2021 05 18

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Ar Juozapas ir Marija mylėjo vienas kitą?

Kadras iš Catherine'os Hardwicke filmo „Kristaus gimimo istorija“ (2006). Letrasyceluloide.blogspot.com nuotrauka

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą Šv. Juozapo metams. Skaitykite I, II, III ir IV dalis

Žinoma, šio straipsnio pavadinimas yra kažkiek klaidinantis ir provokuojantis, nes, viena vertus, nėra tiesioginių įrodymų (Juozapo ir Marijos meilės laiškų ar giminaičių liudijimų), kurie leistų atsakyti į iškeltą klausimą teigiamai arba neigiamai. Kita vertus, apie Juozapo ir Marijos santykius įprasta kalbėti teologine kalba, kurioje nėra vietos romantikai, arba maldingais atsidūsėjimais, kurie kalba vien apie Sužadėtinių dorybes, tarsi šiedu būtų angelai žemėje.

Kiekvienas katalikas ir ortodoksas tiki, kad Juozapas ir Marija niekada neturėjo lytinių santykių – tačiau ar tai reiškia, kad jie ir nemylėjo vienas kito? O gal, kaip sako garbingasis Fultonas Sheenas, Juozapo ir Marijos santuoka buvo laimingiausia pasaulyje ir visų laikų gražiausia love story (meilės istorija)?

Prieš neriant į vandenis

Pirmiausia derėtų prisiminti, kad mūsų ir biblinės sampratos apie tai, kas yra meilė, labai skiriasi. Nuo XIX a. įsigalėjęs romantiškos meilės supratimas verčia mus meilę priskirti emocijų sričiai – to apraiškų matome populiariuose filmuose ir serialuose. Anglakalbis pasaulis turi pasakymą to fall in love (verčiant tiesiogiai, „įkristi į meilę“), kuris tiksliai apibūdina romantinę meilę – tai, kas staiga tave ištinka.

Prieš šimtą metų ši meilė būdavo apvainikuojama santuoka, tačiau dabar šitokia baigtis tėra viena iš galimybių. Tuo tarpu antikiniame ir bibliniame pasaulyje įprastai pirmiausia būdavo santuoka, o tik paskui ateidavo meilė. Tai nereiškia, kad nebuvo emocijų – Biblija pilna gražių (ir nelabai) meilės istorijų (užtenka paminėti Giesmių giesmę), tačiau santuoka dažniausiai būdavo sužadėtinių tėvų susitarimo reikalas.

Pradžioje buvo sužadėtuvės

Evangelijų pasakojimai prasideda faktu, jog Marija yra sužadėta su Juozapu. Priešingai nei mūsų dienomis, to meto pasaulyje sužadėtuvės buvo ne įžanga į santuoką, bet pirmoji santuokos fazė. Judaizmo tradicija teigia, kad keturiasdešimtą dieną po berniuko pradėjimo Dievas jam parenka būsimą nuotaką – vėliau tėvų užduotis yra ją atpažinti. Pagal to meto papročius tinkamas santuokai laikas būdavo tada, kai mergina sulaukdavo dvylikos, o vaikinas – aštuoniolikos. Neabejotina, kad Juozapas bei Marija buvo panašaus amžiaus. Buvo priimtina, kad tėvai iš anksto nutardavo, su kuo jų atžalos tuoksis, skatinami ekonominių ar šeimyninių priežasčių. Jaunikio tėvas sumokėdavo atitinkamą sumą už jaunąją, taip užtikrindamas jos savotišką ekonominę nepriklausomybę. Nors spręsdavo tėvai, tačiau santuoka negalėdavo įvykti be išrinktosios pritarimo.

