2021 06 28

Viktorija Voidogaitė CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ar katalikiškas ugdymas Lietuvoje – alternatyva? (I) Istorijos trupiniai ir alternatyvumo apraiškos

Ses. Viktorija Voidogaitė CC. Evgenios Levin / Žurnalo „Ateitis“ nuotrauka

Jau dešimtmetį dirbu katalikiškoje įstaigoje, kurios ugdymo filosofijos principus laikiau ir tam tikrais atvejais laikau tikra alternatyva vyraujančiai ugdymo krypčiai. Besigilindama į edukologijos mokslą turiu galimybę iš naujo pažvelgti į dalykus, kurie atrodo savaime suprantami.

Taigi dar sykį paklausiau: ar katalikiškas ugdymas Lietuvoje yra alternatyvus? Kokios yra tokių mokyklų absolventų patirtys? Kaip katalikiškas ugdymas išgyvenamas mokyklos erdvėje ir per pamokas? Kaip jis pasireiškia santykyje? Koks yra tokio ugdymo poveikis kūniškajam patyrimui?

Klausimus užsirašiau tik sau. O absolventai pasakojo savo istorijas, kurias užrašiau ir patyrinėjau. Gerbdama skaitytojo laiką, ilgą tekstą suskirsčiau dalimis, kurių pirmoji, siekiant temą išdėstyti nuosekliai, šiek tiek užkabina pulsuojantį katalikiškų mokyklų istorinį kontekstą bei įvardija, kokiais atvejais katalikiškas ugdymas gali būti traktuojamas kaip alternatyvus.

Katalikiško ugdymo Lietuvoje istorijos trupiniai

Konfesinės katalikiškos mokyklos tradicija gyvuoja nuo pat mokyklos fenomeno atsiradimo Lietuvoje pradžios (1397 m.). Pavyzdžiui, jau 1778 m. kiekvienoje Žemaitijos parapijoje veikė mokyklos. Tačiau 1864 m. okupacinė rusų valdžia vietoje parapinių mokyklų ėmė steigti cerkvines, miesto ir valsčiaus rusiškas mokyklas, todėl tolesnis katalikiškų mokyklų steigimas buvo sudėtingas ir priklausomas nuo privačių iniciatyvų.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu privačiomis iniciatyvomis buvo įsteigta 20 katalikiškų mokyklų. Nuo 1918 iki 1930 m. sparčiai kūrėsi katalikišką švietimą propaguojančios ir mokyklas vienijančios bei steigiančios draugijos. 1921 m. mokyklų skaičius žymiai išaugo, nes progimnazijos buvo steigiamos kone kiekviename didesniame miestelyje, o gimnazijos – apskričių centruose.

Miežiškių klebonas Antanas Paurys su Miežiškių pradinės mokyklos 3-iojo skyriaus moksleiviais (1922.04.22). E-paveldas.lt nuotrauka

Taigi pirmaisiais nepriklausomybės metais katalikiškas ugdymas sparčiai plito, jo principus išlaikė ir privačias mokyklas perėmę tautininkai. 1930 m. vėl kilo konfesinių mokyklų uždarymo banga. 1936 m. prasidėjusi švietimo reforma vėl atvėrė galimybę steigti katalikiškas mokyklas, kuria pasinaudojo įvairios krikščioniškos organizacijos ir vienuolijos.

Sovietų Sąjungos okupacija visiškai sunaikino katalikiško ugdymo galimybę gyvuoti mokykloje. Todėl visą okupacijos laikotarpį nebuvo išlaikyta ar įsteigta naujų katalikiškų mokyklų. Pirmaisiais atgautos nepriklausomybės dešimtmečiais katalikiška mintis, dvasia ir krikščioniško ugdymo alkis skatino kurti naujas arba atgaivinti jau buvusias katalikiškas mokyklas. Taip pat dalis vyraujančios ugdymo krypties mokyklų tapo katalikiškos. Šiuo metu Lietuvoje veikia 13 nevalstybinių katalikiškų mokyklų ir darželių, 23 – katalikiškos krypties mokyklos.

