Ar kada nors visos konfesijos švęs šv. Velykas kartu?

Kita vertus, abiejų konfesijų šv. Velykos kartais pasitaiko ir tą pačią dieną. Kodėl taip keistai keičiasi šių švenčių data ir ar įmanoma, kad vieną kartą ji būtų viena visoms konfesijoms?

Šv. Velykų data iki Nikėjos susirinkimo

Visuotinės Bažnyčios vienybei viena šv. Velykų data nėra gyvybiškai svarbi. Šiandien visiškos vienybės šiuo klausimu nėra ir minėtų dviejų didžiųjų konfesijų viduje – pvz., Katalikų Bažnyčiai priklausantys Ukrainos graikų apeigų katalikai šv. Velykas švęs ne balandžio 4, o gegužės 2 d. Ir, priešingai, Ortodoksų Bažnyčiai priklausantys Suomijos ortodoksai Prisikėlimą sutiko ne gegužės 2-ąją, o balandžio 4-ąją. Taip yra todėl, kad šv. Velykų datos skaičiavimo principas – Paschalija – nėra visiškai idealiai taikomas visų minėtų bendrijų tikinčiųjų.

Panaši situacija Visuotinėje Bažnyčioje egzistavo iki Nikėjos I visuotinio susirinkimo (325 m.). Nors daugelis pasaulio Vietinių Bažnyčių šv. Velykas švęsdavo sekmadienį (matyt, po žydų Pesacho šventės), Mažosios Azijos Bažnyčios turėjo tradiciją švęsti jas keturioliktą Nisano mėnesio dieną (pagal žydų kalendorių), nesvarbu, kokia savaitės diena būtų. Šv. Ireniejaus liudijimu, tai buvo apaštališkos kilmės tradicija, kurią jo mokytojas šv. Polikarpas perėmė iš apaštalo Jono. Nors ir buvo jos priešininkų, dėl tradicijos apaštališkos kilmės ji pripažinta lygiai tiek pat vertinga, kiek ir šventimas sekmadieniais ir Visuotinėje Bažnyčioje egzistavo greta kitos, mums geriau pažįstamos tradicijos.

Vienoda šv. Velykų data po Nikėjos

Pirmą kartą vienoda šv. Velykų data visoje krikščionijoje buvo įvesta per Nikėjos I visuotinį susirinkimą 325 m. Tai buvo pirmasis toks susirinkimas, kuriame dalyvavo delegatai iš visos Visuotinės Bažnyčios. Jis vyko po sunkių krikščionių persekiojimų, legalizavus krikščionių religiją Romos imperijoje. Taigi, tai buvo krikščionybės triumfo akimirka.

Nikėjos delegatai nutarė, kad vienoda šv. Velykų data – puiki išorinė Bažnyčios vienybės išraiškos priemonė. Juk aišku, kad kiekviena vietinė Bažnyčia savo kalendoriuje turi daugybę vietinės reikšmės šventųjų ir įvairios smulkios šventės nesutampa, bet norėjosi, kad visur sutaptų pati pagrindinė šventė.

Naujoji šv. Velykų data turėjo taip pat nutraukti krikščionių priklausomybę nuo žydų kalendoriaus. Judaizmas ir krikščionybė jau buvo dvi skirtingos religijos, pasukusios savais keliais ir atrodė neteisinga, kad dalis krikščionių remiasi žydų kalendoriaus skaičiavimais tam, kad nustatytų krikščioniškų šv. Velykų datą. Iki šiol kanonai, draudžiantys švęsti šv. Velykas kartu su žydais, yra ginčo objektas ortodoksų kanonų teisėje – ar tai draudimas fiziškai švęsti kartu, ar draudimas, kad krikščionių šv. Velykų data sutaptų / būtų ankstesnė už žydų Pesachą? Tiesa, iš Nikėjos susirinkimo konteksto greičiau panašu, kad arčiau tiesos pirmasis variantas – tuo metu šventės datos klausimas susirinkimo tėvams nerūpėjo.

Užduotis sudaryti naują šv. Velykų datos apskaičiavimo principą – Paschaliją – buvo patikėta to meto mokslo ir išsilavinimo centro – Aleksandrijos – krikščionims. Buvo sugalvotas toks principas:

1) Pirmasis sekmadienis;

2) Po pirmosios pilnaties;

3) Po pavasario lygiadienio.

