Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 02 22

Ramūnas Garbaravičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ar gresia pavojus mūsų žmogiškumui?

Ramūnas Garbaravičius. Eriko Ovcarenko/ „BNS Foto“ nuotrauka

Ramūnas Garbaravičius yra Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininkas. Tai jo kalba, pasakyta vasario 20 d.  VDU Didžiojoje auloje įvykusiose Tolerancijos nominacijos iškilmėse. 2021 m. Tolerancijos žmogaus apdovanojimas buvo įteiktas ses. Viktorijai Voidogaitei  (jos kalbą kviečiame skaityti čia), o Leonido Donskio premija buvo įteikta rašytojui Rimantui Vanagui.

Šiandien mūsų tradicinių iškilmių salėje susirinkome po metų pertraukos. Kaukės dar dengia veidus, bet vis tiek lieka atvertos akys ir žvilgsniai žmonių, kuriems yra svarbu tai, kas čia vyksta.

Ir kurie, pasak Jonatano Sackso, pasaulyje po pandemijos siekia suprasti, kaip po ilgo izoliacijos tarpsnio drauge atkurti savo gyvenimą naudojantis šio tarpsnio įkvėptomis įžvalgomis ir energija.[1] Rašiau šią kalbą iš anksto, tačiau ir tada, ir dabar tikiu, kad kitaip būti negali…

Spėju, kad dažno europiečio mintys sukasi apie nerimo branduolį: negi iš tiesų stovime ant karo ir naujo totalitarizmo briaunos?

Ar tie dveji pandemijos ir sutrikusio bendravimo metai įkvėpė naujas mūsų įžvalgas? Ar tapome jautresni, ar pravėrėme empatijos menės duris? Ar daug vilties ir naujos energijos? Tai klausimai mums visiems. Tačiau didesnio mūsų visuomenės susiskaldymo ir vietinės politikos žemumų aš neprisimenu. Regis, net Sąjūdžio laikų politiniai ir idėjiniai oponentai, brazauskininkai ir landsbergininkai daugiau tarp savęs kalbėdavosi, bandydavo vieni kitiems paspaust rankas ir susėdę prie bendro stalo imtis tokių klausimų, kurie tik bendru sutarimu atsakomi.

Karo grėsmė tvyro mūsų susiaurėjusioje, buitinėmis smulkmenomis ir kvailystėmis perpildytoje viešojoje erdvėje. Prieš kelias dienas savo komentare Karų išvakarės rašytojo akimis [2] taikliausiai ją atpažino rašytojas Markas Zingeris. Anot jo, didžiųjų politikų pareiškimai po susitikimų Kremliuje, geriausiu atveju palieka už ausų pritempto optimizmo įspūdį. Lygiai kaip 1938 metais Prancūzijai bei Anglijai derantis su Vokietija… Žvelgiant nuo Sugiharos namų pusės regisi dar vienas palyginimas. Dar tik kalbame apie karo kaimynystėje grėsmes, bet jau pajutome, ką reiškia pabėgėlių srautai prie Lietuvos sienų. Žinoma, ir skaičiai, ir Lietuvos valdžios, ir lietuvių visuomenės elgesys yra visiškai skirtingas. O ir užsienio valstybių diplomatai nūdien atrodo kitaip nei Japonijos konsulas Vaižganto gatvėje.

Mes nežinome ateities, tačiau matome, kad žmogiškumo šiluma gali sklisti ir jos nežinant. Tikėti, kad šiandienos nerimo virpesius jausdami Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę valdybos nariai balsavo už tai, kad Tolerancijos žmogaus titulas būtų suteikiamas seseriai Viktorijai Voidogaitei. Bent daliai iš mūsų valdybos šis apsisprendimas reiškė intenciją pagerbti vieną asmenį, kartu primenant daugelį varguolių pabėgėlių lemtimi prie Lietuvos sienų susirūpinusių vienuolių ir krikščioniškojo Carito savanorių.

Karo grėsmės dažniausiai pakeičia laiko skaičiuokles mūsų viduje. Ir viena diena, ir vienas atodūsis gali būti lemtingas, kuomet ginklams žvangant nutyla Mūzos. Tad ir vienas veiksmas gali tapti nuopelnu Metų žmogui. Tas pats laiko pojūtis padiktavo mūsų Fondo valdybai, prieš penkerius metus apsisprendus įsteigti mūsų bendražygio Leonido Donskio premiją už gyvenimo nuopelnus pilietinių dorybių, gilesnio supratimo, pakantumo, empatijos ir tiesos sakymo kalvarijose. Šiemet mes pripažinome, kad Anykščių žemės sūnus, jos atminties, kilnumo ir padorumo liudytojas – rašytojas, žurnalistas, vertėjas ir visuomenės darbininkas – Rimantas Vanagas yra vertas Leonido Donskio premijos.

Bent jau vienas iš mūsų valdybos narių ginčuose teigė, kad nėra mūsų raštuose daug tokių juodžiausių praeities herojų portretų, koks pateko į knygą Anykščių fenomenas. Kad nebūtų pamiršti tokie kaip brutalus žydšaudys Bronius Janickas, kaimynų pramintas Kanibala… Gerų ir garbingų žmonių prisiminimas yra maloni pareiga, o štai tamsiausius charakterius įrėminti mūsų atmintyje neretai tampa sunkiausia užduotimi. Juk juos labiausiai norisi užmiršti.

Vėtroms siaučiant už sienų ir durų yra nelengva derinti sveiką protą ir jautrią širdį – čia nė vienam nėra skirta vienareikšmė partitūra. Kažkada Tomas Venclova, klausinėjamas apie globalizacijos pavojus lietuviškumui, išmintingai atsakė, kad jis nematąs kažko labai pavojingo, tačiau galvoja, jog didžiulė grėsmė kyla lietuvių žmogiškumui. Šiandien, kai į pasaulį sugrįžta ciniška geopolitika, o globalizacijos euforija dingsta pandemijos akivaizdoje, drįstu manyti, kad tas pavojus mūsų žmogiškumui dar labiau padidėja. Algoritmais grįsta politika ima dvelkti mašinos šalčiu, o žmogiškai jautrai išsaugoti prireikia vis daugiau valios pastangų. Todėl sveikindamas visus palinkėsiu vilties, tikėjimo ir stiprybės tuomet, kai nieko nedarymas ims reikšti pagalbą blogiui. Geros kloties jums visiems!

[1] Jonatan Sacks. Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais.– Vilnius, Tyto Alba, 2021, p.19.

[2] Delfi.lt, vasario 14 d.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.