2022 01 21

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ar egzistuoja laisvė nekęsti?

Allec Gomes / unsplash.com nuotrauka

Kai prieš gerą dešimtmetį pasigirdo kalbos apie žmonių brutalėjimą, agresyvumo ir arogancijos įsivyravimą kasdienių santykių terpėje, buvo sunku įsivaizduoti, kas turima omenyje. Vėliau kontroversiškasis Jordanas Petersonas savo pasisakymuose primygtinai stengėsi atkreipti dėmesį į tai, koks visgi trapus yra „kultūrinis / moralinis“ žmogaus sluoksnis ir kokie vis dar galingi instinktyvieji mūsų impulsai. Reikia tiek nedaug ir pasirodys, kad žmogus gali būti visoks, ne tik žmogiškas.

Gyvename krikščioniškosios kultūros atsitraukimo laikais. Niekas kitam nebesišypso „vien už gražias akis“, tai yra tiesiog todėl, kad taip priimtina. Praregėjome! Mes niekam nieko nebeskolingi. Neskolingi atodairos – kur jau ten atjautos. Neskolingi pagarbos – ką jau kalbėti apie teisingumą! Aš čia svarbiausias. Mano jausmai. Mano požiūris. Mano įsitikinimai. Mano skausmas.

Enciklikoje „Fratelli tutti“ Pranciškus kalba apie „patogią izoliaciją“, kuri kartu ieško ir saitų. Apie neįprastas agresijos formas, įžeidinėjimus, žodinius susidorojimus, pasižyminčius „tokiu nesuvaldomu gaivališkumu, koks negalėtų egzistuoti bendraujant gyvai, nes visi galiausiai sunaikintume vienas kitą“.

„Tai, ko dar prieš kelerius metus negalėjai pasakyti apie nieką, nerizikuodamas prarasti viso pasaulio pagarbos, – konstatuoja popiežius, – šiandien pačiu šiurkščiausiu būdu gali išsakyti net kai kurių politinių vadovų atžvilgiu ir likti nenubaustas.“

Visame beletristikos sraute, užtvindančiame socialinius tinklus ir mitingus, į akis krinta savotiška aksioma (teiginys, kurio neva nereikia įrodyti): „valdžia“ nėra žmonės ir pagal apibrėžimą yra tik bloga ir niekinga, o ją kritikuojantieji yra tik teisūs, kilnūs ir šventi. Deja, sveikas protas čia neįžvelgia jokio priežastinio ryšio. Pilietis turi teisę niekinti savo valdžią? Jos nekęsti? Tikriausiai taip. Ar tai suteikia jam teisę daryti bet ką? Ir nesitikėti pasekmių? Tikrai ne. Na, nebent tai vyktų piratų laive ar džiunglėse. Piliečiai, beje, seniai ne vaikai: turi pasą, gali pirkti alkoholį, tuoktis – vadinasi, ir visiškai atsakyti už savo veiksmus prieš kitus piliečius ir savo sąžinę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žinoma, ne kartą kritikuotas pastaraisiais dešimtmečiais ES įsivyravęs paternalistinis valdžios modelis, kuriuo šiandien daugmaž vadovaujasi bet kuri vyriausybė, užtikrino saugumą, minimalias socialines garantijas, tikėdamasi rinkėjų lojalumo. Tai savotiškai mus užliūliavo. Dar šiandien ausyse skamba prieš keletą metų 18-metės vokietaitės retorinis klausimas: „O ką man davė Europos Sąjunga?“

Vyriausybės globėjiškai žadėjo pasirūpinti viskuo, atsižvelgti į visus mano poreikius. Ir aš patikėjau, kad ji tikrai mano tarnaitė, o aš turiu vien teises. Kaip koks išlepintas trimetis tiek įsijaučiau į savo galios svaigulį, kad pamaniau, jog ji – absoliuti ir beribė. O pasaulis sukasi aplink mane.

Warren Wong / unsplash.com nuotrauka

Galiu sakyti bet kam ir bet ką. Juk sakau tiesą! Nepalikdamas nė trupinėlio erdvės abejonei: o kas jeigu mano tiesa nevisiškai atitinka tikrovę? Nepalikdamas nė trupinėlio erdvės kitam ir jo tiesai.

Nors žmonės nori tikėti, kad dalyvauja „šventame kare“, deja, tikrovė yra daug primityvesnė: jie, pasak popiežiaus, yra tiesiog „galingų ekonominių interesų“ mėsa; tos jėgos subtiliai kontroliuoja procesą, kuria manipuliacijos mechanizmus, „veikiančius individų sąžinę bei demokratinį procesą“. Uždari vienminčių ratai „padeda platinti neteisingą informaciją bei žinias, kursto išankstinius nusistatymus ir neapykantą“.

Sunku, bet tenka pripažinti, kad „fanatizmu, vedančiu į kitų naikinimą“, persiima ir krikščionys. Net ir katalikiška žiniasklaida „gali peržengti ribas, toleruoti diskreditaciją bei šmeižtus ir, regis, nepaisyti jokios etikos bei pagarbos“.

Kodėl neįsijungė jokia vertybinė signalizacija, savo raudonomis lempelėmis ir šaižiomis sirenomis įspėjanti, kad kažkas čia ne taip, jeigu girdžiu retoriką, nukreiptą prieš žmogaus orumą?