Vincenzo Demetzas, „Mergelės Marijos ir šv. Juozapo vestuvės“, Vašingtono Šv. Mato katedra. Kun. Lawrence’o Lewo / Flickr.com nuotrauka

Kaip minėta, pirmoji santuokos fazė buvo sužadėtuvės, hebrajiškai kiddushin (pašventinta), kuri vykdavo tėvo ar rabino akivaizdoje. Sužadėtiniai būdavo laikomi sutuoktiniais, tik gyvendavo atskirai – tačiau sužadėtuves panaikinti galėjo tik mirtis arba skyrybos. Maždaug po metų įvykdavo antroji santuokos fazė nisuin (iškėlimas, apvainikavimas), kuomet jaunasis parsivesdavo žmoną į savo namus. Vestuvių apeiga dažniausiai vykdavo rudenį, kuomet būdavo nuimtas derlius, ir tęsdavosi nuo 5 iki 7 dienų. Šventėje dalyvaudavo visa bendruomenė, tad nenuostabu, kad kartais pristigdavo vynoǃ

Meilė, paliudyta veiksmu

Dar kartą reikia priminti, kad evangelistai nerašė Kristaus biografijos, bet vien tai, kas padėtų įsitikinti tikrumu mokslo, kurio esame išmokyti (plg. Lk 1, 4), todėl ir apie Juozapą su Marija kalbama tiek, kiek jie susieti su Kristaus slėpiniu.

Evangelijos pagal Matą ir Luką sutaria, kad Juozapas ir Marija buvo tikri sutuoktiniai pagal judaizmo papročius: „Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1, 25). Evangelistas Matas vadina Juozapą Marijos vyru, o Mariją – Juozapo žmona, tuo pabrėždamas, kad ši santuoka buvo tikra, teisėta: „Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju“ (Mt 1, 16); „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20).

Evangelistai pabrėžia, jog Įsikūnijimo slėpinys įvyko Marijoje, jai esant susižadėjus su Juozapu, tačiau negyvenant kartu kaip sutuoktiniams: „Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia“ (Mt 1, 18); „Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34)

Fra Angelico, „Apreiškimas Marijai“, XV a. pirma pusė. Wikipedia.org nuotrauka

Mergeliškas Jėzaus prasidėjimas Marijoje yra iš Dievo iniciatyvos kylantis veiksmas, kuriame Juozapas nedalyvauja: „[…] Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia […] jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 18.20); „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi <…> Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 31.34).

Tiek Lukas, tiek ir Matas pabrėžia Marijos mergystę iki Jėzaus gimimo, tačiau aiškiai nekalba apie Juozapo ir Marijos santykius po to, kai gimė Jėzus. Matas mini, kad Juozapas negyveno su ja kaip vyras iki ji pagimdė (plg. Mt 1, 25), tačiau šis graikiškas junginys gali būti interpretuojamas įvairiai, ir biblistai yra įrodę, kad juo nusakoma dabartis, bet ne ateitis.

Bažnyčios Tradicija visuomet tvirtai išpažino kaip neginčijamą tikėjimo tiesą, kad Marija ir Juozapas niekada neturėjo lytinių santykių. Kaip rašo šv. Augustinas, Marija „liko Mergelė pradėdama Sūnų, Mergelė gimdydama, Mergelė nešiodama, Mergelė maitindama Jį krūtimi, mergelė visada“.

Į mūsų iškeltą klausimą – ar Juozas ir Marija mylėjo vienas kitą – evangelistai tikriausiai atsakytų: meilė įrodoma darbais. Ar ne iš meilės Marijai Juozapas norėjo atleisti ją slapčia, saugodamas nuo viešo pasmerkimo ir bausmės? Evangelistų pasakojimuose matome Juozapą ir Mariją visada veikiančius drauge: jie keliauja į Betliejų surašymui, nors ši prievolė buvo būtina tik šeimos galvai. Bėgimas į Egiptą ir emigrantų dalia svetimame krašte juos dar labiau suartino kaip sutuoktinius. Net ir į Jeruzalę religinėms šventėms jie keliauja drauge, nors toks reikalavimas buvo skirtas vien vyrams. Bendra malda, kasdienybės gyvenimo džiaugsmai ir rūpesčiai – visa tai buvo Juozapo ir Marijos santuokinės meilės išraiška.

