Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ar Dievas gali sukurti tokį akmenį, kurio negalėtų pakelti?

Laurynas Jacevičius. Kauno arkivyskupijos jaunimo centro nuotrauka

Tikriausiai vaikystėje esate girdėję, o gal ir patys kam nors uždavę tokį klausimą: „Ar tavo mama žino, kad tu durnas?“ Jei atsakysi „taip“, vadinasi, esi kvailas ir tavo mama apie žino. Jei „ne“ – vis tiek esi durnelis, bet mama to nenutuokia. O jei sutrikęs pasakysi: „Nežinau“, vadinasi, esi toks kvailas, kad net į paprastą „taip ar ne“ klausimą atsakyti nesugebi.

Šis klausimas susijęs su kitu, kurį, bet jau man dažnai tenka išgirsti tiek kalbantis su paaugliais mokyklose, tiek diskutuojant su suaugusiaisiais. Jis skamba taip: „Ar Dievas gali sukurti tokį akmenį, kurio negalėtų pakelti?“ Uždavęs jį, klausiantysis dažnai šelmiškai nusišypso, lyg sakytų: „Aha, prigavau!“ Pažiūrėkim, kiek čia to prigavimo.

Kartais problema būna ne atsakymas, bet klausimas. Taip ir yra abiem šiais atvejais. Nors jie prasideda žodeliu „ar“, kas reikštų, jog atsakymas turėtų būti paprastas „taip arba ne“, iš tiesų nė vienas jų netinka – o pats klausimas dažnai ir tėra skirtas prigauti. Klausime apie Dievą ir akmenį slypi loginis prieštaravimas, mat perfrazavus yra klausiama: ar visagalė būtybė gali padaryti tai, ko negali? Jei gali – tai ji nėra visagalė. Jei negali – tada lygiai taip pat.

Bėda štai kur. Visagalybė, suprantama tradiciškai, nereiškia, kad Dievas gali padaryti bet ką. Tai gali jus nustebinti, tačiau pažvelkim į tai iš arčiau. Pavyzdžiui, Dievas negali sukurti kvadratinio apskritimo arba vedusio viengungio. Ne todėl, kad Jis nebūtų visagalis, bet todėl, kad tokie dalykai neegzistuoja ir iš principo negali egzistuoti. Būti be kampų automatiškai reiškia nebūti keturkampiu, būti vedusiam reiškia nebūti viengungiu ir pan. Kitaip tariant, Dievas negali padaryti kažko logiškai neįmanomo – bet tas negalėjimas nėra susijęs su Jo galios trūkumu, o su kalbos žaidimais, kuriuos žaidžia klausiantysis. Tad tokia užklausa veikiau yra tiesiog žodžių kratinys, slepiantis loginę nesąmonę, o ne teisėtas klausimas.

Pixabay.com nuotrauka

Negana to, Dievas, nors ir yra visagalis, negali veikti prieš tai, kas Jis pats yra – kitaip tariant, prieš savo prigimtį. Pavyzdžiui, Jis negali meluoti ar apskritai nusidėti, mat būti Dievu reiškia būti tobulam visais įmanomais aspektais, arba, kaip sakė Anzelmas Kenterberietis, Dievas yra tai, už ką nieko daugiau negali būti pamąstyta. Dievas negali nustoti egzistuoti, nes Jo esmė yra būti; Jis YRA. Kitaip tariant, Jis yra būtina būtybė, todėl būtinai yra.

Yra žmonių, kurie prie šio klausimo prieina ir iš kitos, labiau poetinės, perspektyvos. Galbūt esate girdėję tokį pasakojimą apie studentą, kuris savo dėstytojui užduoda būtent šį klausimą apie Dievą ir sunkų akmenį. Dėstytojas iš pradžių nežino, ką atsakyti, tačiau kitą dieną, grįžęs į auditoriją, pasikviečia studentą ir paprašo pakartoti klausimą. Tas klausia: „Ar Dievas gali sukurti tokį akmenį, kurio pats negalėtų pakelti?“ Dėstytojas pažvelgia jam į akis ir kalba: „Jis jau tai padarė. Jis sukūrė tave.“ Kitaip tariant, čia apeliuojama į žmogaus laisvą valią: kadangi Dievas žmogų sukūrė laisvą, Jis negali priversti Jo laisvai pasirinkti. Pats savaime geras ar ne itin būtų šis pavyzdys, bet jame galiausiai įžvelgiame tą patį principą: Dievas negali padaryti loginės nesąmonės. Priversti ką nors laisva valia pasirinkti yra vienas kitam prieštaraujantys teiginiai.

Žinoma, čia nekalbama apie tai, kad esame visiškai laisvi. Mus varžo begalės dalykų, pradedant nuo to, jog nepasirinkome gimti, esame ribojami kūno ir jo būklės, savo amžiaus, laikmečio ir baigiant tuo, kad nežinome, kaip ir kada mirsime. Tačiau tai nereiškia, jog neturime absoliučiai jokios laisvos valios. Absoliučiai laisvas yra tik Dievas, o mes esame pakankamai laisvi, kad galėtume daryti prasmingus pasirinkimus ir būtume už juos atsakingi. Kitaip sakant, konkrečioje situacijoje turime realų pasirinkimą tarp variantų A ir B, o ne tik įsivaizduojamą.