Taigi, atsižvelgus į istorinį kontekstą, katalikiškas ugdymas yra tradicinis [1], vis iš naujo skirtingais laikotarpiais suklestintis reiškinys. Todėl sąvoka alternatyvus [2] kalbant apie katalikišką mokyklą Lietuvoje gali būti vartojama labai specifiniais atvejais:

1. Alternatyvus katalikiškas ugdymas kaip pasipriešinimas

Pastaruosius šimtą metų katalikiškas ugdymas Lietuvoje glaudžiai siejamas ne tik su specifiniu švietimu, bet ir su aiškiomis pasipriešinimo represinėms okupantų valdžios kampanijomis. Pavyzdžiui, carinės Rusijos valdžia draudė katalikiškas švietimo organizacijas, todėl Lietuvoje jos dirbo nelegaliai. Skirtingos gubernijos kūrė švietėjiškas draugijas. Šios rūpinosi mokyklų steigimu. Katalikiškos mokyklos (taip jas vadinti galime dėl to, kad steigiančiųjų draugijų pamatas buvo „Romos katalikų tikėjimas, o esminis veiklos tikslas – katalikiškai ugdyti lietuvius“) tapo lietuvybės židiniu. Taigi atliko ir tautinės tapatybės išsaugojimo funkciją.

Vokiečių okupuotoje Lietuvoje išliko tikybos mokymas, bet visos pradinės mokyklos tapo karo valdžios pavaldinėmis. Tačiau vidurinės ir aukštesniosios mokyklos okupantų nedomino, todėl jau veikiančios katalikiškos organizacijos steigė vidurines ir aukštesniąsias mokyklas ir tokiu būdu sudarė pamatą artėjančios Nepriklausomos Lietuvos švietimui.

Dusetų mokyklos mokiniai pamokos metu (1939). E-paveldas.lt nuotrauka

Sovietmečiu katalikiškas ugdymas buvo neformalus ir apsiribojo vien pogrindine veikla. Atgauta nepriklausomybė siejama su plačia religijos išpažinimo ir jaunosios kartos katalikiško ugdymo laisve. Kita vertus, vis labiau auga ir klesti sekuliarus pasaulėvaizdis, todėl katalikai tėvai rodo iniciatyvą savo vaikus ugdyti ne pagal scientizmą ir „liberalumo paradigmą“. Taip katalikiška mokykla ar katalikiškos krypties ugdymo įstaigos ir vėl tampa tam tikra alternatyva vyraujančiam ugdymui.

Nevalstybinės katalikiškos mokyklos pagal savo ugdymo turinį šiuo metu ryškiau išsiskiria savo krikščioniška kultūros raiška ir vis dažniau pasireiškiančiu elitiškumu. Kita vertus, valstybinės katalikiškos mokyklos, turinčios du steigėjus (katalikišką organizaciją ir savivaldybę) elitiškumo išvengia dėl to, kad paprastai šios ugdymo įstaigos mokinių atrankos nevykdo.

2. Alternatyvus katalikiškas ugdymas kaip išlygos galimybė

Lietuvoje per švietimo tinklo pertvarką dalis mokyklų pasirinko katalikišką kryptį ne dėl įstaigos bendruomenės sprendimo eiti nuosekliu krikščioniškojo ugdymo keliu, bet dėl to, kad toks sprendimas buvo vienintelis teisėtas būdas nevykdyti tam tikrų reikalavimų arba pagrįstai keisti ugdymo turinį. Pasak Merkio, Bubelienės ir Bitaičio atlikto tyrimo (2019), jei mokykla sugebėdavo apdairiai „persiorganizuoti“ į katalikišką švietimo įstaigą, jai buvo galima „neišsigryninti“, likti „ilgąja vidurine“, komplektuojančia 1–12 klases. Kai kurios mokyklos ta spraga pasinaudojo ir akimirksniu tapo katalikiškos.