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Santuoka iš reikalo

Kaip jau aptarta IV ciklo straipsnyje, apokrifai smarkiai formavo Juozapo asmens ir vaidmens sampratą ypač Rytų, bet taip pat ir Vakarų Bažnyčioje. Dėl tikslo apginti mokymą apie amžiną Marijos mergystę ir Jėzaus pradėjimą be vyro, apokrifų autoriai Juozapą pristato kaip senolį našlį, kuriam Marija tinka į anūkes. Juozapas yra Marijos globėjas, bet ne vyras ir tikrai ne mylimasis. Jų santuoka yra iš prievolės ir reikalo, idant Dievo Sūnus augtų šeimoje, o Marija būtų apsaugota nuo gėdos. Sutuoktinių santykiai gana komplikuoti – Juozapas nepasitiki Marija ir visai nesidžiaugia, kad ją reikia prižiūrėti. Apokrifinėje Marijos gimimo knygoje rašoma: „Juozapas atsikėlė nuo maišo, pasišaukė Mariją ir tarė jai: ‚Tu, kuri buvai Dievo globojama, kodėl taip pasielgei? Kodėl pamiršai Viešpatį savo Dievą? Kodėl suteršei savo sielą – tu, kuri augai Šventų Švenčiausioje ir gaudavai maistą iš angelo?“

Beje, apokrifų autoriai pirmieji aprašo Juozapo ir Marijos sužadėtuves – kokiu būdu tas įvyko. Anot minėtos knygos, Marija nuo trejų metų gyvena Šventykloje. Sukakus dvylikai, mergaitei prasideda lytinė branda, ir kunigai bijo, kad ji taps rituališkai nešvari. Viešpaties Angelo paraginti, jie sukviečia visus Judo giminės vyrus, iš kurių bus išrinktas sužadėtinis Marijai. „Taipogi ir Juozapas, metęs šalin savo kirvį, nuėjo kartu su visais pas vyriausiąjį kunigą. Visi vyrai pasiėmė po lazdą. Kunigas jas paėmė ir nuėjęs Šventyklon meldėsi. Baigęs jis vėl paėmė lazdas ir atidavė vyrams. Bet nė vienam iš jų nepasirodė joks ženklas. Juozapo lazda buvo grąžinta paskutinė. Ir štai purplelis išskrido iš lazdos ir suko ratus virš Juozapo galvos. Tai išvydęs vyriausiasis kunigas tarė: ‚Tau lemta pasiimti Viešpaties mergelę ir pasilikti ją sau.‘“

Šis pasakojimas svarbus vienu aspektu, kuris yra tiesa: Dievas parinko Juozapą būti Marijos vyru. Apvaizdos numatymu, jiedu buvo skirti vienas kitam: Juozapas Marijai, o Marija Juozapui. Jie buvo išrinkti ne vien kaip Įsikūnijusio Žodžio tėvai žmonių akyse, bet ir kitam tikslui, kurį aptarsime vėliau.

Skaisčioji pora

Pirmieji svarstymai, susiję su Juozapo ir Marijos santuoka, atsiranda Origeno raštuose, tačiau plačiau išsivysto tik IV a. Bažnyčios Tėvai ir rašytojai troško atsakyti į šiuos klausimus:

  1. Ar Juozapas buvo biologinis Jėzaus tėvas?
  2. Ar Juozapas ir Marija santuokoje turėjo lytinių santykių?

Į šiuos klausimus, sekdami Naujuoju Testamentu ir Tradicija, jie atsako, kad Juozapas nebuvo biologinis Jėzaus tėvas, kad jo ir Marijos santuoka buvo mergeliška: „Jie nebus atverti to, su kuriuo ji buvo sužadėta, nebus leista, kad toji, pro kurią praeis Viešpats, būtų atverta. Ir po Jo [Kristaus] jie bus uždaryti, tai reiškia, kad Juozapas jų neatvers“ (Šv. Ambraziejaus komentaras Ezechielio pranašystei „Jie [rytiniai Šventyklos vartai] nebus atverti ir liks uždari“).

