Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2023 01 23

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ar dirbtinis intelektas muša paskutiniąją rašytojams?

„Kibernetinis Dalí“ Barselonoje. EPA-EFE nuotrauka

„Alice and Sparkle“ („Alisa ir Kibirkštis“) yra neseniai pasirodžiusi iliustruota knygelė vaikams, pasakojanti apie mergaitės ir dirbtinio intelekto draugystę. Ši knygelė ypatinga, nes jos tekstą ir iliustracijas sukūrė dirbtinis intelektas pagal žmogaus, San Fransiske finansų technologijų srityje dirbančio Ammaaro Reshi, padiktuotas gaires.

„Amazon“ platformoje kaip knygos iliustratorius nurodyta paveikslėlius savarankiškai kurianti programa „Midjourney“, o teksto autoriai – Ammaaras Reshi ir „ChatGPT“. Būtent apie pastarąją programėlę ir yra šis tekstas.

Tai pagal duotus nurodymus automatiškai tekstą generuojanti programa. Ji gali rašyti eiles, spaudos pranešimus, trumpus enciklopedinio tono tekstukus įvairiomis temomis ir viską, ko tik bus paprašyta. Internete pilna istorijų apie sėkmingą jos panaudojimą – vieni teigia, kad „ChatGPT“ už juos parašė esė akademiniams atsiskaitymams ir sulaukė puikių dėstytojų įvertinimų. Kai kas sakosi panaudojęs programą rašyti reklaminiams tekstams – sukūręs įmonę, kurioje aštuoniasdešimties žmonių darbą nudirba vos keliolika, nes sunkus, kūrybingumo reikalaujantis procesas didele dalimi staiga pasidarė automatizuotas.

Kompiuterinis teksto gamybos aparatas

Trumpai „ChatGPT“ veikimą galima apibūdinti taip: programa pagal įvestą tekstą sugeba atpažinti reikšminius žodžius, aptikti, kokiame kontekste jie vartojami, ir pagal su kontekstu susijusio turinio pavyzdį sugeneruoti naują turinį. Turinį ji generuoja iš dalies panašiai, kaip kiekviename išmaniajame telefone veikia autosuggestion – automatinio kito žodžio siūlymo funkcija.

Pavyzdžiui, kai išmaniajame telefone įvedate „aš“, jis iškart siūlo rašyti „esu“ arba „dabar“ – pagal tai, ką žmonės paprastai rašo po pirmojo žodžio, kompiuteris spėja, koks bus kitas žodis. Nors yra apmokyta sieti tam tikras reikšmines sąsajas, „ChatGPT“ iš esmės veikia panašiai. Pagal randamus pavyzdžius programa atsitiktinai sukuria juos mėgdžiojantį tekstą.

Pats išbandžiau šią programą, ir štai kokie mano bandymų rezultatai. „Parašyk straipsnį kaip Andrius Užkalnis“, – paprašiau. Programa aptiko svarbiausius reikšminius žodžius („Andrius Užkalnis“), bet suklydo iškoduodama mano prašymą. Ji man tiesiog pradėjo pasakoti: „Andrius Užkalnis yra vienas iš Lietuvos sporto asmenybių, kuris pasiekė didelius sportinius rezultatus“; „Andriaus sportinė karjera prasidėjo nuo bėgimo, tačiau vėliau jis susidomėjo triatlonu ir tapo vienu stipriausių triatlonininkų Lietuvoje“; „Andriaus pasiekimai neapsiriboja tik sportu, jis taip pat yra aktyvus visuomenės veikėjas ir rėmėjas. Jis yra triatlono treneris ir organizuoja renginius, skirtus jauniems sportininkams“; „Be to, Andrius yra gerai žinomas savo nuožmiu ir profesionalumu. Jis yra pavyzdys jauniems sportininkams ir parodo, kad per didelį norą ir atkaklumą galima pasiekti didelius rezultatus.“

Programos parašytos penkios pastraipos buvo struktūruotos, aiškios, gana konkrečios ir neturėjo nieko bendra su realybe. Po to paprašiau parašyti eilėraštį kaip Paulius Širvys. Štai ką gavau:

Kiekvienas žingsnis keliuo,

virsta praeities klaidomis.

Kiekvienas žvilgsnis į tave,

virsta ateities viltimis.

 

Aš einu per tamsią naktį,

ieškodamas savo kelio.

Aš kenčiu nuo meilės skausmo,

ieškodamas savo sielos.

 

Aš matau pasaulio spalvas,

ir jose savo viltį.

