Ar jausmas, kad valdote situaciją, mažina stresą ištikus nelaimei?

Šią mintį mokslininkas plačiau ir giliau plėtoja savo knygoje „Kodėl zebrai neserga opalige. Streso įtaka žmogaus organizmui ir jo įveikimo būdai“, kurią lietuviškai 2023 m. išleido leidykla „Kitos knygos“ (iš anglų k. vertė Matas Geležauskas).

Šioje knygoje autorius su humoru pateikia svarbiausius mokslinius tyrimus apie streso įtaką žmogaus organizmui. Atskleidžia, kaip užsitęsęs stresas sukelia arba paūmina įvairiausias fizines bei psichines ligas: opas, širdies ligas, depresiją, senėjimą ir kt. Sykiu autorius duoda ir svarbių patarimų, kaip suvaldyti stresinį atsaką, kuriuos galima bandyti pritaikyti kasdieniame gyvenime.

Leidyka  „Kitos knygos“ maloniai sutiko knygos ištrauka pasidalinti su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

Informacija, leidžianti prognozuoti artėjančius stresorius, gali smarkiai sumažinti patiriamą įtampą. Tačiau ne visada. Kaip minėjau tryliktame skyriuje, iš tokios informacijos mažai naudos kalbant apie itin dažnus įvykius (nes jie beveik neišvengiami) arba apie retus (nes dėl jų ir nesijaudinote). Ne itin pravarčios ir žinios, kurių sulaukiame prieš pat neigiamą patirtį (juk nespėjame pajusti naudos vos gavę progą šiek tiek atsipalaiduoti), taip pat ir tos, kurias gauname smarkiai per anksti (kas gi dėl jų suks galvą?).

Kai kuriais atvejais įvykius prognozuoti leidžianti informacija gali situaciją netgi pabloginti, pavyzdžiui, jeigu ji nelabai išsami. Prisiminkite pavyzdį apie aplinką po rugsėjo 11-osios išpuolių – oranžinis pavojaus lygis: gyvenkite kaip įpratę, tačiau būkite itin atsargūs. Informacijos perteklius taip pat gali tapti streso šaltiniu.

Bakalauro studijų metais viena labiausiai siaubą man variusių vietų buvo naujų žurnalų stalas bibliotekoje. Ant jo sudėdavo visus praeitą savaitę gautus mokslinius žurnalus – tūkstančius puslapių. Visi sukdavo ratus aplink tą stalą, per plauką nepasiduodami panikos priepuoliui. Prieinamos informacijos gausa tartum šaipėsi iš mūsų kontrolės stygiaus: jautėmės kvaili, praleidę progą dalyvauti kažkokiame svarbiame dalyke, atsilikę, slegiami nepakeliamos naštos.

Manipuliuodami kontrolės pojūčiu, žaidžiame su dažniausiai dvejopų pasekmių turinčiu psichologinio streso aspektu. Pernelyg stiprus pojūtis, netgi atitinkantis realybę, gali būti žalingas. Štai pavyzdys.

Vienas mano bičiulis studijavo mediciną, pradėjo chirurgijos klinikinę rotaciją. Pirmą dieną nervinosi, neįsivaizdavo, ko reikėtų tikėtis. Nuėjęs į priskirtą operacinę atsistojo už būrio gydytojų ir slaugių – buvo persodinamas inkstas. Po kelių valandų operacijai vadovaujantis chirurgas staiga pastebėjo jaunuolį: „Aha, tai jūs būsite naujasis medicinos studentas; gerai, ateikite čia, čiupkite šį plėtiklį, laikykite štai čia, tvirtai, šaunuolis.“

Operaciją tęsėsi, į netvirtai ir nepatogiai stovintį mano draugą niekas nekreipė dėmesio. Pagal chirurgo nurodymus jis stovėjo palinkęs į šoną ir vieną ranką prakišęs tarp žmonių. Instrumentą laikė, tačiau visiškai nematė, kas vyksta. Bėgo valandos, vyrukas nusilpo, jam svaigo galva nuo įtampos taip ilgai stovint sustingus.

Tiesiog nuodėmė tikinti onkologinius pacientus arba jų šeimas, kad yra daugiau būdų kontroliuoti ligos priežastis ar eigą, negu jų yra iš tiesų, remiantis klaidingomis kelių neva sėkmingų tyrimų interpretacijomis.

