Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ar jėga su mumis? Apie Lenkijos istorijos politiką

EPA nuotrauka

„Galios nubudimas“ arba „Jono Pauliaus II išrinkimas ir imperijos kontrataka“ (Przebudzenie mocy, Wybór Jana Pawła II i kontratak imperium) – tokiais pavadinimais Lenkijos Tautos atminimo institutas (IPN, Instytut Pamięci Narodowej) leidžia istorijai populiarinti skirtą mėnraštį, kurį redaguoja tikrai ne jaunimas (ir vargu ar skaito). 

Šiandienos Lenkijos istorijos politiką (kartais vadinamą atminties politika) konceptualiai ir praktiškai kuria „Žvaigždžių karų“ kartos žmonės. Šį filmą Lenkijoje galima buvo pamatyti necenzūruotą nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos. Visi gerai suprato(m), kas ta imperija ir sugebėjo(m) atitinkamai sudėlioti neįvardintus etnonimus. Gebėjimas filmo „geriečius“ ir „blogiečius“ perkelti į savų dienų pasaulio politinį žemėlapį be galo džiugino ir politiškai, ir estetiškai. Šis filmas anuomet jaunam žiūrovui tapo pradine politine socializacija ir suformavo gero, teisingo, įtikinančio pasakojimo idealą. Praėjo keli dešimtmečiai ir… 

Lietuvoje galima nesunkiai rasti žmonių, kurie dabartinę Lenkijos istorijos (arba – kaip dar vadinama – atminties) politiką laiko sektinu pavyzdžiu. Bent jau nuo šio amžiaus pradžios Lenkijos politikai ir intelektualai kelia klausimus ir siūlo idėjas dėl šalies istorijos politikos koncepcijos ir praktinių priemonių. Tik nedaugeliu atvejų pasiektas sutarimas. Atėjus į valdžią „Teisės ir teisingumo“ partijai (Prawo i Sprawiedliwość), 2015 m. pirmenybė šioje politikos srityje suteikta veikimui, atsakymų ieškojimo ir vertinimo pagal kriterijus ir rezultatus sąskaita. 

Dabar vykdomos politikos žinia ir formos sutirštėjusios tiek, kad galima išskirti bent du mitus, kurie tikslingai skleidžiami ir palaikomi. Žinoma, turimas omeny mitas socialine prasme, kaip bendrijai ar visuomenei reikšmingas pasakojimas, apipintas jos ritualais. Štai jie: 1. Lenkų ir žydų gelbėtojų mitas; 2. „Iškeiktų“ (iškeiktų, užmirštų, nepalaužiamų) karių, t. y. pokario ginkluoto pasipriešinimo mitas (żołnierze wyklęci, niezłomni).

Užmirštų karių mito įtvirtinimas dabar sustingo dėl pandemijos, kai negalima rengti viešų didelių susirinkimų, eisenų ir pan. Užmirštieji kariai – tai tie pogrindžio nariai kurie, pasibaigus karui, atsisakė sudėti ginklus ir tęsė kovą prieš sovietus ir nuo jų priklausomus dalinius kuriamoje komunistinėje liaudies Lenkijoje. Dauguma jų žuvo nukauti arba suimti komunistinio saugumo, kankinami ir pseudoteismo bylose nuteisti, dažnai – mirti. Valstybiniu lygmeniu kaip ryškiausi personažai buvo pasirinkti Danuta Siedzikówna ir Witoldas Pileckis. Pastarasis, susitaręs su vadais pogrindyje, savanoriškai pateko į Aušvico mirties stovyklą ir po pustrečių metų iš ten pabėgo. Paliko unikalų dokumentą-liudijimą apie tai, ką Aušvice matė. W. Pileckis 1947 m. buvo suimtas komunistinio saugumo, po žiauraus tardymo nuteistas, o paskirta mirties bausmė – įvykdyta. Antra herojė – Danuta Siedzikówna buvo pogrindžio ginkluoto dalinio sanitarė. Areštuota 1945 m., o  po žiauraus tardymo, kurio metu nieko neišdavė, – nuteista myriop. Jos iškilmingas valstybines laidotuves Gdanske galima lyginti su Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvėmis Lietuvoje. Kapitono W. Pileckio palaikai iki šiol nesurasti. 