Aš girdžiu pasaulio garsus,

ir juose savo tiesą.

 

Aš einu toliau, kol rasiu

savo kelią ir savo vietą,

savo meilę ir savo tiesą,

savo prasmę ir savo tikslą.

Veikiau panašu į egzistencinės krizės apimtą nervingą ketvirtoką nei į Paulių Širvį. Žodžiai į eilutes lyg ir sudėlioti, bet ritmo, kalbos pojūčio ir kūrybingumo trūksta. Bet, žinoma, tai tik pradžia. Ir, reikia pasakyti, angliškai „ChatGPT“ rimuoja daug geriau.

Ar žurnalistams ir rašytojams jau ieškoti kitos profesijos?

Rašytojas Seanas Thomasas britų žurnale „The Spectator“ neseniai publikavo esė, kurioje teigė matąs tokią ateities perspektyvą: „Mašinos pirma imsis didelės dalies akademinių darbų – rašto darbų, disertacijų, nuobodžių mokslinių tekstų (nieko keisto, kad mašinos juos plakti gali jau dabar). „Fanfiction“ žanras ir savilaidos romanai jau pasmerkti. Tada ateis laikas žemo lygmens žurnalistikai, reklamų tekstams, rinkodarai, teisiniams dokumentams, techniniam rašymui; tada – aukšto lygio žurnalistika dings kartu su žanrine grožine literatūra, istorinėmis knygomis, biografijomis, scenarijais, televizijos dramomis, dramomis, kol vieną dieną kompiuteris galės parašyti ką nors panašaus į „Ulisą“, tik jis bus geresnis. Ir užteks tik paraginimo: „Parašyk ilgą nuostabų romaną apie bet ką.“

Ar tikrai taip ir įvyks? Ar jau tuoj išnyks visos su rašymu susijusios profesijos? Ir ar tiems, kurie su jomis siejo savo ateitį, reikėtų galvoti apie planą B?

Dar 2021 m., kai tik pasirodė pirmosios žinios apie technologiją, kuria remiasi „ChatGPT“, žurnalas „Forbes“ publikavo straipsnį, kuriame dirbtinio intelekto galimybes rašyti tekstus komentavo šioje srityje dirbantis verslininkas, įmonių „Wordable“ ir „Codeless“ vadovas Bradas Smithas. Jie teigė, kad didžiausia dirbtinio intelekto problema yra tai, kad jis yra pernelyg linkęs remtis šablonais ir pavyzdžiuose randamomis struktūromis. Dirbtinis intelektas gali imituoti teksto rašymą, bet nesupranta, ką parašė – ir dėl tos priežasties niekaip negali pats patikrinti, ar jo sukurtas tekstas nėra visiška nesąmonė. Išties kaip vieną iš „ChatGPT“ trūkumų patys kūrėjai nurodo tai, kad „kartkartėmis [programa] spjaudysis nesąmonėmis“.

Tad žinoma, „ChatGPT“ negali rašyti be žmogaus pagalbos. Tačiau įsivaizduokite, kaip ją galėtų pritaikyti lietuviai užsienio politikos apžvalgininkai. Pavyzdžiui, reikia parašyti apžvalgą apie artėjančius JAV prezidento rinkimus. Dabar reikia perskaityti krūvą užsienietiškų apžvalgų, suprasti, kas vyksta, kas svarbu, kas būtų aktualu skaitytojams. O jei vietoj to būtų galima programos paklausti: „Kokie yra 20 svarbiausių dalykų apie artėjančius JAV prezidento rinkimus?“, iš „ChatGPT“ pateikto sąrašo išsirinkti penkis ar septynis tinkamiausius punktus, paprašyti apie juos parašyti daugiau, patikrinti, ar programa netyčia neprikūrė nesąmonių, ir publikuoti? Juk susitaupytų tiek laiko! Ir trijų ar keturių žmonių darbą galėtų atlikti vienas žmogus.

Aišku, jokių naujų, originalių įžvalgų programa nepateiks – ji juk nieko nesupranta apie rinkimus, tik mėgdžioja tai, ką apie juos jau parašė žmonės (tiesa, dabar ji nepritaikoma rašyti  apie aktualijas, nes naudoja tik iki 2021 m. internete paskelbtą informaciją). Panašiai ji būtų pritaikoma ir reklamų tekstams. Ir greičiausiai pasiutusiai tinkama kuri melagienoms bei dezinformacijai – jei „ChatGPT“ be jokių problemų surašo išgalvotų ligų simptomus, ji ar panaši programa gali greitai pagaminti (ar išplėtoti) bet kokius iš pažiūros gan nuosekliai atrodančius išsigalvojimus.

