Ar katalikai gali švęsti Helovyną?

Tyrėjai pateikia įvairių versijų, iš kur kilo ši šventė. Populiariausia teorija – kad iš pradžių tai buvo senovinė, pagoniškas šaknis turėjusi keltų Naujųjų metų šventė Samheinas. Susijusi vien su derliumi ir nauju metų ciklu, vėliau ji įtraukė ir mirusiųjų minėjimą. Anot dalies tyrėjų, keltai tikėjo, kad per Samheiną vienai nakčiai namo pas gyvuosius sugrįžta mirusiųjų sielos.

IX amžiuje Bažnyčia dabartinėje Airijoje ir Škotijoje įkrikščionino Samheiną ir jį pavadino „All Halows‘ Eve“ – Visų Šventųjų išvakarėmis. Iš čia ir kilo dabartinis pavadinimas – Helovynas. „All Halows‘ Eve“ rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo XVI amžiaus – tuo laikotarpiu jau gyvavo viduramžių tradicija, kai vaikai vaikšto pas žmones ir prašo skanėstų. „All Hallow‘s Eve“ turėjo būti smagi ir triukšminga šventė.

Dabartinį pavidalą Helovynas pradėjo įgauti XIX amžiuje, kai airių ir škotų emigrantai, atvykę į Šiaurės Ameriką, šią šventę išpopuliarino. Mada persirenginėti vaiduokliais, vampyrais, giltinėmis ir kitokiais baisūnais kilo XIX a. pabaigoje. Šventė liko susijusi su mirusiųjų minėjimu, tačiau labiau simboliškai – katalikiška Helovyno prasmė pamažu tapo primiršta, liko tik pramogos elementas. O kadangi išpopuliarėjo siaubo filmai, tai šiandien ir turime tokį skirtingų tradicijų mišinį: persirengėliai, baisios dekoracijos, mirties tema ir… vaikai, einantys nuo durų prie durų ir šaukiantys: „Pokštas arba saldainis!“

Tačiau dalis katalikų (ir krikščionių apskritai) sako, kad pokštai čia menki! Dažniausiai sutinkami jų argumentai prieš Helovyną yra tokie:

1. Persirenginėjimas pabaisomis susijęs su senovės tikėjimams būdingu dvasių atbaidymu – taigi, švęsdamas Helovyną, net ir juoko forma, krikščionis dalyvauja pagoniškame rituale;

2. Kadangi Helovynas susijęs su realiai egzistuojančiu dvasiniu pasauliu, netgi kyla realus pavojus būti apsėstam demonų;

3. Siaubo tematika, kuri kartais būna ir vulgari, neturi nieko bendro su krikščioniška džiaugsmingo amžinojo gyvenimo viltimi;

4. Šiurpūs vaizdai bei potyriai gali žaloti vaikų ir jaunimo psichiką. O tai ne tik katalikui, bet ir kiekvienam tėčiui ar mamai turėtų būti svarbu.

O ką sako tie katalikai, kurie Helovyno šventėje nemato nieko grėsmingo?

1. Katalikų Bažnyčia niekada niekur nėra oficialiai uždraudusi švęsti Helovyno – atskirų kunigų ar tikinčiųjų nuomonių verta išklausyti, bet neprivaloma paklusti. Švęsti ar nešvęsti – paliekama kiekvieno pasirinkimui;

2. Kai kurie istorikai netgi teigia, kad Helovynas savo šaknimis yra ne pagoniška ar tuo labiau satanistinė, o grynai katalikiška šventė, kuri, beje, buvo uždrausta Jungtinėje Karalystėje atsiradus anglikonybei;

3. Katalikybė visada įkultūrina pagoniškas šventes ir jas perkeičia – juk Kalėdos ir Velykos irgi kadaise būdavo pagoniškos metų ciklų šventės;

4. Tai yra tiesiog linksma pramoga vaikams (ir jų tėvams), kurioje niekas nekviečia garbinti demonų.

Kol diskusijos ir ginčai netyla, „Bernardinų“ pakalbintas Kauno arkivyskupas emeritas LIONGINAS VIRBALAS SJ tikinčiuosius kviečia nebijoti ir nepulti į prietarus, bet mokėti patiems atsirinkti: švęsti ar nešvęsti Helovyno – ir kaip tą daryti.