Šv. Augustinas Juozapo ir Marijos santuokai nusakyti sukūrė terminą mergeliška santuoka. Jisai Juozapo ir Marijos ryšį įvardijo kaip atsidavimą ir tarnystę: „Marija priklauso Juozapui, o Juozapas dieviškajai Marijai taip, kad jų santuoka yra autentiška, nes jie yra visiškai vienas kitam atsidavę. Bet kokiu būdu atsidavę? O tyrume, štai tavo triumfas! Jie vienas kitam paveda savo skaistumą ir vienas kitam atiduoda savo teisę. Kokią teisę? Teisę saugoti jį vienas kitam. Taip Marija turi teisę saugoti Juozapo skaistumą, o Juozapas – Marijus skaistumą. Nei vienas, nei kitas, negali juo naudotis ir visa tos santuokos ištikimybė yra išsaugoti jos skaistumą.“

Bartolomė Estebanas Murillo. Šv. Juozapas (paveikslo „Šventoji šeima“ fragmentas), 1650. Wikipedia.org nuotrauka

Šv. Jeronimas tikriausiai pirmasis Vakarų Bažnyčioje iškelia mintį, kad ir Marija, ir Juozapas buvo tyri: „Tu sakai, kad Marija neišliko mergele; o aš tau teigiu, kad Juozapas buvo mergeliškas per Mariją, kad iš mergeliškos santuokos gimtų mergeliškas sūnus. Nes jei kaltinimas svetimavimu neskiriamas šiam šventam vyrui ir jei nerašoma, kad jis turėjęs kitą žmoną, ir jei jis buvo daugiau gynėjas nei Marijos vyras, kurią jis buvo vedęs, belieka tik teigti, kad tas, kuris nusipelnė būti vadinamas Viešpaties tėvu, išliko mergeliškas su ja.“

Suprantama, kad Bažnyčios Tėvams rūpėjo apibrėžti Juozapo ir Marijos santykių išskirtinumą, nesigilinant į tų santykių turinį. Jie sutartinai skelbia, kad šios santuokos ypatumas buvo lytinių santykių nebuvimas, tačiau nesigilinama, kokia buvo Marijos ir Juozapo bendrystė. Žinoma, Bažnyčios Tėvai turėjo užduotį ne tik apginti, bet ir apibrėžti tikėjimo ortodoksiją, todėl plačiau neimta aptarti šventųjų sutuoktinių tarpusavio santykių.

Vienuoliai, davę skaistybės įžadą

Šiuo laikotarpiu (V–XIV a.) Vakarų Bažnyčios teologai toliau plėtoja šv. Augustino ir šv. Jeronimo mintis apie mergelišką Juozapo ir Marijos santuoką. Viduramžiais suklestėjęs Mergelės Marijos kultas, iškėlęs ją kaip Dievo Motiną, tobulą dorybių paveikslą ir jokios nuodėmės nepaliestą Naująją Ievą, kartu skatina ir naujai apmąstyti Juozapo vaidmenį šiame šventame santuokiniame ryšyje. Teigiama, kad Juozapas turėjo būti panašus į savo skaisčiąją Sužadėtinę, kuri buvo apsaugota nuo bet kokios nuodėmės, tikriausiai ir gimtosios (šiuo laikotarpiu vyksta diskusijos dėl Marijos Nekaltojo Prasidėjimo privilegijos). Teologai, kalbėdami apie Juozapą kaip Marijos sužadėtinį, teigia:

  1. Kaip Marija buvo skaisti, taip ir Juozapas;
  2. Juozapas ir Marija abu davę skaistumo įžadus.

Šv. Beda Garbingasis (673–735 m.) tvirtina: „Ne tik Švenčiausioji Dievo Motina, bet taip pat šventasis jos nekaltumo liudininkas ir sargas išliko laisvi nuo vedybinių aktų.“ Šv. Petras Damijonas liudija, kad jo meto Bažnyčia tikėjo Juozapo ir Marijos mergeliška santuoka: „Jei tavęs netenkina tai, kad tik motina yra mergelė, Bažnyčioje išlieka tikėjimas, kad tas, kuris tarnavo kaip tėvas, taip pat yra mergeliškas.“ Didysis viduramžių teologas šv. Tomas Akvinietis, apibendrindamas ankstesnes įžvalgas, teigia, kad dėl evangelistų tylos ir Juozapo asmeninio šventumo galima daryti išvadą, jog jis išliko skaistus visą savo gyvenimą: „Gerbdami šventąjį Juozapą, kaip šventasis Jeronimas teigia (Contra Helvid. c. 19), mes turime geriau tikėti, kad jis išliko skaistus, nes niekur nematome, kad jis turėjo kitą žmoną ir dėl to, kad šventasis nepasiduoda palaidumui.“

Šv. Bedos Garbingojo statula Šimlo mieste Indijoje. Journojp / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Taigi, viduramžių teologai Marijos ir Juozapo santuoką laikė tikra, bet sudaryta ne dėl įprastų santuokai tikslų (palikuonių susilaukimo), o dėl Marijos skaistumo apsaugojimo, jos gero vardo išsaugojimo žmonių akyse ir dėl Įsikūnijimo slėpinio: „Marija su Juozapu susižadėjo iš būtinumo, kadangi šitaip slėpinys buvo paslėptas nuo demonų, jos skaistybė buvo patvirtinta sužadėtinio ir buvo pasirūpinta jos dora ir geru vardu“ (šv. Bernardas Klervietis).

Matome, kad Juozapas ir Marija yra laikomi tarsi du vienuoliai, visiškai pasišventę Dievui ir gyvenantys santuokoje dėl kilnaus tikslo. Tai nėra stebėtina, nes toje epochoje pašvęstasis gyvenimas buvo laikomas geriausiu būdu pasiekti Dangų – tuo metu santuoka buvo suprantama kaip priemonė plėsti žmonių giminę.

Širdžių vienybė

Juozapo kulto sklaida ypač suaktyvėjo nuo XV a., pirmiausia dėl šv. Bernardino Sieniečio įtakos. Pamažu atsisakoma apokrifinės tradicijos, kad su Marija susižadėjęs Juozapas buvo senas. Maža to, svarstymai apie Juozapą nebeapsiriboja vien teologų traktatais, bet paskatina tikinčiosios liaudies pamaldumą – Juozapas tampa patrauklus šventasis. Pagaliau imta domėtis Marijos ir Juozapo santykiais – tą liudija atsiradusi Sužadėtuvių šventė, davusi peno pamaldiems apmąstymams. Taip Juozapo ir Marijos šeima imama laikyti pavyzdžiu krikščioniškoms šeimoms.

Karmelitiškoji reforma, įkvėpta šv. Jėzaus Teresės, Juozapą iškelia kaip galingą gynėją ir tobulą vyrą bei tėvą. Juozapo ir Marijos santuoka suvokiama ne vien negatyviai, siekiant apsaugoti Marijos amžiną mergystę, tarsi Juozapas būtų grėsmė tam, bet pozityviai – Juozapas ir Marija, mylėdami Dievą ir norėdami tobulai įvykdyti jiems patikėtą užduotį – rūpintis Išganytoju – laisvai ir mylėdami vienas kitą, apsisprendžia gyventi skaisčiai, idant galėtų vienas kitam labiau padėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tokie teologai, kaip Jonas Gersonas, Bernardinas Sienietis, Izidorius Solanietis, Suaresas ir Pranciškus Salezas, daug dėmesio skyrė Juozapo ir Marijos santuokai. Jie tęsia iš viduramžių teologų perimtus teiginius, kad Juozapas ir Marija buvo davę skaistybės įžadą: „Tuo pačiu apreiškimu Palaimintoji Mergelė suprato, kad jos sužadėtinis laisvai apsisprendė amžinam skaistumui, idant joks pagedimas nesutrukdytų saugant jos pačios mergystę“ (Suaresas). Šv. Pranciškus Salezas šį jų apsisprendimą pagrindžia noru geriau vienas kitam pasitarnauti: „Abu padarė įžadą išlikti mergeliški visą savo gyvenimą; ir štai Dievas panoro, kad jie būtų sujungti šventos santuokos saitais ne dėl to, kad jie sulaužytų jų pažadą ar gailėtųsi savo įžadų, bet kad būtų sustiprinti ir padėtų vienas kitam ištverti jų šventame pašaukime. Štai kodėl jie atnaujino savo įžadus gyventi mergeliškai visą gyvenimą.“