Tokiu būdu Nikėjos šv. Velykų datos taisyklė jungė du elementus – Romos imperijos civiliniame gyvenime naudojamą Saulės kalendorių ir žydų religijoje naudojamą Mėnulio kalendorių. Taip inovatyviai atnaujinama Tradicija. Tačiau šis darbas nebuvo toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti šiandien.

Pirmiausia, kalendorius kaip toks dar nebuvo nusistovėjęs dalykas. Paskutinė kalendoriaus reforma įvyko Julijaus Cezario laikais, ir po jo mirties, I a. pab., įvestasis kalendorius gavo Julijaus vardą. Antra, nebuvo ir normalios metų skaičiavimo sistemos, nes Romos imperijoje metai būdavo skaičiuojami pagal konsulų / imperatorių valdymą. Prisiminkime, kaip metai nurodyti Evangelijoje pagal Luką: „Kvirinui valdant Siriją“ (Lk 2, 2). Tik visai neseniai, prieš Nikėjos susirinkimą, IV a. pr., įvedama 15 metų mokesčių rinkimo (indikto) metų skaičiavimo sistema. Taigi, reikėjo sukurti ištisą sistemą, kuri padėtų viso pasaulio krikščionims žinoti, kada kiekvienais metais švęsti šv. Velykas ir susijusias su jos data šventes.

Nikėjos įvestos Paschalijos principai

Didelė Ortodoksų Bažnyčios dalis naudojasi būtent ta sistema, kurią IV a. sukūrė Nikėjos visuotinio susirinkimo įgaliotieji Aleksandrijos krikščionių mokslininkai. Sistema remiasi imperatoriaus Julijaus Cezario reformos metu įvestu kalendoriumi („Julijaus kalendoriumi“), kuris turi tuos pačius mėnesius ir tą patį mėnesio dienų skaičių, kaip ir mums įprastas Grigaliaus kalendorius. Kadangi metai netrunka lygiai 365 dienas, kas buvo žinoma jau to meto astronomams, Julijaus kalendorius turėjo keliamųjų metų sistemą – kas ketvirtais metais vasaris turi ne 28, o 29 dienas. Pavasario lygiadienį kalendoriuje atitiko kovo 21 d.

Atskaitos tašku astronomai laikė arba Kristaus gimimą (1 m.), arba Pasaulio sukūrimą (metai „po Adomo“), kurį apskaičiavo įvykus 5509 m. pr. Kr. Taigi, vadovaujantis kitais parametrais (indikto metai, Saulės apsisukimai, ir t. t.), tapo įmanoma pakankamai tiksliai aprašyti datas ir Saulės judėjimą danguje.

Kitas astronomų įrankis buvo mėnulio ciklų lentelė, pagal kurią jie pakankamai tiksliai galėjo nustatyti, kokia mėnulio fazė kada bus. Sudėjus abu parametrus turime Paschaliją – tikslų apskaičiavimą, kuriais metais kokia šv. Velykų data pasitaikys. O nuo jos ortodoksų kalendoriuje priklauso gavėnios minėjimai (40 + 8 dienos), šv. Velykų ir šv. Sekminių laiko minėjimai (50 + 7 dienos), taip pat minėjimai tris pasiruošimo gavėniai savaites.

Kadangi tiek daug priklauso nuo Paschalijos, ji tradiciškai buvo įtraukiama į Tipikoną – pamaldų tvarką aprašančią knygą. Beje, su Paschalijos lentelių pabaiga būdavo dažnai siejamos apokaliptinės nuotaikos – tai, kad tuometinio Rusijoje naudoto Tipikono lentelės baigėsi 1600-ais metais, daug kam atrodė kaip įrodymas, jog artėja pasaulio pabaiga. Taigi, tyrinėjant ortodoksų kraštų istoriją ir susidūrus su apokaliptinėmis nuotaikomis, verta pasidomėti, kada buvo papildomai pratęstos Paschalijos lentelės.