Kiekvienais metais, artėjant Helovynui, socialiniuose tinkluose tarp katalikų matome nesutarimų, ginčų, net piktų apsižodžiavimų dėl šios šventės. Kaip Jūs tai vertinat?

Kaip ir daugelį dalykų, kur mes norime matyti kaip juoda ir balta, gera ir bloga, kairė ir dešinė… Toks susipriešinimas, kur matomi tik du dalykai. Bet neįžvelgiama daug daugiau. Pats Helovynas toks dvejopas ir yra tapęs. Viena prasmė – karnavalas, moliūgai, žvakutės, lemputės. O kita pusė, kuri kelia nerimą katalikams, yra šėlimas, šiurpo sukėlimo šventė.

Manau, kad visuomet yra svarbu katalikų intencija, kur tu dalyvauji ir kaip dalyvauji. Jeigu intencija – tiesiog tam tikra šventė (kuri galbūt kažkuo panaši į Užgavėnes – ten irgi būdavo ir velniais persirengiama, ir niekas nesakydavo, kad čia labai bloga), tai, matyt, nėra blogio žmogaus širdyje, ir jisai dalyvauja su vienu nusiteikimu.

Aišku, jeigu jau dalyvauju su pykčiu, blogiu, su kažkuo, kas visiškai nesuderinama su katalikiška morale – tada, be abejo, yra netinkama. Bet priklauso nuo žmogaus, kur jis nori dalyvauti ir kaip jis nori dalyvauti.

Tai ar įmanoma, kad praktikuojantis katalikas ateina į Helovyno vakarėlį apsirengęs vampyru, giltine ar vilkolakiu ir smagiai leidžia laiką, be jokių satanistinių motyvų?

Nežinau, kodėl reikėtų tapatinti Helovyno šventę su vampyrais ar giltinėmis. Aišku, pasaulietinėje aplinkoje tai paplitę. Bet katalikiška prasme tai yra Visų Šventųjų išvakarės. Nežinau, gal reikėtų apsirengti kaip šv. Kazimieras, šv. Juozapas ar iš jaunesnių – kaip pal. Karolis Akutis? Galėtų šventė vykti tokiu būdu (šypsosi).

Aišku, čia kalbu tam tikro žaismingumo prasme. Bet, kiek girdėjau, Italijoje ir Ispanijoje yra organizuojamos tokios šventės prieš Visų Šventųjų iškilmę. Ir, jeigu kažkada Lietuvoje turėjome „Valentino dieną kitaip“, gal galėtų būti „Helovynas kitaip“, arba „Šiurpnaktis kitaip“?

Ta šventė, jos kilmė aiškinama dvejopai. Viena – kad kilo iš keltų šventės Samheino. O kita versija – ir yra nemažai argumentų už – kad tai yra grynai katalikiška šventė. Visų Šventųjų iškilmė protestantiškoje tapusioje Anglijoje buvo uždrausta kaip per daug katalikiška, tad kartu ir jos išvakarės – Helovynas.

Jeigu atskleidžiama katalikiška Helovyno prasmė, kuri primena mūsų laikinumą, baigtinumą, mūsų apsisprendimų reikšmę, tai ta šventė gali sukelti minčių ir pamąstymų.

Vis dėlto ar Jūsų įžvelgtumėt kokių nors grėsmių katalikui ar tiesiog dalyviui, kad Helovynas galėtų daryti žalos, net ir dvasinės? Minėjote intenciją, su kuria žmogus eina švęsti. Bet gal turi pagrindo ir tie, kurie nerimauja dėl Helovyno?

Krikščionybė nėra magija. Mes kažkaip esame linkę padaryti ją magišką. Tai reiškia – jei kažką padariau, kažką pasakiau, tai ir suveikė. Nesvarbu, norėjau to ar nenorėjau. Tikėjimas visokiais užkalbėjimais, burtais… Tai yra magija, tai visiškai priešinga krikščionybei.

