Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Ar ginklų tiekimas gali būti etiškas?

„Bayraktar TB2“ bepilotis kovinis orlaivis. EPA nuotrauka

Vokietijos savaitraštyje „Christ in der Gegenwart“ redaktorius Simonas Lukas svarsto, kokias dilemas Vokietijos krikščionims kelia jų šalies sprendimas tiekti ginklus Ukrainai. Jau įžangoje autorius pripažįsta, kad į klausimą, ar tai yra geras, ar klaidingas sprendimas, atsakymo nėra.

Pastarosiomis savaitėmis šiuo klausimu Vokietijos visuomenėje buvo daug diskutuota. Savo pozicijas išsakyti turėjo ne vien politikai, karo ekspertai, bet ir teologai.

Dėl pastarųjų autoriui į akis krito tai, kad žmonės, paprastai be vargo parašantys monografijas apie smulkiausius dogminius dalykus, į klausimą dėl ginkluotės tiekimo paprašyti atsakyti „taip“ arba „ne“, susidurdavo su rimtais keblumais.

Juk Rusijos invazinis karas – tai ne teoriniai pasvarstymai, bet kruvina tikrovė. Kad ir kaip apsispręstume, tai turės pasekmių.

Viena vertus, kiekviena papildoma diena, kai Ukrainos daliniams tenka laukti ginkluotės iš Vokietijos, reiškia dar vieną Rusijos armijos siautėjimo dieną.

Kita vertus, kiekvienas į Ukrainą pristatytas ginklas tampa karo mašinos dalimi ir blogiausiu atveju gali prisidėti, kad dabartinės kovos virstų tuo, ko niekas nenori – grėsme žmonijai.

Juk šiame kare, kuriame Rusija visomis priemonėmis grasina kovoti prieš JAV, NATO ir visus bedieviškus Vakarus, dar kartą tarsi Damoklo kardas iškyla atominio ginklo panaudojimo pavojus. Nors tiek daug laiko buvo tikėta, kad jis seniai įveiktas.

Lietuvos „M113“ šarvuoti transporteriai, kurių 20 vnt. Lietuva perduoda Ukrainai. Krašto apsaugos ministerijos nuotrauka

Siekiantiems aiškiau suprasti esamą padėtį autorius siūlo atsigręžti į istoriją.

Žinoma, nuolaidžiavimo politika, kurią demokratinės vyriausybės prieš 80 metų gerokai per ilgai taikė nacių režimui, buvo klaida. Tik ar iš tiesų šiandien esama rizikos atviram pasauliniam karui?

Tuo pat metu tinkamu pasirinkimu negali būti laikomas sprendimas pasiduoti grasinimams ir tapti moraliniais įkaitais ir bejėgiškai stebėti vykstančią neteisybę.

Matant prieš akis tai, kas pastatyta ant kortos, neturėtų stebinti, kad Bažnyčia dėl ginkluotės tiekimo nekalba vienu balsu.

Nors Justitia et Pax  komisijos parėmė „išmintingą ginklų tiekimą“, dalis teologų tokiam požiūriui pasipriešino sakydami, kad dar daugiau ugnies konflikto pabaigos nepriartins.

Abi pusės jaučiasi morališkai teisios, abi yra parinkusios biblinių tekstų, tinkamų kiekvienos jų pozicijai paremti.

Kartais ginkluotam pasipriešinimui pagrįsti pasitelkiami net ir Jėzaus žodžiai.

Reikalavimas atgręžti kitą skruostą, pasak socialinės etikos žinovo Elmaro Nasso, tinkamas tik tuomet, kai tas kitas tavęs nežudo.

Tai radikaliosios taikos etikos apribojimas, tik Kristus jo bent jau savo paties atžvilgiu netaikė.

Galiausiai Simonas Lukas papriekaištauja ir popiežiui Pranciškui, kuris, užuot prisidėjęs prie didesnio situacijos aiškumo, žengė dar toliau ir priskyrė dalį kaltės už šį karą NATO.

Geriausią šios dilemos apibendrinimą, vokiečių žurnalisto nuomone, pateikia Vokietijos evangelikų bažnyčios taikos misijos atstovas Friedrichas Krameris, teigiantis, kad kare būna tik tai, kas klaidinga, ir tai, kas dar labiau klaidinga.

Belieka puoselėti viltį ir melstis, kad šiandien mūsų daromi sprendimai galiausiai pasirodytų buvę tik klaidingi, o ne labai klaidingi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien