Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ar karas nesugriaus žmogiškumo?

Kyjivas. EPA nuotrauka

Šis tekstas perpublikuotas iš žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ (2022 nr. 4)

Rusijos karas Ukrainoje atsiskleidžia kaip baisi griaunamoji jėga, po kurios telieka krūvos griuvėsių, masiniai nužudytųjų kapai, gausybė suardytų žmonių likimų.

Asmeniškai patirtas karas ir net iš šalies matomos jo sukeltos nelaimės natūraliai skatina norėti ir tikėtis keršto tiems, kurie karą sukėlė ir jį vykdo. Karo metu nelieka skrupulų ne vien okupantų veiksmuose, bet ir iš juos smerkiančiųjų pusės. Didžiausią nerimą keliantis dalykas yra karo sukelta blogio banga ir nužmoginimas, kuris įsitvirtina taip pat ir agresijos aukų bei joms simpatizuojančių stebėtojų nuostatose.

Okupantų nužmoginimas yra tarsi natūraliai kylantis impulsas. Šiuolaikiniuose karuose ar net režimų kasdienybėje nužmoginimas yra įprasta propagandinė strategija, padedanti visuomenę mobilizuoti pasipriešinimui ar bent neprieštarauti valdžios veiksmams.

Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjunga labai intensyviai kūrė neapykantos propagandą, įtaigavusią, kad vokietis yra fašistas, o fašistas nėra žmogus. Jį nužudyti esą ne vien kareivio, bet ir kiekvieno eilinio sovietinio žmogaus pareiga. Ilja Erenburgas ir Konstantinas Simonovas sukūrė, o propaganda populiarino šūkį „Užmušk vokietį!“ Į gyventojus iš plakatų, dokumentinių filmų ir laikraščių buvo kreipiamasi klausiant: „Ar Tu šiandien užmušei vokietį?“ Vokiečiai buvo vaizduojami kaip žmogaus vardo neverti išgamos ir iškrypėliai. Neapykanta ir kiekvieno vokiečio, neskiriant kariaujančiųjų ar besipriešinančiųjų karui, moterų ir vaikų nužmoginimas nuo 1942 m. Sovietų Sąjungoje buvo tapęs kasdienės propagandos dalimi. Valstybė žmonių širdyse įsodino stiprią neapykantą, kurios kai kuriuos vaisius veikiausiai galime matyti net ir šiandien.

Savo ruožtu nacių propaganda tam tikra prasme neutralizavo visuomenės pasipiktinimą žudynėmis, nužmogindama žydų ir kitų tautų atstovus. Jei tam tikras žmogus yra nelabai žmogus, ar net visai ne žmogus, tai jo atžvilgiu ir netaikytinos atjautos, artimo meilės ir užuojautos kategorijos. Taip nesunkiai galima apeiti ir krikščioniškas nuostatas, save laikant krikščioniu.

Rusijos propaganda ir šiandien dalį ukrainiečių ar net visus, kurie priešinasi okupacijai, priskirdama „naciams“, juos nužmogina. Išjudinami giliai į Rusijos bendruomeninę sąmonę ir pasąmonę nugulę Antrojo pasaulinio karo atminties klodai, kuriuose nekenčiamieji nežmonės fašistai nesunkiai gali būti susieti su šios dienos ukrainietiškais „naciais“. Greta minimi nuo 2014 m. Luhanske ir Donecke žuvusių vaikų skaičiai – nuo tų pačių „nacių“. O jei naciai nėra žmonės, tai ir jų žudymas nevertintinas iš žmogiško santykio perspektyvos.

Ukrainos prezidento oficialiems pareiškimams nėra būdingas priešo nužmoginimas. Tačiau socialiniuose tinkluose sklinda memai, kuriuose pasireiškia rusų karių nužmoginimas. Per juos išreiškiama ne tiek tiesioginė neapykanta, kiek nužmoginimas humoro forma. Žuvę Rusijos kariai pristatomi kaip tinkama trąša ukrainiečių auginamoms daržovėms. Pavyzdžiui, Ukrainos kariuomenės „Telegram“ kanale buvo išplatintas vaizdas su dvylikos rusų karių bombų sudraskytais kūnais. Sakoma, kad niekas jų nepasigedo, nei Rusijos kariuomenė, nei jų tėvai nenori jų susigrąžinti: „Jie bus panaudoti kaip trąšos“.

Roberto Bursono (@rburson) iliustracija.