Sorenas Kierkegaardas. Mentalfloss.com iliustracija

Galiausiai visa tai, kas išsakyta, nereiškia, kad Dievas negali padaryti tokių dalykų, kurie žmonėms neatrodytų logiški. Pavyzdžiui, kai kam atrodo, jog yra neįmanoma, kad tobulas Dievas galėtų prisiimti žmogišką prigimtį ar kad viena būtybė – Dievas – galėtų egzistuoti trijuose Asmenyse. Abu šie dalykai yra esminiai krikščioniški įsitikinimai, kurie kai kam atrodo nelogiški. Nebūtinai logiški jie rodosi net ir kai kuriems krikščionims. Pavyzdžiui, teologas ir filosofas Sorenas Kierkegaardas Dievo tapimą žmogumi ir Jo mirtį ant kryžiaus vadina paradoksu, net absurdu. Tačiau jis nesiūlo šių įsitikinimų atmesti, bet pulti į gyvojo Dievo rankas, pasitikint būtent Juo, nors to ir nesuvokiant savo protu.

Kita vertus, imdamas Abraomą kaip pavyzdį, jis atskleidžia, kad teigiamas Abraomo atsakas į Dievo liepimą paaukoti savo sūnų Izaoką (kurio, beje, kaip tikriausiai žinote, jam iš tiesų paaukoti nereikėjo, o Dievas Kristaus auką parūpino pats) iš šono atrodo kaip visiškai beprotiškas, nepaklūstantis jokiai logikai. Tačiau Abraomas, nors ir iki galo nesuprasdamas viso to prasmės, vis tiek ryžtasi kliautis Dievu, o istorija baigiasi visiškai kitaip, nei  kas nors tikėtųsi. Trumpai tariant, Dievo logika, kuri mums gali atrodyti nelogiška, iš tiesų ne visada yra visiškai logiška būtent matuojant žmogaus matais – kaip parašyta: „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“ (Iz 55, 8).

Yra ir begalė kitų pavyzdžių, kaip kad Jobo, kuris nesupranta, kas vyksta, kai jo gyvenimas virsta viena didele tragedija, nors jis ir buvo teisus vyras. Pagal žmogišką logiką, kaip po to aiškina ir jo draugai, jis privalėjo būti ką nors prisidirbęs, tad dabar gauna, ko nusipelnęs. Tačiau, išsikvietęs Dievą į akistatą pasiaiškinti, nesulaukia gražiai sudėlioto loginio paaiškinimo, o visą seriją klausimų, kreipiančių į tai, jog Jobas nėra Dievas, o vien tik Dievas yra.

Unsplash.com nuotrauka

Galėtume kalbėti ir apie mūsų laikų situaciją, kai klausiame: „Kaip Dievas gali būti geras ir visagalis, jei pasaulyje yra tiek daug skausmo ir kančios?“ Mums tai gali atrodyti nelogiška, tačiau ar taip iš tiesų yra, ar mes tiesiog tos logikos neįžvelgiame? Juk, jei Dievo nėra, šis klausimas apskritai tampa beprasmis: tiesiog yra taip, kaip yra, patinka mums ar ne – ir tai nėra nei gera, nei bloga. Tik esant Dievui toks klausimas įgauna svorį, tačiau nereiškia, kad atsakymas į jį tilps į gražias ir tvarkingas mūsų logines kategorijas. Tradicinis atsakymas čia būtų toks: Dievas, turėdamas neaprėpiamai platesnį visa ko paveikslą nei mes, turi pakankamų priežasčių leisti vykti įvairiems įvykiams, kurie mus vestų į didesnį gėrį, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažnai tai patiriame ir savo gyvenimuose. Kiek kartų buvome įsitikinę, kad tam tikra situacija ar sprendimas yra labai geri, o iš tiesų tai pavirto į tragediją, arba atvirkščiai?

Trumpai tariant, kadangi esame riboti, nėra nieko keisto, jog dieviškoji logika peržengia mūsiškąją. Tad Dievas, pats būdamas grynas protas, intelektas, ne chaoso, bet tvarkos Dievas, racionaliai sukūręs pasaulį, kuriame logika apskritai įmanoma – veikia ir leidžia tam tikrus dalykus savo begaline išmintimi. O mes, nors dažnai tos išminties perkąsti nesugebėsime, nereiškia, jog ji neegzistuoja. Tėvų logika vaikams dažnai atrodo nelogiška, kol jie geriau su ja nesusipažįsta, nepaauga ir nepažvelgia į pasaulį savo tėvų žvilgsniu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kita vertus, kvadratiniai apskritimai, vedę viengungiai ar per sunkūs Dievui pakelti akmenys nėra dieviškosios, antžmogiškos logikos pavyzdžiai, o tiesiog žodžių kratiniai, slepiantys savyje vidinį prieštaravimą. Na, o jeigu kas priimtų tokią poziciją, kad Dievas gali sukurti tokius loginius prieštaravimus, tada klausime keliamos problemos apskritai nebelieka – ir atsakymas būtų buvęs žymiai trumpesnis.

Laikykitės, o aš akmenukų pasirankiosiu savo darže ir aplinkui.