Dar prieš kurį laiką klausėme savęs, kaip nutiko, kad krikščioniškoje Europoje galėjo įvykti holokaustas. Mūsų karta turės savo anūkams aiškinti, kaip galėjo iš Evangelijos pamatų išaugusi visuomenė nusiristi į tokią gilią poliarizaciją – kitaip sakant, susipriešinimą? Ar kas nors pastebėjo, kada neapykanta tapo norma? Toleruojama? Kodėl neįsijungė jokia vertybinė signalizacija, savo raudonomis lempelėmis ir šaižiomis sirenomis įspėjanti, kad kažkas čia ne taip, jeigu girdžiu retoriką, nukreiptą prieš žmogaus orumą? O gal reikėtų klausti kitaip: ar kas nors nuoširdžiai tiki, kad kiekvienas žmogus Dievo apdovanotas neatimamu orumu?

Juk tada viskas atrodytų kitaip. Kaip toj „Black Biceps“ dainoj „Utopija (Lietuvoje)“: ar sugebame bent vaizduotėje regėti, kaip atrodytų visuomenė, kurioje pripažįstamas lygus visų orumas? Sakoma, kad neįmanoma realizuoti to, ko neįsivaizduojame. Gal dėl to šventi žmonės sugalvojo maldos formą, kuri skamba taip: „Suteik mums tai, ko mes net įsivaizduoti nedrįstame!“ Ir būtų įdomu išgirsti, skaitytojau, ko tu nedrįsti (bet giliai širdyje trokšti) įsivaizduoti?

Mums trūksta vaizduotės, trūksta idėjų, alternatyvų.

Gal čia ir glūdi visa mūsų problema: mums trūksta vaizduotės, trūksta idėjų, alternatyvų. Darome tai, ką geriausiai mokame. Kas lengviausia. Nieko nekainuoja. Nereikalauja pastangų.

Tik nesuprantu, kaip sutelpa į vieną sąžinę tokia didelė pagarba negimusiai gyvybei, kad žmogus trokšta kitaip manančiojo mirties ar net jam ją žada…  Kaip meldžiasi žmogus, kuris springsta neapykanta (ir baime?) ne savo stovyklos, partijos nariui… Kokia religija mums diktuoja šias vertybes?

Tačiau mūsų sieloje gyvena ir kitos galingos jėgos ir jas galime pasitelkti, jei tik sugebame laiku susivokti, kad kažkas iš mūsų rankų išplėšė vadeles.

Neapykanta išnyra iš pirmykščių mūsų gelmių kaip galingas cunamis, kai tik oda pajuntame grėsmę „savo gėrui“. Tačiau mūsų sieloje gyvena ir kitos galingos jėgos ir jas galime pasitelkti, jei tik sugebame laiku susivokti, kad kažkas iš mūsų rankų išplėšė vadeles. Esame laisvi nuspręsti, kas mūsų namuose šeimininkas.

Ar yra kelias atgal? Ar kokia dar didesnė nelaimė pajėgtų išsiurbti iš mūsų širdžių šiuos nuodus? Jeigu taip, Dievas ją leis. Kaip gyventi toliau, kai šitokių dalykų vieni kitiems prikalbėjome? Ar pagalvojame, kaip tai atsiliepia vis trapesnei mūsų jaunajai kartai?

Tai  kokia išeitis? Nežinau. Gal jūs žinote? Manau, viena: esmė ne idėjos, esmė – mano laikysena kito atžvilgiu. Tai vadiname santykiu. Santykis su kitu – asmeniu ar tikrove – kyla iš mano giliausios tapatybės. Tada tikrai galime pasitelkti žodį laisvė – nesu nei savo impulsų, nei kitų asmenų gudrių manipuliacijų marionetė; renkuosi gyventi pagal savo vertybes. Jos visada veda gyvenimo sau ir kitam link.

Jason Leung / unsplash.com nuotrauka

Kai pristinga tylos ir klausymosi, (…) žmogus susikuria tai, ką jis nori turėti prieš akis, išstumdamas viską, ko negali kontroliuoti ar pažinti paviršutiniškai ir akimirksniu. Ši dinamika dėl savo vidinės logikos nesudaro sąlygų ramiems apmąstymams, kurie galėtų mus atvesti prie bendros išminties“ – vėl grįžtu prie popiežiaus žodžių.

Tiesa randama per dialogą, ramų pokalbį ar aistringą diskusiją. Tai „ištvermės reikalaujantis kelias, susidedantis ir iš tylos, ir iš kančios, gebantis kantriai kaupti didžiulę atskirų žmonių ir tautų patirtį“.

„Išmintis nesukuriama nekantriai ieškant informacijos internete ir ji nėra nepatikrintos informacijos sankaupa. Šie dalykai neužtikrina galimybės bręsti per susitikimą su tiesa.“

„Problema ta, kad brolystės, vietinės ir visuotinės, keliu gali eiti tik laisvos dvasios, pasirengusios įsitraukti į tikrus susitikimus.“

Pasakyk man, kas tau yra kitas, ir aš pasakysiu, kas esi tu.