Romos katalikų ir senojo ortodoksų kalendorių skirtumai

Problemos su Aleksandrijos mokslininkų sudaryta Paschalija prasidėjo tik prabėgus šimtmečiams. Mokslininkai ir tada žinojo, kad Julijaus kalendorius nėra visai tikslus, juk metus sudaro ne 365, 25 dienos, o 365, 24217… Kitaip tariant, kas ketvirtus metus iš laiko likučio neišeina sudėti lygiai vienos dienos – išeina šiek tiek mažiau, todėl praktikoje per keturis šimtus metų yra pridedama net trimis dienomis per daug. Praėjus tūkstančiui trims šimtams metų po Nikėjos susirinkimo, Paschalijos įvedimo skirtumas buvo jau dešimt dienų, tad diena ir naktis susilygindavo nebe kovo 21 d., kaip parašyta kalendoriuje, o kovo 11 d (šiandien kalendorių skirtumas – jau 13 dienų).

Tuometinė – ir dabartinė daugelio ortodoksų – praktika buvo vadovautis kalendoriniu, o ne astronominiu lygiadieniu, kitaip tariant, žiūrėti ne į dangų, o į po Nikėjos susirinkimo mokslininkų atliktus skaičiavimus. Tai reiškė, kad jei danguje astronomai matė pilną mėnulį, kuris pasirodė po realaus lygiadienio (kai diena ir naktis lygi), tai pagal Paschaliją šis mėnulis nebūtinai tiko, nes galėjo dar būti neatėjusi kalendorinė kovo 21 d.

Panašiai atsitiko ir šiemet, kai astronominis lygiadienis buvo pasiektas kovo 8 d. pagal Julijaus kalendorių (kovo 21 d. pagal Grigaliaus kalendorių), tada dienos ilgumas buvo 12 val. 9 min., o pirmoji pilnatis po lygiadienio buvo kovo 14–21 d. pagal Julijaus kalendorių (kovo 27–balandžio 3 d. pagal Grigaliaus kalendorių). Kadangi daugelis pasaulio ortodoksų naudojasi kalendoriniu, o ne astronominiu lygiadieniu, tai kovo 27–balandžio 3 d. pilnatis jiems nebetiko, nes įvyko iki kovo 21 d. pagal Julijaus kalendorių, ir jie laukė kitos pilnaties, kuri prasidės jau tik balandžio 26 d. pagal Grigaliaus kalendorių (balandžio 13 d. pagal Julijaus).

Panaikinti šią disharmoniją tarp kalendoriaus parodymų ir astronominės realybės pirmasis nutarė Romos popiežius Grigalius XIII, kuris įpareigojo astronomus sukurti naujas keliamųjų metų taisykles. Naujoji, papildoma taisyklė buvo tokia – visi metai, kurių skaičius dalinasi iš 100 be liekanos, išskyrus tuos, kurių skaičius dalinasi iš 400, nebus keliamieji. Po 1582 m. spalio 4 d. popiežius kitą dieną paskelbė esant 1582 m. spalio 15 d., ir taip ištaisytas kalendoriaus atsilikimas. Žinoma, visai Europai tai buvo šokas, kurį galėtume prilyginti su kairės pusės eismo pakeitimu į dešinės pusės eismą.

Kadangi kalendorių įvedė būtent popiežius, protestantai ir ortodoksai į jį žiūrėjo įtariai. Visgi, matydamos jo privalumus jį diegti pradėjo ir protestantų valstybės (pvz., XVII a. – Prūsija, XVIII a. – Didžioji Britanija, Švedija, Suomija). Ortodoksai į šį procesą įsitraukė vėliausiai.

Naujieji ortodoksų kalendoriai

Ortodoksų pasauliui klausimas tapo ypač aktualus XIX a., kai iš Osmanų imperijos okupacijos pradėjo vaduotis graikų, rumunų ir pietų slavų tautos bei kurti savo valstybes. Julijaus kalendoriaus naudojimas sunkino santykius su Vakarų Europa, kur jau seniai veikė Grigaliaus kalendorius, o vienintelė kliūtis buvo religinė kalendoriaus reikšmė. Buvo priimtas sprendimas darbą patikėti ortodoksų astronomams. Serbų mokslininkas Milutinas Milankovičius pristatė rezultatą – dar tikslesnį nei Grigaliaus kalendorius atnaujintą Julijaus kalendorių (vadinamą „Naujuoju Julijaus kalendoriumi“). Tais pačiais metais Ortodoksų Bažnyčių vadovai susitiko Konstantinopolyje ir patvirtino naująjį kalendorių.

