Ar berasime Šeteniuose žemės rojų?

Algirdas Juknevičius yra Šetenių apylinkių senbuvis.

Atpažino vaikystės lanką

Apie gimtuosius Šetenius knygoje esė „Gimtoji Europa“ Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas rašė: „Dovanų gavau žemės rojų. […] Braidžiojau po šėlstančią žalumą, paukščių chorus, vaisiais apsunkusius sodus, stebuklingą gimtinės upę, tokią nepanašią į beribes ir liūdnas rytų lygumos upes.“ 

Tykus ir mįslingas Nevėžis, stačiai į jį besileidžiančio parko medžių žaluma, lauko gėlėmis nuspalvintos lankos, nuo slėnio tarsi iš vaikiškos muzikinės dėžutės atsklindantys kito kranto garsai, ramios tolumos ir jose boluojančios dvarų sodybos visam gyvenimui įstrigo būsimo poeto atmintin ir buvo neišsenkamas kūrybos šaltinis.

Po 52 metų sugrįžęs į gimtinę, poetas ją rado išdraskytą. Apleistoje sodyboje vešėjo usnys, dilgėlės ir varnalėšos, senus parko takus slėpė aukšta žolė, prosenelio Simono Siručio pasodintame sode kyšojo vaismedžių kelmai, sodybos kieme stiebėsi klevų jaunuolynas. Poetas atpažino senojo parko aukštumėlę, išvydo Baltąjį svirną, medžių šešėlyje pasislėpusį juodąjį tvenkinį, subrendusį vaikystės draugą lazdyną ir nepakitusią nešienautą lanką.

„Žiūrėjau į lanką. Staiga suvokiau, kad per visas savo ilgas klajones veltui ieškojau tokios žiedų ir lapų dermės, kokią čia atradau, ir kad svajojau sugrįžti. Arba, tiksliau sakant, supratau tai tik tada, kai mane užliejo didžiulė jausmų banga, kurią galiu pavadinti tiktai vienu žodžiu – laimė“, – atsiminimuose rašė poetas.

Ėmė valdyti Gimtinės fondas

Po 1991–1994 m. vykusių Šetenių dvaro sodybos privatizavimo batalijų sodyba 1997-aisiais buvo sugrąžinta Kėdainių krašto garbės piliečiui Č. Milošui. 

Valdyti ją poetas patikėjo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus profesoriaus Algirdo Avižienio įsteigtam Česlovo Milošo gimtinės fondui. Fondo įstatuose pagrindiniu tikslu nurodyta: atgaivinti ir saugoti Šetenius, skleisti Č. Milošo minties ir kūrybos pažinimą, skatinti kūrybinius ryšius tarp Lietuvos ir kaimyninių šalių rašytojų, mokslininkų, studentų, įsteigti Šeteniuose konferencijų centrą, saugoti vaizdingą Nevėžio slėnį. 

Sodybos atgimimo darbai pradėti Baltojo svirno rekonstrukcija. Jos projektą parengė kauniškis architektas Algimantas Kančas, statybą parėmė Kauno apskrities ir Kėdainių rajono savivaldybės administracijos, darbų ėmėsi Kėdainių akcinė bendrovė „Lifosa“, aplinką tvarkė Kėdainių ir Vilainių seniūnijų žmonės.  

1998 m. spalio 8-ąją po rekonstruojamu svirnu buvo padėtas kertinis akmuo. Mažiau nei po metų pabaigus statybas, Baltajame svirne įsikūrė Č. Milošo rezidencinis konferencijų centras. Ramių fasadų ir jaukių vidaus erdvių pastate įrengta nedidelė konferencijų salė, poetui skirta informatyvi ir skoninga ekspozicija, palėpėje įrengti poilsio kambariai.

Gyvino lengviausiu būdu

Gyvinti dvaro sodybą pradėta 2001 m. Tvarkyti apleistą parką, iškirsti brūzgynus šimtamečių liepų alėjose ir Nevėžio pakrantėje, atkurti sovietmečiu iškirstą poeto prosenelio pasodintą sodą Gimtinės fondo vadovybė nesiryžo, bet surengė „Isos slėniu“ pavadintą tarptautinį medžio skulptorių simpoziumą, jį plačiai nušvietė žiniasklaida ir informaciniai leidiniai.

Įvairiose sodybos erdvėse menininkai iš Austrijos, Čekijos ir Lenkijos pastatė „Keltiškąjį gyvenimo kryžių“, „Žemėpatį, gyvūnijos globėją“, „Dievo motiną, Seinų globėją“, „Šv. Joną Nepomuką, vandens globėją“. Lietuvių menininkai išdrožė Č. Milošo romano „Isos slėnis“ personažus – „Velniuką“, „Juodąją kiaulę“ ir „Magdaleną“.