Šitų ir kitų užmirštųjų karių atminimas buvo puoselėjamas vietiniame ar regioniniame bei nevyriausybinių (jaunimo, veteranų) organizacijų kontekste ir iki 2015 m., tačiau tik atėjus į valdžią dabar valdančiai „Teisės ir teisingumo“ partijai tai tapo istorijos politikos prioritetu, o „užmirštieji“ – išskirti iš pogrindžio bendro atminimo kaip atskira, privilegijuota atmenamųjų grupė. Į tas pačias teisiųjų ir nepalaužiamųjų, ginklo nesudėjusiųjų, gretas buvo įrašyti ir tie ginkluoto pogrindžio dalyviai, kurie atsakingi už nusikaltimus prieš civilius gyventojus, tarp jų: Lietuvoje žinomas Zygmuntas Szendzielarzas (atsakingas už skerdynes Dubingiuose), Józefas Kuraśas arba Romualdas Rajsas. 

Užmirštųjų karių atminimas reiškėsi ir naujomis formomis, pavyzdžiui, išpopuliarėjo drabužiai su „iškeiktųjų“ atvaizdais ir jų simbolika. Turinio požiūriu herojais besąlygiškai pripažinti visi, kurie kovojo „teisingoje“ pusėje, iš esmės atmetant kovos priemonių teisėtumo klausimą, ir kitą – klasikinį:  ar stodami į kovą turėjo šansų ją laimėti? Nebijota tiek turinio, tiek jo socialinio atpasakojimo ir atminimo formų subanalinimo. Naratyvas apie nepalaužtuosius buvo pakeltas iki oficialaus, gal net svarbiausio tautinės istorijos XX a. pasakojimo, o su juo susijęs valstybinis kultas – vos ne privalomas (pavyzdžiui, mokyklose), nors visuomenėje liko kontroversiškas ir tebėra kritikuojamas. 

Lenkų kaip žydų galbėtoju mitas kuriamas ir skleidžiamas kaip atsakas patirčiai, kurią galima pavadinti Jedvabno trauma. 2000 m. pasirodė Tomaszo Grosso knyga „Kaimynai“ (lenk. Sąsiedzi), kurioje autorius aprašė įvykius Jedvabno miestelyje 1941 m. vasarą, pasitraukus sovietams ir įžengus vokiečiams. Keliasdešimt vietos gyventojų lenkų žiauriai nužudė kelis šimtus žydų. Tyrėjai, taip pat ir T. Grosso kritikai ginčijosi tik dėl lenkų atsakomybės proporcijų ir vokiečių vaidmens. Kad pirmieji veikė aktyviai ir savo valia – niekas nepaneigė. Greitai paaiškėjo, kad Jedvabno atvejis – ne vienintelis. Mirusiųjų pagerbimo apeigos įvyko po metų, dalyvaujant Izraelio ambasadoriui ir anuometiniam Lenkijos prezidentui Aleksandrui Kwaśniewskiui, kuris už šį konkretų nusikaltimą atsiprašė „savo ir tų lenkų, kurių sąžinę jis sudrebino, vardu“. Žinoma, priminti karo meto įvykiai ir jų vertinimas sukėlė didelį susidomėjimą užsienyje ir iš dalies formavo neigiamą,  dažnai supaprastintą ar iškraipytą lenkų –aktyvių Holokausto vykdytojų – vaizdinį. Jedvabno istorija paneigė giliausiai lenkų (ir ne vien jų) įsišaknijusį savęs, kaip dviejų galingų priešų nekaltos aukos, tapatumą. 