Atskiros ortodoksų Vietinės Bažnyčios pačios turi teisę spręsti, kurį kalendorių naudoti. Šiuo metu Naujasis Julijaus kalendorius yra oficialus Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Graikijos, Kipro, Rumunijos, Bulgarijos, Amerikos Bažnyčiose, iš dalies taip pat taikomas Lenkijos Bažnyčioje (oficialus jos kalendorius 1924–2014 m. buvo naujasis, po to grįžta prie senojo, su teise parapijoms pačioms pasirinkti kalendorių). Vien tik senąjį Julijaus kalendorių naudoja Rusios, Serbijos, Gruzijos (Sakartvelo) ir Jeruzalės Bažnyčios. Sovietų Sąjungoje tikinčiųjų priešiškumą naujajam kalendoriui ypač paskatino tai, kad jis buvo įvestas bolševikų, ignoruojant ir net niekinant senąjį Bažnyčios kalendorių.

Kadangi naująjį Julijaus kalendorių priėmė ne visos vietinės Bažnyčios, buvo nuspręsta išlaikyti išorinį vienybės ženklą – bendras šv. Velykas – visiems laikantis bendros, senosios, Paschalijos. Tai reiškia, kad nors ir šv. Kalėdos Graikijoje švenčiamos gruodžio 25 d., o Rusijoje – sausio 7 d. pagal Grigaliaus kalendorių, šv. Velykos vis tiek švenčiamos kartu, tą pačią dieną, pagal senąją Paschaliją. Ir visgi net ir čia yra išimtis – Suomijos Ortodoksų Bažnyčia (autonominė, Konstantinopolio patriarchato sudėtyje) šv. Velykas švenčia pagal Grigaliaus Paschaliją – toks sprendimas buvo priimtas tam, kad ten derėtų Bažnyčios ir valstybės kalendoriai.

Bandymai vienodinti datas

Įvairios kitos Rytų krikščionių grupės – armėnų Apaštališkoji Bažnyčia, Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia ir kt. – tebenaudoja senąją Paschaliją. Naujosios įvedimas yra problemiškas, nes tai pertraukia nenutrūkstamą beveik tūkstančio septynių šimtų metų liturginio gyvenimo eigą, be to, žmonės pripratę prie tradicijos. Kita vertus, pokyčiai neišvengiami, nes Rusijos ar Osmanų imperijos laikais Julijaus kalendorius buvo valstybinis, t. y. gruodžio 25 d. pagal Bažnyčios kalendorių buvo tokia ir valstybės kalendoriuje, o šiandien žmonės priversti tarsi sėdėti ant dviejų kėdžių, nes valstybinis kalendorius – kitas, jame Bažnyčios gruodžio 25 d. yra sausio 7 d. Negana to, 2100 m. kovo 14 d. kalendorių skirtumas iš trylikos dienų išaugs į keturiolika, ir tada Julijaus gruodžio 25-oji bus Grigaliaus sausio 8-oji. Vargu ar žmonėms, kurie sovietmečiu jau priprato prie šv. Kalėdų sausio 7 d., tai bus paprastas pokytis (dar kartą susimąstykime – juk Rusijos imperijoje šv. Kalėdos visada buvo gruodžio 25 d. pagal Julijaus kalendorių, ir niekam net nebuvo jokios asociacijos su sausio 6 / 7 d.).

Kartu su kalendoriumi vis tolyn vasaros link dreifuos ir šv. Velykų laikas. Anksčiausia Prisikėlimo data pagal Julijaus kalendorių yra kovo 22 d. (atitinkanti balandžio 4 d. Grigaliaus kalendoriuje), vėliausia – balandžio 25 d. (gegužės 8 d. pagal Grigaliaus). Nors dreifuojant kalendoriui datos nesikeis (kovo 22, balandžio 25), ortodoksų šv. Velykos vyks vis vėliau.