Natūralia gamta alsuojančioje sodyboje ryškiai išsiskiriančius ir mažai ką bendra su aplinka turinčius kūrinius viešosios įstaigos „Meninė drožyba“ atstovė apibūdino kaip meniškai informatyvius, skirtus turtinti visuomenės dvasinį gyvenimą, gyvybingus savo energijos galia, pasižyminčius sakraline ilgaamžiška menine branda.

Progos pasireikšti sodybos gyvinime nepraleido aukštuomenė. Plynoje išnykusio sodo pievoje ji pasodino ąžuolyną, prie liaunų ąžuoliukų įsmeigė vardines lenteles. Skaitydamas ant lentelių parašytas pavardes supranti, kad noras įsiamžinti pasaulyje išgarsintuose Šeteniuose laikinai sutaikė net aršius politinius priešininkus. Išnykusio senojo sodo vietoje pasodinti naują sodą aukštuomenė, žinoma, nesiėmė, nors Č. Milošas sodų sodinimą ir jų puoselėjimą pavadino aristokratinės kultūros reiškiniu.

Talkininkai pasijuto atstumti

Artėjant Č. Milošo šimtųjų gimimo metų jubiliejui susirūpinta apleistomis sodybos vietomis. Tvarkyti jas 2010 m. ėmėsi Kėdainių rajono savivaldybės architektai, Vilainių seniūnijos žmonės, Tiskūnų Juozo Urbšio pagrindinės mokyklos moksleiviai. Vieni kirto Nevėžio pakrantės krūmynus, kiti genėjo senojo Upytės kelio alėjos medžius, treti rinko ir griebė šakas.

Pietiniame sodybos pakraštyje iškirtę šimtamečių liepų alėjos šabakštyną, talkininkai išvalė senąjį įvažiavimą į sodybą ir raiškią jo aukštumėlę. Pašalinę slėnio šlaite didelį krūmyną, jie atidengė stačią amfiteatro pavidalo vietą. Nuo jos atsivėrė įspūdingas Nevėžio vingių ir slėnio lankų reginys.

Talkininkai galvojo apie kitus sodybos tvarkymo darbus: planavo pašalinti sodybos aplinką darkančius betoninius elektros oro linijos stulpus, nutiesti požeminį elektros kabelį, vietoj griozdiškos sovietinės elektros transformatorinės pastatyti šiuolaikinę modernią, įrengti prie Kėdainių–Krekenavos kelio erdvią automobilių aikštelę, iš jos įėjimą į sodybą padaryti per apleistą šimtametę liepų alėją.

Vietinių žmonių iniciatyva nesužavėjo Č. Milošo gimtinės fondo vadovybės. Be atsako liko siūlymas bendrai tvarkyti sodybą ir jos prieigas. Pasijutę nekviestais svečiais, vietiniai daugiau nebenorėjo bendradarbiauti su Gimtinės fondu. 

Metalinės instaliacijos

Minint poeto 100-ųjų metų gimimo jubiliejų, 2011-ųjų birželį sodyboje buvo pastatytos meninės instaliacijos – septyni knygos formos metaliniai stendai. Juos sukūrusių menininkų teigimu, iš žemės išaugančios poeto knygos liudija vietą, kuri subrandino pasaulinio garso kūrėją.

Menininkai paaiškina ir sodyboje pastatytų kūrinių prasmes. Vienos instaliacijos pasakoja apie poeto santykį su gamta, nurodo išnykusio vaikystės namo vietą, kitos žavisi Nevėžio slėnio grožiu ir jo paslaptingumu, trečios primena sunaikintų Šetenių apylinkių kaimų istoriją ir liūdną romano „Isos slėnis“ herojų likimą, skelbia dvaro sodybos atgimimą, kurį simbolizuoja 1999 m. pasodintas ąžuolynas. 

Nežinia, simboliškai ar atsitiktinai „Parku“ pavadintą instaliaciją menininkai pastatė netoli vietos, kurioje iki 1999-ųjų augo poeto vaikystės draugas lazdynas. Širdį glosčiusiam ir savo „perlų riešutais“ kerėjusiam lazdynui poetas per 1992 m. sugrįžimą į gimtinę parašė ilgesingą eilėraštį.

