Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ar katalikiškas ugdymas Lietuvoje – alternatyva? (III) Absolventai apie sakralią erdvę mokykloje

Viktorija Voidogaitė. Dovaldės Butėnaitės nuotrauka

Pirmąją šio straipsnio dalį skaitykite čia, antrąją rasite čia.

Pirmoje ir antroje šio teksto dalyse stengiausi trumpai apžvelgti katalikiško ugdymo Lietuvoje kontekstą bei įvardinti, kokiais konkrečiais atvejais katalikiškas ugdymas gali būti vadinamas alternatyviu. Nurodžiau kelis konkrečius katalikiško ugdymo (ir tokio ugdymo kultūros) bruožus. Šioje, trečioje, dalyje apžvelgsiu, kaip katalikiškas ugdymas išgyvenamas mokyklos erdvėje per pamokas. Taip pat trumpai aptarsiu specifinį katalikiško ugdymo bruožą – konkrečias sielovadines ir liturgines praktikas.

Kalbant apie erdvę ir laiką tenka pripažinti, kad per pandemiją atsirado susisiekimą ribojančių trukdžių. Su visais pašnekovais kalbėjomės per Zoom platformą. Nuotolinis bendravimas giluminio interviu metu kuria trumpas nejaukios tylos pauzes, o techninės kliūtys (pavyzdžiui, staiga dingęs internetas) priverčia kelis kartus tą patį pokalbį pradėti iš pradžių. Dėl to nukenčia vėliau rašomų istorijų tekstūra ir sodrumas.

Taip pat tai, kad pašnekovai aiškiai žinojo mano angažuotumą Katalikų Bažnyčiai (kad esu vienuolė – akivaizdu vos pažvelgus į mano aprangą), interviu metu galėjo riboti jų kritiškų įžvalgų raišką. Vis dėlto dalis pašnekovų nevengė atskleisti ir negatyvios katalikiškos mokyklos patirties pusės.

Sakrali erdvė mokykloje – kambarėlis

Katalikiškų mokyklų ir gimnazijų absolventai, kalbėdami apie savo mokymosi patirtį, pasakoja apie išskirtinę katalikiškos mokyklos patalpą – koplyčią. Ją pašnekovai prisiminė pirmiausia.

Tas kambariukas. Rytais ten eidavom visi: ir mokytojai, ir vaikai. Kas nori, eiti neprivaloma. Mama eidavo, tai tas „neprivalomai“, kaip čia pasakius… Mes eidavom su sese. Bet vis tiek ten būdavo labai jauku, „susijungi“ kaip į rozetę. Laidą įkiši ir tada tą dieną gyveni. Buvo toks nedidelis būrelis žmonių. Truputis vaikų, daugiau suaugusiųjų. Tai būdavo stiprinantis dienos momentas, kai pradedi nuo maldos. Su vienuolėmis.

Ne kartą esu ten ėjusi ir viena. Per pertrauką ar po pamokų, kai ištikdavo koks nors iššūkis. Buvo labai faina, kad tas kambarėlis yra. Paskui, kai prie mokyklos atsirado vienuolyno priestatas, kambarėlio nebeliko, padarė koplyčią. Į koplyčią buvo sunkiau papulti, kartais koplyčios durys būdavo užrakintos, šiaip sau užklysti nebegalėjai. Ji buvo naudojama šventinėms Mišioms, galėjome ten visi sutilpti. Tekdavo pasibelsti, susitarti. Ir buvo truputį gaila, nes anas tas mūsų maldos kambarėlis – toks atviras. Ten galėjai atklyst pro šalį eidamas, užšokti trumpam ir tas stiprino. (Agnietė)

Agnietė pasakoja apie nedidelį maldos kambarėlį, erdvę, kurią lankydavo visi. Ji prisimena jaukų ryto maldos išgyvenimą. Tą patirtį Agnietė palygina su „susijungimu į rozetę“, kad malda prasidėtų nauja diena. Nors į bendrą maldą ateidavo „nedidelis būrelis žmonių“, bet tarp jų buvo visų mokyklos grupių atstovų (vaikai, mokytojai, administracija, vienuolės). Moteris pasakoja, kad ten jautėsi pastiprinta.

Viktorija Voidogaitė. Dovaldės Butėnaitės / Lamų slėnio nuotrauka

Kambarėlio atvirumą Agnietė priešina su oficialios koplyčios uždarumu. Didesnė patalpa buvo skirta šventėms. Į ją nebegalėjai „atklysti“ ir pasimelsti kada nori, reikėdavo susitarti. Pašnekovė su ilgesiu apgailestavo, kad neliko kambarėlio, kuriame ji įveikdavo savo iššūkius ar tiesiog apsilankydavo per pertrauką.

