2020 11 23

Toma Bružaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Ar gali kunigas ką gero pasakyti apie vyro ir moters meilę? K. Wojtylos „Meilė ir atsakomybė“

Kun. Karolis Wojtyla. Catholicgentleman.net nuotrauka

Tikriausiai sutiksite, kad šiandien Bažnyčios „kalbėjimas“ apie lytiškumą mums neretai sukelia nepasitikėjimą ar net atmetimą. Krikščioniškoji lytiškumo etika per dažnai siejama su draudimais, suvaržymais, santykių teikiamo malonumo atmetimu ar vengimu. Girdime, kad krikščioniškosios moralės pagrindas yra sunkus vidinis darbas, savęs ribojimais, smulkmeniškas taisyklių laikymasis. Nors įsimylėję ar pamilę išgyvename gaivališką polėkį, persmelkiantį ir sutaurinantį visas gyvenimo sritis ir dažnai net nepaklūstantį jokioms taisyklėms ar surašytoms gairėms. Tad ar tikrai Bažnyčia, o šiuo atveju konkrečiai knygos „Meilė ir atsakomybė“ autorius, gali pretenduoti visapusiškai atskleisti žmogiškąsias patirtis ir pačią žmogaus prigimtį?

Mąstyti apie žmogų – gerai. Bet ką kunigas, kuris neturi šeimos, nepatiria santykių sunkumų, nesusiduria su įtampomis, kasdienėje rutinoje bandant išsaugoti sutuoktinių santykių gyvybingumą, gali naudingo pasakyti apie meilę, ypač vyro ir moters meilę? Pristatydamas savo knygą „Meilė ir atsakomybė“, pirmą kartą išleistą Lenkijoje 1960 m., Karolis Wojtyla (dabar šv. Jonas Paulius II) buvo sąžiningas ir atvirai atsakė į panašų klausimą, kuriame slepiasi ir savotiška kunigų kritika. „Savojo, asmeninio, patyrimo nebuvimas nekliudo turėti labai turtingą netiesiogini patyrimą, išplaukiantį iš ganytojiško darbo. Juk ganytojiškajame darbe kaip tik su šiomis problemomis susiduriama taip dažnai ir taip įvairiais momentais ar situacijomis, kad iš to susikuria kažkoks kitas patyrimas, neabejotinai labiau netiesioginis ir „svetimas“, bet kartu daug platesnis“, – taip jis rašo pirmojo leidimo pratarmėje. Prie šio trumpo paaiškinimo būtina pridėti dar vieną svarbų aspektą. Tai, kaip šv. Jonas Paulius II suvokia ganytojišką, tai yra vyskupo darbą, jo tikslą bei ganytojo veikimo būdus.

Šv. Jonas Paulius II. EPA nuotrau23

Ganytojų tikslas nėra nustatyti taisykles, pagal kurias privalėtume gyventi, jų uždavinys nėra „liepti ar drausti, bet pagrįsti, nušviesti, išaiškinti“ (čia cituoju knygos autorių). Kadangi ganytojai, tai yra vyskupai, neretai savo misija mokyti ir aiškinti dalinasi ir su kunigais, ir su pasauliečiais, šie autoriaus žodžiai skirti visiems, aiškinantiems „katalikiškos etikos normas lyties moralės srityje“. Tad pirmasis klausimas – kaip katalikų bendruomenei vertėtų kalbėti apie lytiškumą? Ir ko kiti galėtų tikėtis?

Dabartinis popiežius dažnai ragina tikinčiuosius išeiti iš bažnyčių, bendruomeninių namų, nebijoti „susitepti rankų“ patiriant tikrą gyvenimą. Šv. Jonas Paulius II turi keletą pasiūlymų, kaip tai daryti. Jis nebijojo sudėtingos, įvairiaspalvės tikrovės, drįso kartu su jaunais žmonėmis, šeimomis svarstyti nevienareikšmes santykių problemas, savęs paieškų sunkumus. Autorius pamatė tokios knygos poreikį „doktrinai nepaliaujamai konfrontuojant su gyvenimu“. Mano galva, knyga „Meilė ir atsakomybė“ yra svari ne dėl šv. Jono Pauliaus II statuso, einamų pareigų, bet būtent dėl to, kad šie apmąstymai gimė tikrame santykyje su tais žmonėmis, kuriems ji ir skirta. 

