Ar islamui svarbi ekologija?

Berlyno Humboldtų universiteto Islamo teologijos instituto bendradarbė Mona Feise-Nazr interviu Vokietijos savaitraščiui „Die Zeit“ taip pat priminė, kad žalia spalva islame, kaip ir krikščionybėje, yra ir vilties spalva. Tai neturėtų stebinti, turint omenyje tai, kad tiek islamo, tiek judaizmo, tiek ir krikščionybės ištakos yra regione, kurio kraštovaizdis yra nuolat alinamas karščių ir sausrų. Žalioji augmenija šiuose kraštuose jau savaime labai vertinga. Vėliau šią spalvą rinkosi ir politiniai judėjimai, todėl ji dažna daugelyje islamo šalių vėliavose.

Krikščionybėje žemė yra laikoma Dievo kūriniu, dėl to juo reikia rūpintis ir išsaugoti. Korane rūpinimasis žeme yra siejamas su žodžiu kalif – reiškiančiu Dievo atstovą, atstovavimą Dievui. Tai užduotis, kurią Dievas paskyrė žmogui.

Žmogaus padėtis kūrinijoje yra išskirtinė, tačiau nepamirštant atsakomybės už pusiausvyrą gamtoje. Koranas įspėja žmones neperžengti tam tikrų ribų. Žemės turtus mokoma ne eikvoti, bet išsaugoti ateities kartoms. Čia taip pat primenama, kad ypatingą socialinę padėtį užimantiems ir turtų turintiems žmonėms tenka ypatinga atsakomybė už nepasiturinčius…

Ar musulmonai laikosi tvaraus gyvenimo taisyklių? Atsakydama į šį klausimą Humboldtų universiteto mokslininkė paminėjo, kad vis daugiau jaunų musulmonių ir musulmonų palaiko ekologines idėjas. Akivaizdu, kad tokioje šalyje kaip Vokietija tai neišvengiama. Pavyzdžiui, per ramadaną laikomasi ir ekologinio pasninko – jokių plastiko pakuočių, jokių vienkartinių įrankių.

Kartais teigiama, kad ekologijos tematika islame yra tarsi importo prekė iš Vakarų. Humboldtų universiteto tyrėja tokius pasakymus laiko permainų vengiančios sistemos gynybine reakcija. Ekologiniam islamui netrūksta prielaidų savoje tradicijoje.

Antai Indonezijoje – šalyje, išsiskiriančioje itin aukštomis šiltnamio dujų emisijomis, aukščiausia Islamo išminčių taryba per pastaruosius dvidešimt metų priėmė ne vieną dokumentą, skirtą ekologijos temoms. Antai, 2006 m. buvo raginama atsakingai vystyti kalnakasybą, o 2016 m. – protestuojama prieš miškų naikinimą. Taryba taip pat ne kartą ragino vyriausybę atsakingai teikti leidimus pramonei, visuomet pasitelkdama Koranu pagrįstus aplinkos tausojimo argumentus.

Nors Indonezija yra didžiausia islamo valstybė, teologių ir teologų raginimai čia nesulaukia deramo politinio atgarsio. Tokios valstybės pirmenybę teikia ekonomikos raidai. Kita vertus, Indonezijoje gyvuoja ir žaliųjų mečečių projektas, kuriuo skatinama taupyti vandenį ir sodinti medžius.

Prieštaravimai tarp politikų ir teologų dar ryškesni Golfo įlankos regione. Nors oficialiai tai islamo valstybės, tačiau savo turtus jos kraunasi tik vis labiau eksploatuodamos naftos telkinius. Žinoma, islame mokymo požiūriu nėra aukščiausio autoriteto kaip katalikybėje. Tačiau tam tikruose regionuose į islamo teologus visuomet įsiklausoma.

Sunitų pasaulyje visų pirma paminėtinas Kairo Al Azharo universitetas ir mečetė. Al Azharo didysis imamas Ahmedas Al-Tayebas neseniai socialiniuose tinkluose paskelbė, kad dabarties ekologinė krizė Korano požiūriu nepateisinama ir kad musulmonės bei musulmonai privalo prisiimti atsakomybę už ekologiją.

Pokalbio pabaigoje savaitraščio „Die Zeit“ žurnalistas Bernhardas Pötteris priminė, kad islamui neretai priekaištaujama dėl švietimo trūkumo, dėl deramo religijos ir mokslo santykio nebuvimo. Juk ekologijos klausimo pagrindas – gamtos mokslų pripažinimas.

Mona Feise-Nazr priminė, kad mokslas islame, viena vertus, prisidėjo prie geresnio gamtos supratimo, kita vertus, gamtos mokslai bei technikos išradimai tapo ir pagrindu išnaudoti gamtą, jai kenkti. Žinoma, ekologinį sąmoningumą islame dar reikia ugdyti, tačiau svarbu tai, kad Koranas suteikia tam visus pagrindus, nes islamas tai – ekologinė religija. Taigi jei Saudo Arabija atsisako laikytis klimato susitarimų, su islamu tai neturi nieko bendra. Tai lemia šios šalies finansiniai interesai. Ekologinių projektų čia imamasi tik tam, kad nekiltų ekonominių pasekmių.

Islamo tyrėjos įsitikinimu, tokia politika pažeidžia mizan principą, kurį galima būtų interpretuoti kaip pusiausvyrą tarp ekologijos ir ekonomikos. Didžiausia problema, kad trūksta politinės valios. Ne mažiau svarbus veiksnys, kad daugelis islamo valstybių ekologijos požiūriu yra labai jautriuose regionuose. Jei sausros ir kaitra intensyvės, po šimto metų Saudo Arabijoje žmonių nebeliks. Galiausiai apibendrinama, kad net ir geriausia islamo aplinkosaugos etika neduos nieko, susidūrusi su politiniu kietakaktiškumu. 

Parengta pagal savaitraščio „Die Zeit“ publikaciją.