Ar Jėzus patenkintas, kai kreipiamės į Mariją?

Quentinas Matsysas, „Madona ir Vaikelis su angelais“ (fragmentas), 1509 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kardinolas Leo Jozefas Suenensas, tuo metu Briuselio arkivyskupas ir Belgijos primas (m. 1996 m.), mėgo pasakoti dvi istorijas, kurios atskleidžia tikrąją (sveiko) marijinio pamaldumo prasmę.

Sveikinimai

Vieną dieną jaunas Leveno universiteto teologijos profesorius sulaukė netikėto telefono skambučio: jam buvo pranešta, kad jis nominuotas Briuselio vyskupu augziliaru. Nustebęs dėl šios žinios, dvasininkas gavo daugybę draugiškų sveikinimų bei linkėjimų iš savo kolegų dėstytojų ir net iš paties Belgijos karaliaus. Jautėsi išties didžiai pagerbtas. Tačiau vėliau prisiminė, kad maloniausia jam buvo tai, jog vienas iš jo bičiulių ta proga aplankė jo motiną ir padovanojo jai puokštę gėlių.

Nuo tos dienos, kaip vėliau pasakodavo kardinolas, jis geriau suprato marijinį pamaldumą: kai kreipiamės į Mariją, galime suteikti Jėzui didžiulį malonumą – tai būdas dar karščiau jį mylėti.

Tegyvuoja karalienė!

Belgijos primas pasakodavo, kad, kai buvo Briuselio arkivyskupas, jam dažnai tekdavę kartu su karaliumi Baudoinu dalyvauti įvairių parodų atidarymuose. Vieną dieną jie ėjo pro žmones, o šie skandavo: „Tegyvuoja karalienė! Tegyvuoja karalienė!“ Ganytojas nustebo: „Bet juk čia nėra karalienės… Čia tik karalius!“ Moterys jam atsakiusios: „Taip, bet mes žinome, kad karaliui tai patiks!“

Grįžtant prie gėlių puokštės metaforos, galime tarti – kai einame pas Jėzų ir norime įteikti jam savo gyvenimo puokštę, esame tarsi vaikai, skinantys laukų gėles: vaikų veiksmai – kilnūs, tačiau puokštelės – labai jau kuklios…

Jeigu pavedame savo maldą Marijai, ji pasielgs kaip mama: paims puokštelę ir akimirksniu pavers ją nuostabiausia puokšte. Ji labai noriai tai padarys, nes juk tos gėlės skirtos ne jai pačiai. Mums atidavus į jos rankas savo troškimų puokštelę, mūsų prašymai taps nutyrinti, pakylėti. Tokia yra jos fiat galia. Ir mūsų maldos vaisiai bus dar gražesni.