Vėlesnio, 1999-ųjų, Č. Milošo sugrįžimo vaikystės draugas nesulaukė – buvo nukirstas. „Gaila, kad šįsyk neradau senojo lazdyno. Jis buvo išsikerojęs tarp brūzgynų, bet niekas nežinojo, koks jis man jausmine prasme buvo svarbus“, – sakė nuliūdęs poetas.

Laukinių gėlių šėlsmas

Ankstyvą pavasarį slėnio šlaite pražysta šv. Petro rakteliai. Taip žmonės vadina natūralioje aplinkoje augančias pavasarines raktažoles. Jas romane „Isos slėnis“ Č. Milošas pavadino šviesaus geltonio mažų raktelių ryšuliukais ant nuogo stiebelio žalioje pievoje. Žydi šie raktų ryšuliukai balandį, gegužę pranyksta ir vietą užleidžia didžiagalvėms bajorėms, vienagraižėms snaudalėms, varpotosioms veronikoms, kiškio ašarėlėms.

Vasaros pradžioje slėnio šlaitas pabalsta nuo laukinių morkų žiedų. Į nėrinį panašų skėčio formos baltą morkos žiedą anglai vadina „Queen Anne‘s lace“, t. y. karalienės Anos nėriniu. Sumanūs anglai vardą žiedui davė nėrinius mėgusios ir dėvėjusios karalienės Anos Bolein, valdžiusios XVI a., garbei. Slėnio šlaitą morkų žiedai puošia iki vėlyvo rudens. Žiemą jie sušąla ir tampa dalimi sodybos žiemos grafinio peizažo.

Vasarai įpusėjus slėnio lankose ima šėlti margaspalvės laukinės gėlės. Aukštesniuose sausuose pievų plotuose, kuriuos botanikai vadina stepinėmis pievomis, tarpsta naktižiedės, plikažiedžiai linlapiai, kalniniai dobilai, aitrieji šilokai, smiltyninės sidabražolės, čiobreliai, mažieji vingriai. O drėgnose ir šaltiniuotose vietose veši lietuviškomis orchidėjomis vadinamos raudonosios ir baltijinės gegūnės, dvilapės blandys, paupynių usnynų bendrijos. Pievų natūralumą liudija pievinės vingiorykštės, rasakilos, jonažolės, auksakuodžiai vėdrynai, paprastieji gargždeniai. 

Tykiais vakarais lankose pasigirsta greitakojų griežlių griežimas.

Vilioja ne tik gerbėjus      

Slėnis vilioja ne tik Č. Milošo kūrybos gerbėjus, mylinčius natūralią gamtą, mėgstančius pasireikšti menininkus, bet ir norinčiuosius iš jo pasipelnyti. 2014 m. rudenį priešais Šetenių kaimą plytinčią plačią pusiasalio formos lanką suarė ūkininkas. Žiemkenčių pasėti jam nepavyko. Gamtos sergėtojai ūkininką sudraudė ir liepė suartą lanką sutvarkyti. Tai jis ir padarė. Tik štai natūrali augalija toje lankoje, mokslininkų teigimu, suvešės ne anksčiau kaip po keturiasdešimties metų.

Prieš trejus metus rapsais užsėta dalis dvaro sodybos teritorijos prie Kėdainių–Krekenavos kelio. Ankščiau šioje vietoje augo šienaujama pieva, savaitgaliais kildavo ir leisdavosi parasparniai.  

Šiemet liepą leista nusavinti Legmedę – vieną vaizdingiausių slėnio ir buvusios Šetenių dvaro sodybos valdos vietų. Joje 1930-aisiais Č. Milošo senelis Zigmantas Kunatas sodiečių vaikams pastatė mokyklą. Ji prie Nevėžio ir kairiojo jo intako Landžiuravės veikė iki 1969 m. Iškėlus mokyklą pastate buvo įrengti butai jaunavedžiams ir būsto neturintiems žmonėms.

2013 m. lapkritį dėl aplaidumo senoji mokykla sudegė. Išlikusius pamatus ir savavališkai pastatytus ūkinius pastatus įsigyti panoro vienas iš dviejų paskutinių laikinųjų gyventojų, kurio bute ir įsiplieskė gaisras. Šiemet liepos 13-ąją Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų teisėjos sprendimu jam suteikta nuosavybės teisė į išlikusius pamatus ir ūkinius pastatus. Tokį sprendimą teisėja argumentavo įgyjamosios senaties fakto nustatymu. 

Ateitis parodys, ar ant išlikusių mokyklos pamatų išdygs naujas dvaras, Legmedėje sužydės rapsai ar suvilnys javai. Viltis, kad po kelerių ar keliolikos metų Šeteniuose teberasime Č. Milošo matytą žemės rojų, pamažu ima blėsti.