Krikščionybė yra tai, ką aš darau. Tai, už ką reikia apsispręsti. Neužtenka pašlakstyti save vandeniu, ir jau esu krikščionis. Ne, tai yra mano apsisprendimas, mano ryžtas būti su Kristumi.

Tad ir čia viskas priklauso nuo vidinio sprendimo. Jeigu mano troškimas yra tiktai žaismingas vakarėlis su kaukėmis ir šviesomis – tai vienas dalykas. O jeigu mano apsisprendimas į satanizmo pusę linkstantis – be abejo, tai yra pavojus, tai yra blogai. Tai gali pakenkti jauno (ir bet kurio) žmogaus dvasiniam gyvenimui.

Kai kurie egzorcistai teigia, kad žmogus gali būti paveiktas net ir švęsdamas Helovyną su pačiomis nekalčiausiomis intencijomis: jam gali kenkti mirties estetika, įvairūs simboliai ir pan.

Kaip ir sakiau, visų pirma tai yra žmogaus sprendimas. Mus daug kas veikia. Saulė šviečia, bet mes kažkodėl daugiau šypsomės, ar ne? Jeigu apsiniaukę – mes labiau nusiminę. Aplinka mus vienaip ar kitaip veikia. Bet ji negali mūsų užburti. Tik pasakose vyksta nužiūrėjimai ar panašūs dalykai. Nereikia sureikšminti, suabsoliutinti tokių dalykų.

Kartu turime žinoti, kur gali kilti realus pavojus. Ypač jauniems žmonėms turėtume paaiškinti prasmę, kokiu būdu jie eina dalyvauti vienoje ar kitoje šventėje. Jeigu ji organizuojama kažko, kas priešiška krikščioniškam gyvenimui, moralei, tikėjimui – sakyčiau, jokiu būdu negalima dalyvauti. O jeigu tai tiesiog žaismingas vakaras, tai jau visai kitokią prasmę turi.

Negalime apibūdinti vienu pavadinimu visai skirtingų švenčių prasmių ir būdų jose dalyvauti.

Kodėl, Jūsų manymu, Bažnyčia niekur nėra viešai pasisakiusi dėl Helovyno? Jei neklystu, net ir Lietuvos vyskupų konferencija nėra nė karto kreipusis į tikinčiuosius dėl to. Atrodo, kad Bažnyčia leidžia žmonėms patiems tarpusavyje aiškintis.

Pas mus yra daug dalykų, kurie nukrikščioninti, nukatalikinti. Kaip sakiau, galbūt Helovynas yra katalikiškos kilmės, kada iš anksto būdavo prasminga švęsti Visus Šventuosius, o tai yra katalikiškiausia šventė. Kad ji dabar pasisavinta tų, kurie nusiteikę prieš Evangeliją, yra tam tikros tiesos. Arba kad ji švenčiama tokiu būdu, kur jau nėra tos krikščioniškos prasmės.

Bet nežinau, kokia yra, pavyzdžiui, Kūčių burtų prasmė. Juos praktikuodavo mūsų tėvai ir seneliai, o ir dabar tie burtai toleruojami, viskas puiku, gražu… Bažnyčia irgi nėra dėl to pasisakiusi, bet žinome, kad tai nėra mūsų tikėjimas, tai nėra šv. Kalėdų dalis.

Nemanau, kad kiekvienu atveju reikėtų kažkokio oficialaus pasisakymo. Bažnyčios užduotis nėra surašyti išsamaus sąrašo, ko katalikas neturėtų daryti, kur jis negalėtų dalyvauti. Man atrodo, reikia kurti tokį gyvenimą, tokias praktikas, kad tiesiog nesinorėtų dalyvauti ten, kur yra priešiška mano tikėjimui, kas jo nestiprina, o kaip tik galbūt kelia pavojų.

Arkivyskupe, kaip Jūs pats minėsite Visų Šventųjų išvakares Šiluvoje?

Aš jau iš vakaro kalbėsiu Visų Šventųjų šventės pirmąją Vakarinę [maldą]. Manau, kad tai yra pats prasmingiausias šventimas (šypsosi).