Tai suprasdami, Ortodoksų Bažnyčių vadovai dar 1920 m. iškėlė idėją, kad visų konfesijų draugystės ženklu galėtų būti susitarimas dėl bendrų didžiųjų švenčių datų: „Mūsų nuomone, tokia draugystė ir geranoriška nuostata vienas kitų atžvilgiu gali būti išreikšta […] per bendro kalendoriaus patvirtinimą didžiųjų krikščionių švenčių šventimui tuo pačiu metu visose Bažnyčiose“ (enciklika „Visoms Kristaus Bažnyčioms pasaulyje“). Toliau klausimas buvo keliamas tiek ekumeniniame, tiek Ortodoksų Bažnyčios vidaus diskusijų kontekste.

1961 m. Rodo saloje vykusiame Ortodoksų Bažnyčių atstovų susitikime, kuris planavo sušaukti didelį Visuotinės Bažnyčios susirinkimą, buvo nuspręsta, kad viena iš nagrinėjamų temų būtų kalendoriaus klausimas. 1977 m. Šambezi mieste, Šveicarijoje, netgi vyko ortodoksų astronomų konferencija. Deja, 2016 m. Bažnyčių vadovai nutarė pašalinti klausimą iš darbotvarkės ir plataus masto diskusija neįvyko, tačiau klausimas išliko aktualus.

Ekumeniniame kontekste XX a. girdėjosi įvairių reformos pasiūlymų. Katalikų Bažnyčia Vatikano II susirinkime patvirtino konstitucijos Sacrosanctum Concilium priedą „Deklaracija dėl kalendoriaus revizijos“, kurios 1 punktas teigia, kad „susirinkimas neprieštarautų, jeigu Velykų šventei būtų nustatytas konkretus Grigaliaus kalendoriaus sekmadienis, jeigu tie, ką tai liečia, ypač broliai, nesantys Komunijoje su Šventuoju Sostu, sutiktų [su šia data]“. Kitaip tariant, buvo siūloma konkreti data, artimiausias sekmadienis tam tikrai dienai. Šis pasiūlymas netenkino daugelio ortodoksų,  kurie buvo linkę išlaikyti mėnulio kalendoriaus reikšmę šv. Velykų datos skaičiavime.

1997 m. buvo sutarta dėl naujos Pasaulio Bažnyčių Tarybos rekomendacijos, kurioje siūloma bendra data rinktis astronomiškai tiksliai nustatytą dieną pagal Nikėjos susirinkimo taisykles, atskaitos laiko juosta laikant Jeruzalės dienovidinį. Katalikų, ortodoksų ir protestantų lyderiai pakartotinai svarstė šį konsensusą 2008–2009 m., 2015 m. Romos popiežius Pranciškus pasirašė susitarimą su koptų popiežiumi Teodoru II dėl bendros šv. Velykų datos. Tokiu būdu artėjama prie bendro visų konfesijų sutarimo.

Apibendrinimas

Pasaulio Bažnyčių Tarybos 1997 m. rekomenduotas variantas grįžti prie astronomiškai tikslaus Nikėjos nutarimų vykdymo ortodoksų pasaulyje turi daugiau perspektyvų nei naujos datos sugalvojimas – nes Nikėjos taisykles priėmė Visuotinis susirinkimas. Visgi šiandien išorinių vienybės ženklų siekis sumažėjo, kadangi sumažėjo vidinė krikščionijos vienybė – liberaliosios protestantų bendruomenės pastaruoju metu įvedė tiek pokyčių (homoseksualių sąjungų laiminimas, moterų vyskupystė…), kad išorinės vienybės ženklai greičiau būtų vidinės vienybės nebuvimo maskuotė. Pradinis Konstantinopolio patriarchato siūlymas rinktis bendras švenčių datas, priešingai, turėjo pabrėžti, kad nepaisant politinių ir istorinių skirtumų Bažnyčios turi daug ką bendro.

Viltingiausi šiuo atžvilgiu bus 2025 m., kai viso pasaulio krikščionys minės 1700 m. Nikėjos visuotinio susirinkimo jubiliejų. Taip susiklostė, kad tais metais kaip tik sutaps šv. Velykų datos pagal Vakarų ir Rytų paschalijas. Galbūt tai bus proga visiems susitarti astronomiškai tiksliai vykdyti Susirinkimo nutarimus.