Kai jau atrodė, kad akys tuoj užsimerks ir studentas paprasčiausiai neteks sąmonės, priėjęs chirurgas grėsmingai pareiškė: „Nejudinkite nė raumenėlio, antraip VISKĄ SUGADINSITE!“ Panikos pliūpsnis suteikė energijos, vargiai laikydamasis ant kojų vaikinas šiaip ne taip sulaukė operacijos pabaigos… o tada paaiškėjo, kad tas „jūs viską sugadinsite“ buvo kvaila apgaulė, kurią chirurgai pasitelkdavo kaskart atėjus naujam studentui. Mano bičiulis visą tą laiką pralaikė plėtiklį virš kažkokios visai nesvarbios kūno dalies, klaidingai patikėjęs, kad visa atsakomybė už paciento gyvybę guli ant jo pečių. (P. S. Vaikinas pasirinko kitą medicinos specialybę.)

Galime prisiminti ir diskusiją aštuntame skyriuje apie tai, kokia netvirta sąsaja tarp streso ir vėžio. Tiesiog nuodėmė tikinti onkologinius pacientus arba jų šeimas, kad yra daugiau būdų kontroliuoti ligos priežastis ar eigą, negu jų yra iš tiesų, remiantis klaidingomis kelių neva sėkmingų tyrimų interpretacijomis. Taip tik įteigsime pacientams ir jų artimiesiems, esą jie patys kalti dėl vėžio. Tai netiesa ir visai nepadeda malšinti streso, kurio šiomis aplinkybėmis tikrai netrūksta.

Taigi, kontrolė ne visuomet yra psichologiškai naudingas veiksnys, ir numanomos kontrolės tiesmuko didinimo negalima laikyti kokybiško streso valdymo dalimi. Kaip paaiškėjo tryliktame skyriuje, viskas priklauso nuo to, kas slypi už to individualaus kontrolės suvokimo. Ar jausmas, kad valdote situaciją, mažina stresą ištikus nelaimei? Jeigu tokiomis aplinkybėmis pagalvojate: „Uff, nelinksma buvo, bet viskas būtų baigęsi dar blogiau, jei nebūčiau ėmęsis iniciatyvos“, tuomet kontrolės jausmas akivaizdžiai saugo jus nuo streso. Tačiau jeigu galvoje sukasi mintis: „Viešpatie, kokia katastrofa! Ir viskas per mane, turėjau užkirsti tam kelią“, kontrolės jausmas jums žalingas.

Šią dichotomiją galima grubiai apibendrinti štai tokia taisykle, kuri praverčia stresinėje situacijoje: kuo didesnis stresorius, tuo labiau kenkia įsitikinimas, kad rezultatas bent iš dalies priklauso nuo jūsų; nes iš jo neišvengiamai išplaukia išvada, kaip viskas būtų susiklostę daug geriau, jeigu tik jūs būtumėte labiau pasistengę. Kontrolės jausmas labiausiai praverčia, kai stresoriai nerimti. (Prisiminkite, kad kalbame apie jūsų subjektyvų įsitikinimą, kiek kontroliuojate situaciją, o ne apie tai, kiek aplinkybės iš tiesų priklauso nuo jūsų.) Apgaulingas kontrolės pojūtis sudėtingoje situacijoje gali būti toks patologiškas, kad vienas jo variantas psichologinės sveikatos literatūroje netgi turi specialų pavadinimą. Galėjau jį paminėti dar penkioliktame skyriuje, bet nusprendžiau palikti pabaigai.

Shermanas Jamesas iš Dukeʼo universiteto šį reiškinį praminė Johno Henrio sindromu. Johnas Henris buvo amerikietiškų pasakų ir legendų herojus, ėjęs lenktynių su garo varikliu varomu grąžtu: kuris greičiau prasigręš kiaurai kalną. Henris laimėjo naudodamasis beveik dviejų metrų rankiniu grąžtu iš plieno, tačiau buvo toks išsekęs, kad čia pat numirė.