Koplyčios patalpa – išskirtinis katalikiškos mokyklos bruožas. Erdvė naudojama bendruomenės liturgijai ir asmeninei maldai. Asmeninės maldos galimybė dažnai suteikia progą ramiai apsvarstyti iškylančius sunkumus, užplūdusį nerimą ir stiprinti ryšį su Dievu. Kita pašnekovė, Ausma, dalinosi:

Mokykloje buvo koplytėlė, ten vykdavo ryto malda. Mes ten melsdavomės vieni už kitus, sužinodavome, ką koks rūpestis ar problema kamuoja. Ten prašydavome Dievo pagalbos ir apsaugos, ten aš išmokau su kitais melstis.

Ausmos prisiminime, panašiai kaip ir Agnietės išgyvenime, atsiskleidžia ypatinga erdvė, kurios sakralumo prasmė yra ne išoriniai jos simboliai (abi moterys koplyčios vaizdinio beveik nepapasakoja), bet bendrystės su Dievu ir kitais reikšmingumas. Taigi vertingas yra ne patalpos išskirtinis dizainas, dydis ar bažnyčioms būdingas puošnumas, bet ypatingas santykis, ryšys, kuris susirinkusius suartindavo ir suvienydavo.

Mokyklos laikas

Kaip ir įprastoje, taip ir katalikiškoje, mokykloje laiką galima skirti į pamokų ir popamokinę dalis. Tiesa, katalikiškos gimnazijos siūlo visos dienos vaikų užimtumą, todėl tėvai gali vaikus palikti mokykloje visai dienai. Noelė dalinasi:

Pradėjau lankyti mokyklą nuo priešmokyklinės klasės ir joje mokiausi iki pat baigimo. Atvažiuodavau labai anksti į mokyklą, dalyvaudavau maldoje, kuri vykdavo prieš pamokas, tada būdavo pamokos, o po pamokų lankiau 15 skirtingų būrelių. Visą dieną iki pat vakaro išbūdavau mokykloje. Vienąsyk atradau, kad prie mokyklos auga puikus medis, į kurį galiu įsiropšti. Blogai sutariau su klasiokais, tai visas pertraukas, kai būdavo šilta, leisdavau lauke tame medyje. Stebėdavau, kas vyksta mokyklos kieme. Tai buvo mano poilsio laikas.

O šaltu metų laiku aš per pertraukas užimdavau eilę prie seselės kabineto. Ten buvo eilė sveikų žmonių, kurie tiesiog su sesele norėjo pasikalbėti. Seselė Gražina buvo vienuolė. Ji išklausydavo mano bėdas ir problemas, tik eilė būdavo labai ilga – iškart nepateksi.

Būreliai mokykloje prasidėdavo iškart po pamokų. Lankiau jų labai daug, sutikdavau draugiškų žmonių. Iš mokyklos mane paimdavo vėlai vakare. Visas mano socialinis gyvenimas vyko mokykloje. Bet po mokyklos baigimo niekada daugiau nesusitikau klasiokų, neinu į klasės susitikimus, nes nenoriu prisiminti tų metų.

Visas Noelės socialinis gyvenimas vyko mokykloje. Ji nesutarė su bendraklasiais, todėl pertraukas leisdavo įsilipusi į medį mokyklos kieme. Mergina slėpėsi nuo blogo santykio, jo vengė, todėl pertraukas leido pasislėpusi nuo visų – medyje. Medis yra lyg truputį aukščiau gyvenimo, kurį stebi mergina. Aukščiau ir toliau nuo tų, kurie ją skaudina. Taigi laikas iki būrelių buvo stebėjimo laikas, o būrelių – bendravimo laikas („ten sutikdavau draugiškų žmonių“).

Tokios prailgintos dienos Noelei truko 13 metų, (nuo priešmokyklinės iki 12 klasės). Ilga laiko atkarpa toje pačioje erdvėje su tais pačiais bendraklasiais, kurie vertė slėptis medyje. Ji nenori net prisiminimais grįžti į tą laiką („nenoriu prisiminti tų metų“) ir nenori tęsti santykių, kuriuos užmezgė mokykliniais metais („niekada daugiau nesusitikau klasiokų“).