Aptariama knyga „nėra doktrinos išdėstymas“, tai nėra ir gerų santykių receptų knyga, nerasite išsamių situacijų analizių ar taikytinų elgesio modelių. Nors autorius filosofiškai ir gana detaliai nagrinėja atskirus psichologinius patyrimus, susijusius su vyro ir moters santykiu, kūniškumu (pavyzdžiui, potraukį, patikimą, geismą, gėdą), pagrindinis jo noras – atskleisti šios žmogaus gyvenimo plotmės visumą, grožį ir gylį. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad, pasirinkęs kalbėti apie vieną žmogiškumo aspektą – lytiškumą, autorius neišvengiamai apmąsto visą žmogų ir jo tikrovę, pavadindamas jį pamatiniu gėriu: „neįmanoma suprasti seksualinės etikos“, „nesupratus asmens, jo būties, veiklos ir teisių“. Tad nors knygos pagrindinis tikslas – paaiškinti katalikišką požiūrį į vyro ir moters meilę, čia gausu apmąstymų, galinčių sudominti tuos, kuriems svarbu pažinti save, nepriklausomai nuo šeiminio statuso. Maža to, knygoje neapsiribojama žmogaus kaip vieneto aptarimu. Autorius atskleidžia, kad žmogus nėra atskiras ir autonomiškas, jis gyvena arba, tiksliau, yra santykyje su kitais. O šis, šiandien dažnai analizuojamas, žmogaus bendruomeniškumas, socialumas yra grynai žmogiškas bruožas, kurio dėka kuriasi šeimos, bendruomenės, visuomenės.

Helena Lopes/ Unsplash.com

„Meilė ir atsakomybė“, kaip ir kiti šv. Jono Pauliaus II raštai, neabejotinai gali būti vadinami katalikiška klasika. O jei palyginsite šį ir kitus popiežius ar labiau žinomus šventuosius, nesunkiai pastebėsite, kad šv. Jonas Paulius II ypatingą dėmesį skyrė žmogui, jo vidinės bei santykių tikrovės apmąstymams. Galėtume net sakyti – jis buvo įsimylėjęs žmogų. Skaitydami šią knygą prisiminkite, kad šv. Jonas Paulius II buvo ne tik kunigas, vyskupas, popiežius ar filosofas, bet ir aktorius, rašytojas, poetas. Ir svarbu ne tik jo parašyti kūriniai ar atlikti vaidmenys, bet ir tam tikras žvilgsnis į tikrovę, kurio dėka gimsta pranašiška poezija ar filosofija. Sakydama pranašiška turiu galvoje ne ateities pranašavimą, bet šventiesiems būdingą gebėjimą pamatyti visą žmogaus grožį (ir atskleistą, ir dar uždengtą), tai, kuo žmogus sukurtas būti. Ir nors knyga tikrai nėra poetiška ir kartais gali atrodyti, jog skaitote mokslinį, akademinį veikalą, turint omenyje autoriaus intencijas bei jo pasaulėžiūros bruožus, gali būti kur kas lengviau įžvelgti poetišką įkvėpimą bei polėkį ne tiek jo rašymo stiliuje, kiek tikrovėje, kurią autorius aprašo.

Teologijos knygoje nerasite, ji nėra ir griežtai filosofinė. Kaip pats autorius sako, ji yra „filosofinio pobūdžio“, vis dėlto nagrinėjami etikos klausimai, nors joje gausu psichologinių bei antropologinių įžvalgų. Jei kas nors taip apibūdintų knygą, tikriausiai tikėtumės to, ką šiandien vadiname filosofijos ar psichologijos populiarinimo kūriniu. Tuo labiau kad ir autorius pratarmėse prasitaria, jog knyga yra skirta būtent tam jaunimui, su kuriuo jis bendraudavo kasdien, diskutuodavo apie žmogų, meilę, santykius. Tačiau nereikėtų apsigauti ir tikėtis, kad „Meilė ir atsakomybė“ primins šiandienes perkamiausias filosofijos, psichologijos populiarinimo knygas. Jei ryšitės skaityti, tai darykite lėtai.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba