tačiau ilgainiui protestantizmas ir antikatalikiškos organizacijos iškreipė šią prasmę, o XIX a. žodis pamažu įgavo menkinamąją ar pašiepiamą prasmę iš serijos „čia gi popiežininkų kliedesiai“. Nuo to meto vis labiau artėta prie dabartinės žodžio prasmės, reiškiančios siekį iškreipti realybę.

Taigi Katalikų Bažnyčia pradėjo daug dalykų, kurie, patekę į netinkamas rankas, vėliau atsisukdavo prieš pačią Bažnyčią – pavyzdžiui, inkvizicija, kuri, kol buvo Bažnyčios jurisdikcijoje, žmonių nedegino.

Taip yra ir su propaganda. Jei laikytumės pirminės termino reikšmės, tada kiekvienas katalikas turėtų didžiuotis, jog Bažnyčia skleidžia propagandą, nes tai reikštų, kad ji kalba tiesą. Tačiau net ir dabartiniame, negatyviosios sampratos, kontekste mes galime kalbėti ne tik apie priešišką propagandą, skirtą demoralizuoti priešo karius ar civilius, bet ir draugišką propagandą, kuria siekiama pakelti savų karių moralę ir kovinę dvasią.

Žinoma, pagal dabartinę sampratą, propaganda vis tiek turi melo šleifą; net ir geroji, kuri gali būti grindžiama „šventu“ melu. Tačiau aš mėgstu pirmines žodžių prasmes, todėl dabar jau žinosiu, ką atsakyti į metamus kaltinimus dėl Bažnyčios skleidžiamos propagandos.