Kitas svarbus dalykas kiekvienos mokyklos veiklų tvarkaraštyje – pertraukos. Noelė pasakoja apie tai, kad šaltuoju metų laiku ji stovėdavo „eilėje“ prie seselės kabineto. Vienuolė išklausydavo ten susirinkusius vaikus. Norinčiųjų per pertrauką jai pasipasakoti netrūko. Taigi per pertraukas seselės kabinetas buvo panaudojamas sielovadai. Vienuolė ne tik suteikdavo pirmąją pagalbą susirgusiesiems, bet ir visas pertraukas skirdavo mokinių („bėdų ir problemų“) išklausymui.

Kiti patirtimi pasidalinę absolventai, kaip ir Noelė, savo dienas mokykloje pradėdavo malda. Tačiau verta panagrinėti kitokio laiko patirtį katalikiškame ugdyme. Agnietė pasakoja apie rekolekcijų laiką. Šis laikas yra katalikiškų mokyklų organizuojamas taip, kad moksleiviai, o kartais ir jų tėvai turėtų maldos ir susikaupimo savaitgalius specialiai tam skirtose vietose (pavyzdžiui, vienuolyne, rekolekcijų namuose ar stovyklavietėse):

Su sese giedojome „Liepaitėse“, mums gerai sekėsi. Taigi, kai mokykla organizavo rekolekcijas, mūsų paprašė pagiedoti psalmes ir kitas giesmes. Buvo netikėta, truputį jaudinomės. Bet kai atvykome į rekolekcijas vienuolyne ir įsitraukėme į programą, pastebėjome, kad savaitgalis toks pilnas: ir maldos, ir konferencijų, ir pokalbių, ir Mišių, ir bendro vakarojimo. Atrodė, kad per trumpą laiką nuveikėme tiek daug. Rekolekcijų pabaigoje aš supratau, kad mano balsas yra Dievo dovana, kad juo galiu šlovinti Dievą, ne tik „Liepaitėse“ giedoti. Man tai buvo atradimas, nuo tada abi su sese tapome „etatinėmis“ psalmių giedotojomis.

Caro Mendoza / Cathopic.com nuotrauka

Agnietės patirtis, kai rekolekcijų metu laikas nustoja tekėti įprasta vaga, yra gerai žinomas fenomenas. Krikščioniškoje tradicijoje rekolekcijų laikas yra vadinamas – kairos (Dievo laikas, kai jis veikia žmogaus širdyje). Tokių pratybų metu jauni žmonės geriau pažįsta save, atranda savo talentus Dievo šviesoje („galiu balsu Dievą šlovinti“, „buvo toks man atradimas“), taip pat išgyvena bendrystę („bendrus vakarojimus“) ir patiria iš tikėjimo vykstantį pokytį („nuo tada tapome psalmių giedotojomis“).

Kita specialiai katalikiškoje mokykloje organizuojama veikla – šv. Mišios. Paprastai šv. Mišios vyksta pamokų metu. Suprantama, organizuotos liturgijos laikas ne visiems atrodo prasmingas ir reikalingas. Dalis mokinių priešinasi bendram privalomam liturgijos šventimui:

Tądien, kaip visada – prieš pamokas, susirinkome kalbėti maldos į maldos kambarėlį. Atėjo beveik visi mokytojai, keli asistentai. Vaikų buvo nedaug. Prie dviejų mano klasiokų priėjo mūsų auklėtoja ir liepė jiems eiti pas direktorę. Ji sakė, kad juos todėl, kad vakar jie nenuėjo į bažnyčią (šv. Mišios vyko šeštos pamokos metu). Abu mano klasiokai susižvalgė ir pradėjo juoktis. Tuomet Pranas pasiėmė kuprinę ir nuėjo direktorės kabineto link. Giedrius paėmė telefoną ir skambino. Girdėjau, kaip sakė: „Mama, mane vėl dėl tos nesąmonės, kad nebuvau bažnyčioje, išsikvietė direktorė. Žinok, tau ir vėl skambins.“

Karinos prisiminimas atskleidžia, kad šv. Mišių laikas Pranui ir Giedriui virsta pasikartojančio pasipriešinimo laiku („vėl dėl tos nesąmonės“ „ir vėl tau skambins“). Dalis katalikiškas mokyklas lankančių vaikų jaučia priešiškumą numatytoms maldos praktikoms ir šv. Mišių šventimui. Ši, į ugdymo planą įtraukta, veikla jiems kelia juoką („susižvalgė ir pradėjo juoktis“), taip pat jie šitaip leidžiamą pamoką vertina kaip beprasmę („dėl tos nesąmonės“).

