2020 06 29

Milda Vitkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ar Jėzus tikrai norėjo hierarchijos Bažnyčioje

Benediktas XVI ir Popiežius Pranciškus
Wikimedia Commons nuotrauka

Prieš pavesdamas apaštalui Petrui Bažnyčią, Viešpats neklausė: „Klausyk, Petrai, ar tu esi geras administratorius? O kaip tavo viešojo kalbėjimo įgūdžiai? Ir ar turi vadovavimo patirties?“ Sakyčiau, visai normalūs klausimai žmogui, kurį paskiri į vadovaujančias pozicijas.

Šiandien švenčiame šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmę, kurią apvainikuoja Jėzaus žodžiai: „tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,13). Kaip žinia, Petras ne visada blizgėjo pavyzdingu elgesiu – Kristaus kančios akivaizdoje triskart Jo išsigynė, o dar prieš tai pats Viešpats jį pavarė žodžiais „eik šalin, šėtone“. Gal Jėzus galėjo pasirinkti patikimesnį įpėdinį? O gal išvis nereikėjo hierarchinės struktūros? Tiesą sakant, ne visi popiežiai buvo šventieji. Tai kam tuomet kasmet švęsti hierarchinės institucijos šventę. Jei ant tokios uolos stovi Bažnyčia, darosi neramu ir norisi klausti: kodėl Bažnyčia yra išlaikiusi hierarchinę struktūrą? Juk taip akivaizdu, kad ne visada hierarchijos viršūnėje atsiduria patys kompetentingiausi žmonės.

Iškart perspėju, jog nesiimsiu nagrinėti ilgos Bažnyčios Tradicijos apie Petro įpėdinystę. Darbas būtų vertingas, bet šiandien šventė ir norisi trumpai aptarti tik du momentus, man pačiai leidusius kitaip pažvelgti į šventojo Petro kaip Kristaus vietininko pareigas. Jie neišvengiamai susiję su žemesniųjų pavaldumą aukštesniesiems numatančia hierarchine struktūra. Tad klausimas paprastas – kokiais kriterijais remiantis sprendžiama, kas aukštesnis?

Net ir pats Jėzus nurodė, kad Jį yra siuntęs Tėvas. Taip „Aš ir Tėvas esame viena“, bet Tėvas yra aukščiau už Sūnų, nes Sūnus iš Jo kyla. Ši trejybinė hierarchija puikiai atspindi ir paties žodžio kilmę. Senojoje graikų kalboje hier + arche yra dviejų žodžių junginys – šventumo ir šaltinio (ar prado, kilmės). Paskirdamas Simoną būti Petru, t. y. Uola, Viešpats rodo, kad Bažnyčia nėra žmonių išradimas, Jos kilmė – dieviška, šventa. Tad remiantis hierarchijos principu Bažnyčios viršuje stovi ne popiežius, o Dievas, nes Jis yra Bažnyčios šaltinis. Pagal šį principą ir kiekviena Bažnyčios pareigybė savo esme mus kreipia ne į „pareigūną“, bet į dievišką pasaulio ir Bažnyčios tvarką, kuri yra ne žmonių kūrinys, bet mums duota jau su veikiančiais dėsniais ir įstatymais, kurių mums reikia prisilaikyti. Grįždami prie klausimo, kokiais kriterijais remiantis sprendžiama, kas aukštesnis, akivaizdu, kad hierarchijos viršūnėje stovi tas, be kurio negalėtų būti jo valdomieji. Praktiškai Katalikų Bažnyčioje tai matome per Sakramentų teikimo praktiką – jei nėra kunigo, tuomet nėra krikščionių, jei nėra vyskupo, nėra kunigų, jei nėra popiežiaus, nėra ir vyskupų.

Priėmus šią Bažnyčios veikimo tvarką vis tiek gali kilti klausimas – o kodėl popiežiai ir vyskupai negalėtų praeiti kokio nors patikrinimo? Jei mano Krikštas priklauso nuo dvasininkų, kurie man šį Sakramentą teikia, ar nebūtų geriau, jei jie būtų kruopščiai atrinkti? Pavyzdžiui, per Mišias klausydamas pamokslų iškart pastebi, kad ne visi kunigai yra išprusę intelektualai ar tobulai dvasiškai brandūs. Gal ir man suteiktas Krikštas kaži koks brokuotas, jei per juos ateina? Daugeliui žinomas atsakymas – kunigas, teikdamas Sakramentus, veikia in persona Christi, Kristaus asmenyje. Tačiau nevisada visi supranta, ką tai reiškia: nei vienas dvasininkas nėra kompetentingas teikti Sakramentus, nes Sakramentu teikiama malonė, dieviškas gyvenimas, kurio šaltinis yra pats Dievas. Tad į seminariją stojantis jaunuolis iškart supranta, kad jis yra pašauktas atlikti darbą, kuriam yra visiškai nekompetentingas – net sunku suvokti, kaip stipriai tai viršija jo gebėjimus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Ar myli mane?“ Jėzus klausia Petro tris kartus. Petrui pavirtinus, kad myli, Viešpats paveda jam ganyti savo avinėlius. Jėzus vertina Petrą ne pagal žmogišką kompetenciją, bet pagal meilę Jam. Jei mane myli, tai ir mano globotinius mylėsi taip kaip aš. Jei mane myli, tai klausysi manęs, nes aš esu jų gyvybės šaltinis ir žinau, ko jiems labiausiai reikia. Jei mane myli, būsi man klusnus ir aš galėsiu per tave veikti. Tai nereiškia, kad Bažnyčios vadovaujamam darbe nereikalinga žmogiška kompetencija. Tai veikiau reiškia, kad ši pareigybė tokia didi, kad niekas nėra jai pakankamai kompetentingas. Ir kompetencijos trūkumą atsveria tik meilė – tapdami imlūs Dievui, mes leidžiame Jam mumyse veikti.

Tad švęsdami šventųjų Petro ir Pauliaus šventę kasmet mes, ir ne tik popiežiai, gauname priminimą: Uola esu ne aš. Viešpats Bažnyčią stato pats, o hierarchinė Jos struktūra yra priminimas mums, kas visa ko vadas. Užlipęs ant Sinajaus kalno Mozė nusiima sandalus, Jonas krikštytojas supranta, kad ne jis pats, o Jėzus turėtų jį krikštyti, karalius gauna karūną iš popiežiaus, nes tikrasis valdžios šaltinis yra Dievas. Vyskupas, kaip ir popiežius, ne pats užsideda regalijas. „Aš nemanau, kad esu pasiruošęs būti karaliumi“, – Narnijos Kronikose sako Princas Kaspijanas. „Būtent dėl to ir žinau, kad esi“, – atsako Aslanas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.