To laikmečio teologai ir maldingumas mums perteikia svarbią žinią – Juozapas ir Marija pirmiausia buvo įsimylėję Dievą ir tik dėl to galėjo mylėti vienas kitą tokia meile, kuri nebuvo išreikšta kūniška vienybe, bet pasireiškė tobula širdžių bendryste: „Marija ir Juozapas buvo vienos širdies bei sielos, jie buvo viena mąstydami, viena trokšdami, kiekvienas iš jų buvo kito antroji pusė, nes Dievo Motina ir jis, jei galima taip tarti, buvo vienas asmuo. Marijos Širdis su Juozapo ir Juozapo Širdis su Marijos – kas galėtų įsivaizduoti artimesnę bendrystę, tokią didelę malonę“ (Šv. Bernardinas Sienietis).

Adalbertas Begasas. „Madona, žiūrinti žemyn“ (fragmentas), 1881. Wikipedia.org nuotrauka

Gražiosios Meilės ikona

Paulius VI, kalbėdamas apie Mariją ir Juozapą, prilygina juos Naujajai žmonijos porai: Adomui ir Ievai, per kuriuos atstatyta pasaulio tvarka: „Ir štai ant Naujojo Testamento slenksčio, kaip durys iš Senojo Testamento, pasirodo ši pora. Adomas su Ieva tapo po pasaulį plintančio blogio šaltiniu. Tuo tarpu Juozapas su Marija – tai viršūnė, nuo kurios per visą žemę sklinda šventumas.“

Iš tiesų įžvalgi mintis, leidžianti kitaip suprasti Juozapo ir Marijos santuoką. Kaip pirmoji pora, nepaklusdama Dievui, tapo ženklu sumaišties, kuri atsirado vyro ir moters santykiuose – taip Juozapas ir Marija, paklusdami Dievo Valiai, sugrąžina šeimai jos pirminį šventumą ir pašaukimą. Ši Nazareto pora, kuriai buvo skirta priimti ir auginti Dievo Sūnų, tampa pavyzdžiu visoms šeimoms, kurios sakramentiniu būdu užantspauduoja savo bendrystę. Maža to – Juozapo ir Marijos santuokinis ryšys atspindi Dievo Sandorą su savo tauta: „Skaistybė ir celibatas dėl Dievo Karalystės ne tik neprieštarauja santuokos garbingumui, bet jį liudija ir patvirtina. Santuoka ir skaistybė – tai du būdai išreikšti ir išgyventi vienintelę Dievo Sandoros su savo tauta Paslaptį“ (šv. Jonas Paulius II).

Klausimas be atsakymo?

Galiausiai, po visų svarstymų ir pavyzdžių, ar įmanoma atsakyti į iškeltą klausimą? Atsakymas priklauso nuo to, kaip mes suprantame, kas yra meilė. Remdamiesi Bažnyčios Tradicija, tvirtai galima tik atsakyti viena: jie neturėjo sekso. Tačiau ar tai reiškia, kad jie ir nemylėjo vienas kito vyro ir moters meile? Jeigu seksas yra meilės pagrindas ir variklis, kodėl šiandien turime tiek daug trumpalaikių santykių ir skyrybų? Juk kūniška vienybė iš tiesų trokšta daug daugiau – sielų vienybės. Jeigu susijungia tik kūnai, bet ne širdys – tai nėra meilė, o tiesiog emocijų ir aistrų išraiška.