Ilgainiui rusų „troliams“ darbo vietų gali beveik nelikti, bet, aišku, tai toli gražu nereiškia, kad nuo to internete sumažėtų rusiško „trolinimo“.

Aišku, tai, kad kompiuterinės programos galės sumažinti žurnalistų ar reklamų tekstų kūrėjų darbo krūvį, reiškia, jog sumažės ir tokių darbo vietų – net jei ir nebus galima kompiuterio palikti rašyti be priežiūros. Ar šiuos darbus kompiuteriai kada nors visiškai perims – nedrįstu spėti, manau, kad niekas gerai nežino, kaip technologijos bus pakeitusios gyvenimą po dvidešimties metų.

Mano jau cituotas rašytojas S. Thomasas teigia, kad tik laiko klausimas, kada kompiuteriai iš žmonių perims romanų rašymą. Anot jo, rašyti reiškia perduoti informaciją rikiuojant žodžius ir sakinius tam tikra tvarka, kurią apibrėžia gramatika ir dažnu atveju numanomos žanro taisyklės. Rašyti reiškia generuoti turinį pagal sudėtingą, tačiau perprantamą algoritmą. „Visas rašymas yra algoritmas, – teigia S. Thomasas. – Kompiuteriams gerai sekasi su algoritmais. (…) Tai reiškia, kad gavę pakankamai duomenų treniruotis (pavyzdžiui, visus žodžius, kada nors parašytus internete) kompiuteriai gali labai gerai išmokti kalbos algoritmus.“

Daugelis romanų vienaip ar kitaip seka tam tikra struktūra – „užkabliuojanti“ pradžia, intrigos augimas, kulminacija, atomazga. S. Thomaso teigimu, tai irgi yra algoritmas, kuriuo remdamiesi kompiuteriai gali išmokti generuoti turinį. Ir jei jie gali tai išmokti, neišvengiama, kad vieną dieną jie rašys gerokai greičiau nei žmonės – ir, reikia pridėti, geriau, jei gerumą laikysime gebėjimu prisitaikyti prie šablono.

Aišku, technologijų, kurios tai galėtų, kol kas nėra, ir kol kas nežinome, su kokiomis kliūtimis teks susidurti jų kūrėjams. Be to, yra kliūčių, kurias galima pavadinti kultūrinėmis. Kai pasirodžius „ChatGPT“ pradėta kalbėti apie akademinių esė ar rašto darbų mirtį – nes kokia prasmė tokiu būdu tikrinti studentų gebėjimus, jei rašto darbą per dvi minutes gali parašyti kompiuterinė programa – daugybė žmonių į tai toli gražu nereagavo kaip į laimėjimą. Ir straipsnio pradžioje minėta knygelė „Alisa ir Kibirkštis“ susilaukė toli gražu ne vien susižavėjimo.

EPA-EFE nuotrauka

Rodos, taip jau yra, kad esame įpratę rašymą – net ir knygeles vaikams ar akademines esė – priimti kaip žmogišką priemonę kalbėti apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Tad prasmę mėgdžiojanti kompiuterinė kompiliacija, kurią bandoma parodyti esant niekuo ne prastesnę už prasmę bandantį perduoti kūrybinį darbą, atrodo kaip pasityčiojimas iš mūsų žmogiškumo. Ir manau, kad ateityje šios technologijos gali būti priimtos gerokai skeptiškiau, nei to norėtų barzdoti berniukai su kompiuteriais iš Silicio slėnio.

Čia, tiesą sakant, norisi užduoti dar vieną klausimą, kuris gali pasirodyti beprasmis, nes mažai kas praktiškai priklauso nuo atsakymo. Vis dėlto: kam mums reikia tokių technologijų? Ar mums trūksta pagal šabloną iškeptų reklamos straipsnių? Šlamštiškų laiškų elektroninio pašto dėžutėse? Skubančios, nedėmesingos žurnalistikos? Šabloniškos poezijos ir prozos?

Negaliu patvirtinti šaltinio autentiškumo, tačiau internetas teigia Evelyną Waugh kartą leidus sau pareikšti: „Jei politikai ir mokslininkai būtų tingesni, mes visi būtume laimingesni.“ Taip taip, žinau, jei ne šiuolaikinė medicina, gal manęs čia net nebūtų. Bet tuose žodžiuose yra grūdas tiesos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien