Ar gyventi netvariai yra nuodėmė?

Remdamiesi popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato si’, apie rūpinimąsi bendraisiais namais“, keliame klausimus apie tvarumą ir moralę. Ar mes turime moralinę pareigą saugoti gamta? Kas yra tas „ekologinis atsivertimas“, kaip ir kodėl jo siekti? Ar ekologija ir taika yra susiję?

Tinklalaidėje savo įžvalgomis dalijasi salezietis Ryanas Oliveris Bautista SDB. Vienuolis kilęs iš vienos labiausiai nuo klimato krizės nukentėjusių šalių – Filipinų, o pagal išsilavinimą yra ne tik teologas, bet ir biologas, išsamiai susipažinęs su klimato kaitos problema. Pašnekovą kalbino biologijos studentė Emilija Danielė Barteškaitė, pokalbį iš anglų kalbos vertė Agnė Kamenskienė, tėvo Oliverio mintis lietuviškai įgarsino aktorius Deividas Batavičius. Tinklalaidėje skamba kompozitoriaus Jurgio Kubiliaus sonata fortepijonui (atlieka Ieva Dudaitė).

Pasak saleziečio O. Bautistos, svarstyti apie savo santykį su aplinka turime pradėti nuo klausimų apie tai, kas yra nuodėmė ir kas yra netvarus gyvenimo būdas: „Galbūt grįžkime mūsų katekizmo pagrindų apie tai, kas yra nuodėmė. Nuodėmė, kaip mes ją suprantame, yra santykio sugriovimas pirmiausia su Dievu, o po to – su savimi ir kitais. Ir netgi su aplinka.“

Tam, kad galėtume pasakyti „aš padariau nuodėmę“, pirmiausia turime suprasti, kad tai yra nuodėmė. Tam reikia intelekto – žinojimo, kas yra gera ir kas yra bloga. „Dėl šios priežasties vienintelis žmogus gali nusidėti. Nėra tokio gyvūno, kuris galėtų nusidėti. Pavyzdžiui, kai mums įkanda mūsų mėgstamiausias šuo, mes jam nesakom: „Ei, šunie, tu nusidėjai!“ Žinoma, ne, nes tai buvo instinktas, galbūt jis įkando, nes mes bandėme atimti jo maistą. Bet žmonėms intelektas leidžia atpažinti, kas yra gera ir bloga. Ir tuo pat metu, žinant, kas teisinga ir kas ne, kyla klausimas, susijęs su antruoju tik žmogui būdingu sugebėjimu. Tai mūsų valia, laisvė. Ar esame laisvi tai darydami? Nes jeigu mes esame verčiami kažką daryti, be mūsų laisvo pasirinkimo, tai negali būti laikoma sunkia nuodėme“, – sako t. Oliveris.

Antras žingsnis, pasak saleziečio, yra suvokti, kas yra tvarus ir netvarus gyvenimo būdas. „Skaitydamas popiežiaus Pranciškaus Laudato si‘, aš suprantu tvarumą kaip paprastumą. Grįžimą prie pagrindų. Mano manymu, viena daugiausia iššūkių keliančių problemų šiuo metu visuomenėje yra, kaip įvardija popiežius Pranciškus, išmetimo kultūra, kylanti iš ultra konsumeristinės kapitalistinės visuomenės, kokioje dabar ir gyvename. Dažniausiai turime daug daiktų ir norime jų įgyti daugiau, kurių iš tiesų mums nereikia. Taigi popiežius Pranciškus enciklikoje Laudato si‘ kviečia mus rimtai pagalvoti, ko mums iš tiesų reikia Kodėl esame čia? Ir kaip turėtume naudoti daiktus, kurie mums priklauso?“

Grįždamas prie nuodėmės kaip būdingos tik žmogui sąvokos bei to, ką reiškia gyventi netvariai, tėvas Oliveris atkreipia dėmesį į kitą svarbų ekologijos aspektą – pasaulio susietumą: „Popiežius Pranciškus bando pasakyti, kad ekologija yra integrali, kad tai nėra kažkas atskirto nuo mūsų, bet mes esame to dalis. Taigi, kalbant apie išmetimo kultūrą, manau, kad mes ją pasirinkome ir tai suprantame. Mes esame žmonės – protingos būtybės – tai žinome ir matome. Turėdamas tai omeny, popiežius Pranciškus mus kviečia įsitraukti į dialogą ir apgalvoti, ką dabar darome ir kaip gyvenime. Tai kvietimas visiems.“

Galbūt klausant tinklalaidės jums kilo dar daugiau klausimų šia tema? Ar turite kitų klausimų, į kuriuos įtikinamų atsakymų dar negirdėjote? Arba temų kuriomis, jūsų manymu, per mažai diskutuojama? Atsiųskite savo klausimus Vilniaus akademinės sielovados centrui feisbuko paskyroje ar el. paštu [email protected] ir galbūt išgirsite atsakymą kitoje tinklalaidėje.