Pagal Jameso apibrėžimą, Johno Henrio sindromas paremtas įsitikinimu, kad galima įveikti bet kokį išbandymą ir įgyvendinti bet kokį reikalavimą, tereikia pakankamai sunkiai dirbti. Pildydami klausimynus, šio tipo žmonės smarkiai linkę pritarti tokiems teiginiams: „Kai situacija nesiklosto taip, kaip norėčiau, tai tik paskatina mane dar labiau stengtis.“ Arba: „Jeigu apsisprendžiu kažką padaryti, laikausi tos krypties, kol užduotį įgyvendinu iki galo.“ Tai chrestomatinis stiprios vidinės kontrolės pavyzdys: šie žmonės tiki, kad įdėjus užtektinai pastangų ir ryžto galima valdyti savo gyvenimą.

Yra toks senas rojaus ir pragaro palyginimas. Sakoma, kad rojuje amžinybę praleisite studijuodami šventuosius raštus. O pragare, priešingai, praleisite amžinybę studijuodami šventuosius raštus.

Sakysite, o kas čia blogo? Nieko, jeigu jums pasisekė gyventi privilegijų kupiname pasaulyje, kur jums išties deramai atlyginama už įdėtas pastangas ir pagal nuopelnus. Patogioje vidurinės ekonominės klasės aplinkoje stipri vidinė kontrolė veikia nuostabiai. Pavyzdžiui, polinkis prisiimti nuopelnus už viską, kas vyksta jūsų gyvenime (vidinė kontrolė), glaudžiai susijęs su gera sveikata iki pat gyvenimo galo – bet būtent privilegijuotame visuomenės sluoksnyje, tarkime, tarp Vaillanto tirtų Harvardo diplomantų. Tačiau tie, kas gimė skurde, turi ribotas galimybes gauti išsilavinimą, rinktis karjeros kelią; tad žmonėms, apsuptiems nepalankių visuomenės nuostatų ir rasizmo, Johno Henrio sindromas gali būti pražūtingas. Jis veda prie išvados, kad jums būtų pavykę įveikti tas neįveikiamas kliūtis, tiesiog reikėjo dar labiau pasistengti. Tokia nuostata siejama su žymia hipertenzijos ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Dar įdomiau, Jameso tyrimai – beje, pirmieji susiję su šiuo reiškiniu – parodė, kad Johno Henrio sindromas dažniausiai pasireiškia būtent panašiausiems į šį liaudies herojų žmonėms – afroamerikiečių kilmės darbininkams. Būtent jie ir patiki galį kontroliuoti tai, kas, deja, visiškai nuo jų nepriklauso.

Yra toks senas rojaus ir pragaro palyginimas. Sakoma, kad rojuje amžinybę praleisite studijuodami šventuosius raštus. O pragare, priešingai, praleisite amžinybę studijuodami šventuosius raštus. Tai, kaip mes suvokiame ir interpretuojame įvykius, bent iš dalies lemia, ar tos pačios išorinės aplinkybės mums prilygs rojui, ar pragarui, – antroje šios knygos pusėje aptarėme būdus, kaip pastarąją aplinką paversti pirmąja. Tačiau svarbu nepamiršti žodžių „iš dalies“. Dauguma streso valdymo metodų skirti susidoroti ne su pačiomis didžiausiomis katastrofomis ir šiame kontekste tie metodai gana efektyvūs.

Tačiau jei mėginsime įsteigti subjektyvumo kultą ir su nederamu linksmumu dalinsime šiuos patarimus asmeniniame pragare gyvenantiems benamiams, karo pabėgėliams, visuomenės atstumtiesiems ar mirtina vėžio forma sergantiems ligoniams – nieko nebus. Kartais žmonės iš šių visuomenės grupių turi stulbinamų streso įveikos gebėjimų ir jiems tokie metodai praverčia. Juos galima ir reikia sveikinti, džiaugtis jų pasiekimais; tačiau tokios išimtys neturėtų būti priežastimi čia pat atsigręžti į kitą toje pačioje galeroje besikamuojantį asmenį ir sėkmingą kažkieno pavyzdį jam pateikti kaip pozityvią motyvaciją: nagi, susiimk, daryk, kaip sakau, ir viskas bus gerai. Tai moksliškai klaidinga, kliniškai neteisinga ir galiausiai – neetiška. Jeigu iš tiesų būtų įmanoma visus pragarus paversti rojais, tuomet galėtume visą pasaulį paversti geresne vieta tiesiog pakilę iš savo patogaus krėslo ir visiems gyvenimo nukankintiems vargšams pranešę, kas iš tiesų kaltas dėl visų jų nelaimių.