Nemažai sklinda ir nuotraukų, kuriose matomi yrantys rusų karių kūnai. Kai kurie ukrainiečių psichologai tai aiškina kaip tam tikrą terapiją karo traumą patyrusiems ukrainiečiams. Tačiau išlieka klausimas, ar tokia nuostata iš tiesų labiau padės, ar pakenks ukrainiečiams ateityje, siekiant išsigydyti karo sukeltas vidines žaizdas. Per neapykantą neišvengiamai reikės perlipti ir ieškoti būdų susitaikyti bei atleisti. Priešingu atveju kažin ar koks žmogus galėtų atrasti vidinę ramybę, o žmonių bendrija – pagrindą, ant kurio galėtų kurti savo ateitį.

Neapykanta, panieka mobilizuoja pilietinį pasipriešinimą ar palaikymą tam tikriems veiksmams. Veikiausiai negali vykti karas, kuris nesukeltų pasipiktinimo ir neapykantos, kuriame bent kiek neįsisuktų nužmoginimo mechanizmas. Tačiau neapykanta kaip priešo nužmoginimas neišvengiamai palieka pėdsaką ir nužmoginančiojo viduje. Kaip įmanoma laisvai mylėti save ir savo artimą, jei esi giliai paniręs į neapykantą priešui, kad ir kas jis būtų? Pats iki galo negali gyventi kaip žmogus, jei esama žmonių, kuriuose neįžvelgi bent krislelio žmogiškumo. Per nužmoginimą ir neapykantą karas pasėja blogį, kuris yra pavojingesnis už sugriovimus.

Orkas. Farmerownia / „Wikimedia Commons“ iliustracija

Karo blogis yra palietęs ir Lietuvą. Pas mus nužmoginimas reiškiasi švelnesne ir tarsi savaime suprantama forma. Jau karo pradžioje Rusijos kariuomenė imta vadinti „orkais“, o visa Rusijos valstybė „orkų žeme“, taip apjungiant visus ten gyvenančiuosius. Orkus išgalvojo J. R. R. Tolkienas. Jie yra neapykantos persisunkusios, žiaurios, stiprios blogio pasigamintos būtybės. Jie neturi individualumo ir asmeniškumo, siaubia kraštus kaip minia ar orda. Net jei tai ir laikytina švelnia forma, žmones vadinti orkais reiškia nužmoginti. Socialiniuose tink­luose orkai jau yra tapę Rusijos kariuomenės sinonimu ar net bendriniu rusų įvardijimu. Kaip sakoma viename viešame FB įraše: „Orkas – ne tautybė, bet tipažas. Kartu tai virusas, kuriam labai sunku atsispirti, kai gyveni tarp kitų orkų. Taip pat labai svarbu suprasti ir tai, kas yra Mordoras. Man čia labiausiai tinka „priklausomos asmenybės“ samprata. […] „Priklausoma asmenybė“ turi patirti radikalų pralaimėjimą ir tik tai gali atverti autentiško asmens kelią į išsilaisvinimą. Šiandien Mordoras yra tas kiautas, demonas, kurio gelmėje yra Rusija“. Šis įrašas dar gana gailestingas, ir buvimą ar tapimą orku prilygina ligai. Tačiau nemažai įrašų yra daug griežtesni: „buki orkai“, „hirojus orkas, hirojiškame grabe“, orkas „pagaliau susitiko su Giltine Ukrainoje!“

Karo teoretikas Deividas Šlekys dar balandį atkreipė į tai dėmesį sakydamas, kad nors savęs nelaiko stipriai praktikuojančiu kataliku, bet džiaugsmas dėl nuskandinto Rusijos kreiserio Moskva jam sukėlė reakciją: „Kai priešas yra orkas ir orda – tada ir šokam šokį, nes ne žmonės jie. […] Tačiau, kai pagalvojau apie įgulą, kai vienu metu tiek šimtų gyvybių prarasta, spausti „like“, ar dėti širdutę kažkaip, na, nekyla ranka. Žmogaus gyvybė yra žmogaus gyvybė, net jeigu tai rusų kareivio“.

Karo metu keršto troškimas ir neapykanta neišvengiamai perkeliama ir tiems, kurie agresijos neplanavo ir joje nedalyvauja. Neapykanta nusikaltimus Ukrainoje vykdančiai Rusijos kariuomenei pavirsta į neapykantą visiems rusams, galbūt net ir tiems, kurie negyvena Rusijoje ir nepritaria karui. Rusų tautoje įžvelgiamas tam tik­ras išplitęs virusas, tik ir laukiantis progos pasireikšti.