2018 m. pavasarį Seimo priimta Tautos atminimo instituto įstatymo pataisa numatė bausmę nuo piniginės baudos iki trejų metų laisvės atėmimo tiems, kurie „viešai ir nepaisydami faktų“ priskirtų lenkų tautai arba Lenkijos valstybei atsakomybę už III Reicho įvykdytus nusikaltimus arba dalyvavimą juose. Tokio bandymo teisiškai išsklaidyti abejones, dviprasmybes ir ir netikslumus, vertinant lenkų laikyseną Antrojo pasaulinio karo metais, o kartu – laikytis rinkiminių įsipareigojimų, greit atsisakyta, spaudžiant JAV ir Izraeliui. Akcentas perkeltas į atminties institucijas.

Į iššūkį, prieš kurį atsidūrė nekaltos aukos naratyvas, buvo atsakyta lenkų ir žydų gelbėtojų mitu. Neabejotini paskirų žmonių ir pogrindžio kaip organizacijos veiksmai gelbėjant žydų kilmės bendrapiliečius imti projektuoti visai tautai. Jedvabno istorijai buvo priešpriešinta Ulmų šeimos istorija. Ūkininkas Jozefas Ulma slėpė namuose kaimynus žydus. Juos suradę, jį patį, šešis jo mažamečius vaikus ir septinto besilaukiančią žmoną kartu su slepiamaisiais vokiečiai sušaudė. Markovos  kaime 2017 m. atidarytas Lenkų, gelbėjusių žydus Antrojo pasaulinio karo metu, muziejus. Dabar – tai valstybinė institucija, finansuojama ir Kultūros ir paveldo ministerijos. 

Grafitis Gdanske, dizaineris Rafałas Roskowińskis, 2016 m. „Iškeiktiems kariams pagerbti“. Kūrinys vaizduoja abstrakčius karius, o ne konkrečius asmenis. Iš pat pradžių buvo dėl savo formos kontroversiškas, prof. Rafałas Wnukas pakomentavo, kad pavaizduoti personažai primena Arnoldą Schwarzennegerį ir „kokią soft-porno žvaigždutę“, bet buvo balsų, kad šitokia forma įtikina jaunimą.

Tais pačiais metais įsteigtas ir Pileckio institutas Varšuvoje (pats pavadinimas ilgesnis ir keitėsi). Vienas iš jos tikslų – vykdyti atminimo „užsienio politiką“, veikiant tyrimų, mokslo, kultūros, leidybos ir kitose srityse. Pileckio institutas jau turi biurą Berlyne, planuojama atidaryti kitus: Niujorke ir Tel Avive. Tarp gausios veiklos nuosekliausiai vykdomas vokiečių nusikaltimų, padarytų per karą dokumentavimas (renkami liudijimai ir išlikę dokumentai) ir medžiagos skaitmeninimas. Žydų gelbėtojų tema taip pat labai svarbi institutui. Pastaruoju metu labai plačiai skleidžiama vadinamojo Ladosio (Aleksander Ładoś) grupės byla – lenkų diplomatai parūpindavo žydams kitų valstybių pasus. 

Pileckio institutas  tarptautinis, skirtingai negu veikiantis jau daugiau kaip 20 metų Tautos atminimo institutas. Po 2015 m. pastarasis, iki tol daugiausia skirtas mokslui ir komunistinių nusikaltimų tyrimui, tapo svarbiu atminimo politikos vykdymo instrumentu, švietimo, leidybos ir atminimo akcijų organizavimo srityje, o jo veikla skirta jaunimui, istorinės rekonstrukcijos grupėms, veteranų organizacijoms ir užsienyje gyvenantiems lenkams.