Juozapas ir Marija savo apsisprendimu ir Dievo įkvėpimu pasirinko mylėti vienas kitą nesisavinant, tačiau pasirenkant dvasinę vienybę: „Juozapas mus moko, kad įmanoma mylėti, be noro turėti. Kontempliuodami Juozapą, visi vyrai ir moterys gali per Dievo malonę patirti išgydymą iš jų emocinių žaizdų, jei tik priims planą, kurį Dievas pradeda įgyvendinti tuose, kurie yra arti jo – panašiai, kaip Juozapas įžengė į Išganymo darbą per Mariją“ (Benediktas XVI).

Veikiami teologinio kalbėjimo ir maldingo mąstymo, mes į Mergelę Mariją dažnai žvelgiame kaip į vaikščiojančią Dogmą, o į Juozapą – kaip dorybių rinkinį. Tačiau už viso šito turime išvysti du žmones: vyrą ir moterį. Malonė nepanaikina prigimties, bet ją padaro tobulą. Nors Marija ir Juozapas neturėjo lytinių santykių, tačiau tai nereiškia, kad jie nebuvo lytiški, nes lytiškumas apima visą žmogišką esybę. Nėra nuodėmė galvoti, kad jiedu vienas kitą mylėjo švelnia, pagarbia ir tobula vyro ir moters meile.

Kadras iš Catherine’os Hardwicke filmo „Kristaus gimimo istorija“ (2006). Imdb.com nuotrauka

Joanitų kongregacijos įkūrėjas tėvas Marie-Dominique‘as Philippe‘as yra subtiliai apmąstęs šventųjų sutuoktinių santykius. Gaila, kad pats nesugebėjo gyventi tuo, kuo mokė: „Marija pasišventė Dievui visa savo esybe, taip pat gyveno ir visišku skaisčiu atsidavimu Juozapui kaip sutuoktinė savo sutuoktiniui. Marijos ir Juozapo meilė yra nepaprastai jautri, skaidri, tyra, kartu ir labai stipri.

Juozapas mylėjo Mariją anaiptol ne idiliškai. Jis mylėjo visu savo jutimiškumu, visa savo esybe, tačiau gerbė Dievo veikimą joje ir dėl to mylėjo ją dar labiau. Tai ir yra Juozapo didybė. Jis turėjo tobulą skonį, tinkamai pasirinko. Iš visų kitų jis išsirinko būtent Mariją, suprasdamas, kad Marijos meilė Dievui, kurią jis numanė joje esant, niekaip netrukdo jai tapti tikra jo žmona.

Juozapas visai nesupriešino moters meilės Dievui ir moters meilės vyrui. Priešingai, suprato, kad kuo labiau moteris atsidavusi Dievui, tuo ji pajėgesnė atsiduoti savo sutuoktiniui. Tarp Marijos ir Juozapo taip ir buvo. Juozapas nepriekaištingai elgėsi Marijos mergystės slėpinio atžvilgiu. Jis žinojo, kad šio slėpinio dėka ir per šį slėpinį Marija gali jį mylėti dar stipriau, dar žmoniškiau. Lytiškumą apima ir išaukština būtent tokia meilė, kad pati išliktų visiškai tyra, kokia gali mylėti visiškai Dievui pasišventusi mergelė. Toji mergelės meilė išsiskleis, pasirodys per jos kaip sutuoktinės meilę. Ir ši sutuoktinės meilė Juozapui taps motiniška meile tam, kuris jai gims iš Šventosios Dvasios, šitaip apsaugodama jos mergystę ir visiškai neprieštaraudama jos meilei Juozapui.“

Taip visų sužadėtinių mėgstamas apaštalo Pauliaus meilės himnas yra geriausias būdas pažinti, kokia yra tikroji meilė: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4–8). Ar ne tokia buvo Juozapo ir Marijos meilė?

Nėra svarbu, ar Juozapas ir Marija buvo sužadėti jau mylėdami vienas kitą, ar toji meilė augo kartu su Jėzumi – svarbiausia, kad mylėdami Dievą jie galėjo mylėti vienas kitą, žiūrėdami ne savo naudos, bet to, kas naudinga kitam. Tokiu būdu Juozapo ir Marijos meilės istorija tapo pati gražiausia visame pasaulyje.