Panašiai nutinka, kai valstybinė bendrojo ugdymo mokykla staiga tampa katalikiška ir dalis mokinių su tokiu pasikeitimu nesutinka. Savo patirtimi dalinosi Nerijus:

Atsimenu, kaip stovėjau klasėje, už lango švietė saulė. Buvo pavasario rytas. Aš susikaupiau ir nuėjau prie lifto. Kol liftas kilo, aš sukau galvoje žodžius, kaip pasisveikinsiu, kaip pasakysiu. Liftas atsivėrė ir aš įėjau. Spausdamas mygtuką jaučiau nerimą. Vėl atsivėrė ir aš – jau pirmo aukšto koridoriuje. Mano žingsniai nerangūs, bet spartūs – skubėjau.

Pabeldžiau į baltas direktoriaus kabineto duris ir jis atsiliepė: „Prašom užeiti.“ Įėjau, linktelėjau ir atsisėdau. Direktorius žvelgė į mane, o aš žiūrėjau į jį. Jis nieko nesakė, tik žvelgė. Jis girdėjo mano dažną kvėpavimą, jutau jaudulį. Jis žiūrėjo į tiesiai man į akis. Ir aš greitakalbe išpyliau: „Prašau į mano atestatą įrašyti senąjį (miestelio) mokyklos pavadinimą. Nenoriu, kad mano atestate būtų minima katalikiška gimnazija. Juk tik šįmet pakeitėt pavadinimą. Noriu pabaigti normalią mokyklą.“

Direktorius tik linktelėjo ir nudelbė akis į dokumentus, esančius priešais jį, ant stalo. Aš pasiėmiau ramentus, atsistojau ir išėjau pro duris.

Nerijus pasakoja istoriją, kuri tiksliai atskleidžia, ką pokyčių metu išgyvena jaunuoliai, kurių mokykla staiga „atsivertė“ į katalikišką ugdymą. Jie prisimena nerimo ir susvetimėjimo laiką. Tylus spaudimas („žiūrėjo man tiesiai į akis“, „direktorius tik linktelėjo“), nenormalumo pojūtis („noriu pabaigti normalią mokyklą“) pokyčių metu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nerijus stovi savo šviesioje klasėje ir ryžtingai keliauja į direktoriaus kabinetą. Tai sustiprina išgyvenamų pokyčių laiko dviprasmiškumą ir išoriškumą. Lyg visa mokyklos viduje būtų taip pat, kaip buvę („stoviu savo klasėje“, „vėl pavasaris“, „šviečia saulė“) ir kartu užsiveria durys į tai, kas buvo ir atsiveria į pokytį, kuris kelia nerimą („jaučiu nerimą“). Nerijus lyg dar bando spėti į nuvažiuojančią „normalią mokyklą“ („aš skubėjau“), dar bando įsiterpti į tai, kas jau baigėsi („tik šįmet pakeitė pavadinimą“).

Taigi kalbintųjų atsiminimuose pasirodo ypatinga katalikiškos mokyklos erdvė – koplyčia. Skirtingų mokyklų absolventams koplyčios sakralumo prasmė – ne išoriniai jos simboliai, bet bendrystės su Dievu ir bendruomenės nariais reikšmingumas. Vertingas yra ne patalpos išorinis ypatumas, bet ypatingas santykis, ryšys, kuris susirinkusiuosius suartindavo ir suvienydavo.

Laiko dimensija katalikiškoje mokykloje, kaip ir kitose mokymo įstaigose, išgyvenama kaip fragmentuotas į pamokas ir pertraukas arba į pamokų valandas ir būrelių valandas skirstomas patyrimas. Išskirtinis katalikiško ugdymo laikas – suplanuotų rekolekcijų kairos laikas. Kita suplanuota liturginė veikla (šv. Mišios) daliai mokinių virsta į pasipriešinimo beprasmybei laiką. Taip pat ir pervartos laikas, kai kinta mokyklos pasaulėžiūra, atveda į svetimumo ir nerimo išgyvenimą, kuris skatina pasipriešinimą ir norą mokyklą grąžinti į įprastą, „normalumo“ būseną.

Paskutinėje, ketvirtoje, straipsnių serijos, dalyje pasidalinsiu pokalbio su katalikiškų mokyklų absolventais apie kūno dimensiją ištraukomis.