Matant, kaip su civiliais žmonėmis elgiasi Rusijos kariai okupuotose teritorijose, nestebina mintys, kad nepamaišytų numesti bombas ant kokio nors Rusijos didmiesčio, o gal net ir ant sostinės. Kad karą tiesiogiai savo gyvenimais pajustų ir Rusijos žmonės. Karo blogis generuoja tolesnes blogio mintis, ir, regis, nėra pagrindo, kuriuo remdamiesi galėtume šiam blogiui nubrėžti ribas. O tie, kurie ragintų tai daryti, tuoj daugumos būtų priskirti agresoriaus simpatikams.

Suprantama, kad nutraukiami akademiniai ar kultūriniai ryšiai su Rusijos institucijomis. Tačiau visą Rusijos kultūrą nurašyti nėra jokio pagrindo. Kita vertus, karas galbūt leis ir Lietuvoje nustatyti blaivesnį santykį su rusų kultūra, jos nesiejant su ypatingu pakylėtu žmogų ir pasaulį galinčiu apšviesti dvasingumu.

Į rusų kultūrą galima žvelgti ir ją vertinti įvairiai. Tačiau nėra abejonių, kad ji priklauso Europos kultūrai. Ją išbraukti argumentuojant, kad visoje rusų kultūroje slepiasi tam tikri blogio ir destrukcijos kodai, nebūtų rimta. Europos kultūroje, įvairiose jos žanruose, gausybė blogio kodų ir destrukcijos scenarijų. Pradedant nuo Antikos graikų tragedijų ir baigiant Friedricho Nietzsche‘s svarstymais. Curzio Malaparte, remdamasis Antrojo pasaulinio karo asmeniniais išgyvenimais, knygoje Oda atskleidžia Europos civilizaciniame branduolyje glūdinčią degradaciją. Civilizaciniai pasiekimai čia vaizduojami pramaišiui su juos kaip šešėlis lydinčia tamsiąja Europos civilizacijos puse.

Niekas neuždraudė ir neatsisakė visos vokiečių kultūros po Antrojo pasaulinio karo, nors jo sukeltos nelaimės yra nepalyginti didesnio masto nei vykstančios šiuo metu. Johannas Wolfgangas Goethe, Friedrichas Schilleris, net ir pasakas rašę Jacobas ir Wilhelmas Grimmai nesunkiai galėtų būti „atkoduoti“ kaip vienaip ar kitaip ignoruojantys ar atskleidžiantys blogio šaknį, kuri matyti ir Antrojo pasaulinio karo žudynėse.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Rusų kultūroje tegalime įžvelgti savitą europinės civilizacijos tamsumos ir šviesos santykio versiją. Pažindami ją galėsim geriau pažinti ir Europą. Juolab kad istorinėje patirtyje Rusijos visuomenė turi daug daugiau nužmoginimo patirčių nei Europa. Tai neišvengiamai pa­lieka pėdsaką kultūriniuose permąstymuose ir išjautimuose, iš kurių galime nemažai ko išmokti.

Sergejus Loznica yra pas mus bene geriausiai girdimas kultūros veikėjas, kuris viešai kalba apie tai, kad Europos kultūros renginiai negali atsiriboti nuo visų rusų filmų kūrėjų. Gegužės mėnesį Kanuose atsiimdamas France Culture apdovanojimą jis pasinaudojo proga ir kalboje dar kartą pabrėžė savo poziciją, prieštaraujančią visiškam Rusijos kultūros boikotui. Jis kalbėjo, kad negalima sutapatinti režimo blogio su veikla kūrėjų, dažniausiai išvytų iš savo šalies, kuri yra tapusi pasaulinės kultūros dalimi. Jis pabrėžė, kad esą barbariška atšaukti tą dalį kultūros, kuri visą laiką priešinosi barbarybei. Kažin ar tokia pozicija, vis dar vykstant karui, ir emocijoms reiškiantis stipriau nei protui ir blaiviems svarstymams, galėtų būti populiari. Tačiau Loznicos pozicija skatina kelti klausimus, į kuriuos atsakyti nėra paprasta.

Smerkdami Rusijos veiksmus ir visais būdais palaikydami ir remdami ukrainiečius neturėtume pamiršti, kad blogyje esama ne vien aiškiai matomos destrukcijos, bet ir daug gilesnių pagundų. Jis skatina nužmoginti, kas žmogiška, nuvertinti, kas vertinga. Karas meta tiesioginį iššūkį mūsų žmogiškumui, kurį kol kas yra labai sudėtinga priimti ir apginti.

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?