Kitos, po Nepriklausomybės įsteigtos, tačiau gilių katalikiško ugdymo šaknų neturinčios mokyklos, pasirenka katalikišką kelią dėl tokio ugdymo įstaigų stygiaus bei atvirumo ir / ar dėl jau minėtos istoriškai susiklosčiusio elitiškumo aureolės. Tokios mokyklos tiesiog pasinaudoja proga sudominti šeimas tuo metu aktualių katalikiškų vertybių propagavimu[3]. Taip pat tokia mokykla sėkmingai perima ir elitinių gimnazijų prerogatyvą – atsirinkti gabiausią ar pagal kitus kriterijus patrauklų mokinių kontingentą. Be jokios abejonės, papildomi atrankos kriterijai stojantiesiems ir neįstojantiesiems lieka beveik nežinomi. Vertas dėmesio vienos prieš dešimtmetį įkurtos katalikiškos mokyklos stojimo kriterijus vainikuojantis sakinys: „Priėmimo komisija po pokalbio gali nuspręsti nepriimti kandidato į Mokyklą, neatsižvelgiant į konkurso metu surinktų taškų skaičių.“

Taigi naujai besikuriančios nevalstybinės katalikiškos mokyklos taikliai pastebi esamo laikmečio ugdymo trūkumus ir imasi juos taisyti. Taip pat naujosios katalikiškos mokyklos gauna valstybės numatytas lėšas bei papildomai apmokestiną ugdymą. Tiesa, valstybiniai mokinių brandos egzaminai yra išbandymo metas naujai susikūrusioms ir subręsti dar nespėjusioms katalikiškoms mokykloms. Egzaminų rezultatai išsklaido pasiskolinto elitiškumo debesį.

Kita vertus, jau minėtas tyrimas atskleidžia, jog mokyklos, kurios pasirinko tapti katalikiškos dėl išlygos galimybės, ir krikščioniškos kultūros raiškos tyrime atsilieka nuo kitų: „Skalėse, kurios parodo, ar mokykloje pasireiškia jautrumo ir solidarumo atmosfera, ar mokiniai psichologiškai jaučiasi komfortiškai, noriai būna mokykloje, ar pasireiškia fizinė agresija ir patyčios, ar pasitaiko vagysčių, daiktų dingimų ir pan., trys į imtį patekusios katalikiškos mokyklos reitinge užima ganėtinai prastas pozicijas. Viena iš katalikiškų mokyklų atsiduria pačioje reitingo apačioje.“

Taigi staigus mokyklos „atsivertimas“ į katalikišką ugdymą gali būti tik deklaratyvus, numatant, kad šis krypties pakeitimas gali išsaugoti esamos mokyklos modelį. Taip pat naujai įkurtų katalikiškų mokyklų radikalus alternatyvumas daugiau primena komunikacijos kampaniją, kuri pasitarnauja ne tik viešinimui, bet ir rinkodarai.

Kitame šia tema rašomame straipsnyje aptarsiu katalikiško ugdymo bruožus ir pakalbinsiu katalikiškų mokyklų absolventus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[1] Tradicinė mokykla – konkrečioje teritorijoje konkrečiu laiku veikianti ugdymo įstaiga, kurios ugdymo paradigma, teorija ir metodai yra vyraujantys, visuotinai žinomi ir taikomi.

[2] Alternatyvus ugdymas – tai tradicinės bendrojo ugdymo darželio, mokyklos ar ugdymo sistemos „alternatyva, skirta norintiems mokytis kitaip, dažniausiai labiau individualizuotai, pasirenkant tinkamą ugdymo filosofiją, jos pagrindu parenkant ugdymo turinį, mokiniui priimtiniausius mokymo(si) metodus ir kitus ugdymo sistemos elementus, atliepiančius ugdymo filosofijai ir kontekstui, daugiau dėmesio skiriant besimokančiojo gebėjimams atskleisti ir tuo pat metu siekiant bendrųjų ugdymo(si) tikslų“ (Černiauskaitė N. „Alternatyvi mokykla: samprata ir kriterijai“, 2012).

[3] Žinia, krikščioniškas vertybes kiekviena įstaiga, organizacija, politinė srovė „pasikoreguoja“ pagal laikmečio aktualijas. Pirmoje vietoje yra Dievas, o tada jau bažnytinės organizacijos ir katalikiškos krypties politiniai judėjimai likusias vertybes dėlioja pagal laiko dvasią ar net madą.