Šalia valstybinių įstaigų, kurių pagrindinis tikslas – namuose ir užsienyje pristatyti Lenkiją kaip nekvestionuojamą, nekaltą Antrojo pasaulinio karo auką, veikia ir formaliai nevyriausybinė organizacija, iš esmės finansuojama valstybės – Gero vardo tvirtovė (lenk. Reduta Dobrego Imienia, RDI). Jos veiklos profilis labiau gynybinis, gimęs kaip reakcija į Europoje ir JAV dažnai žiniasklaidoje atsirandantį pasakymą „Polish death camps“ (liet. Lenkiškos mirties stovyklos). Dėl ignorancijos ir/ar gramatinės-kalbinės specifikos atsiradęs pasakymas Lenkijoje buvo kai kada suprastas kaip tikslingas politinis puolimas, priskiriant lenkams vokiečių kaltes. Gero vardo tvirtovė, veikianti nuo 2013 m., kėlė sau tikslą iš tarptautinės vartosenos tą pasakymą pašalinti. Praeitais ir šiais metais RDI pagarsėjo bylinėdamasi su Holokausto tyrėjais Barbara Engelking ir Janu Grabowskiu, kurie mokslinėje monografijoje pateikė gausių duomenų ir pavyzdžių, liudijančių įvairią (dažnai ir priešišką) lenkų laikyseną žydų atžvilgiu per vokiečių okupaciją. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kiek visa tai kainuoja? IPN – nuo pat pradžių didžiulė įstaiga, įdarbinanti per 2 tūkst. žmonių, su 11 skyrių didžiausiuose šalies miestuose. Jos biudžetas tolydžio didinamas nuo 2015-ųjų, šiais metais jis pasiekė beveik 89 mln. eurų.  Pileckio institutui, dabar turinčiam keliasdešimt darbuotojų ir augančiam, buvo skirta per 9 mln. eurų. Institucijų ir organizacijų, veikiančių šiuos ir kitus valstybinius atminimo politikos tikslus, yra daugiau. Jos irgi dažniausiai finansuojamos valstybės lėšomis. 

Grynai piniginį aspektą reikėtų turėti omeny keliant lenkų istorijos politikos pavyzdį kaip sektiną. Jeigu ir galima tikėtis teigiamų šios politikos rezultatų užsienio politikoje, jų dėl atminimo srities specifikos teks ilgokai laukti. Tuo tarpu tiesmukas  minėtų naratyvų forsavimas kainavo šaliai santykių su svarbiais partneriais (Ukraina, Vokietija, JAV) suprastėjimą. 

Be istorinių mitų ir praeitį pasakojančių naratyvų visuomenė neapsieis. Jiems užtikrinti ir skleisti valdantieji gali ir privalo vykdyti atminimo / istorijos politiką, kuri vertintina kaip bet kuri kita. „Iškeiktų karių“ ir lenkų, gelbstinčių žydus, naratyvai iki šiol menkai pasiteisino užsienio politikoje (ypač – pastarasis). Abu lieka kontroversiški Lenkijos visuomenės viduje, todėl nevykdo integruojančios mito funkcijos. Šiaip jau būtinas istorijos sumitinimas Lenkijoje primena jos įspraudimą į neįmantrią pasakojimo schemą. Nuo viso proceso nutolinus akademinius praeities tyrėjus (kurie pagal profesiją dalykus komplikuoja), sunkiausi istorijos puslapiai paverčiami moralizuojančiu pasakojimu paauglystės amžiaus berniukams, pseudopatriotišku ir pilietiškai kenksmingu. Iš karą žaidžiančių vaikėzų nebus piliečių, net jeigu žaidžia jie brangiomis šviesos kardų imitacijomis. Vaizduojantis „geriečių“ šviesioje galios pusėje, anapus bendraminčių ar tautiečių bendrijos liksi be įgūdžių ir argumentų įtikinti ir įrodinėti, o susidūręs su kitų mitais būsi tarsi nuginkluotas, šarvuotas tik patetišku šūkiu „Jėga tebūnie su mumis!“