Ar katalikiškas ugdymas Lietuvoje – alternatyva? (IV) Absolventai apie kūną ir kūniškumą

Skaitykite pirmąją, antrąją ir trečiąją šios straipsnių serijos dalis.

Ši tema man pasirodė ypač aktuali ir verta tolesnio gilinimosi. Viliuosi, kad kūnas ir kūniškumas tiek Bažnyčios bendruomenės viduje, tiek jos išorėje ras tvarią ir kartu paprastą erdvę diskusijai.

Priimtas, nutylėtas ir prikeltas kūniškumas   

Karina turi judėjimo negalią. Pokalbio metu ji prisimena, kad pats svarbiausias pokytis įvyko jai pradėjus lankyti katalikišką mokyklą:

Mokykloje į mane nustojo keistai žiūrėti. Tie žvilgsniai, stebeilijimas man einant gatve labai skaudina. Aš ir taip žinau, kad turiu sveikatos problemų, prie jų pripratau. Bet jie į mane žiūri ir taip primena, kad turiu problemų. Mokykloje į mane taip nežiūrėjo. Tai buvo pats didžiausias pokytis. Jaučiausi savimi.

Šis pokytis Karinai suteikė galimybę priimti savo kūną. Ramūs ir priimantys mokyklos bendruomenės žvilgsniai leidžia merginai būti savimi. Ji tęsia:

Ekskursijų metu man padėdavo įlipti į autobusą, panešdavo mano kuprinę. Bet tai buvo taip įprasta ir normalu, kad savo problemą pradėjau traktuoti nebe kaip problemą, bet kaip savybę.

Savybė nėra spręstina problema ar keistumas. Savybė yra integrali asmens dalis, padedanti asmeniui būti savimi. Tačiau nutinka, kad katalikiško ugdymo temose apie asmens integralumą nelieka erdvės klausimams apie lytiškumą. Jei tema lieka neaptarta, paauglystėje dėl to kyla nesusipratimų. Agnietė pasakoja:

Mes visi klasėje buvome tokie geriečiai – „bažnytiniai“, psalmių giedotojai. Aštuntoje klasėje pas mus atėjo naujokė Virginija. Ji buvo iš kažkokio internato, rengėsi iššaukiančiai, į mokyklą ateidavo vilkėdama džinsus. Mes jos privengdavom. Ta Virginija „šustra“ tokia, gyvenimo mačius buvo. Ji nutarė sukurti dainą, parašė žodžius ir atėjo pas mane. Kadangi lankiau „Liepaites“ ir grojau gitara, tai ji man sakė: „Muziką išmanai, gal melodiją sukurti galėtum?“ Sakau: „Parodyk tuos žodžius.“ Žodžiai – o, brolyti! Man užsiraitė ausys! Galvoju – ne, aš melodijos tokiai dainai tikrai nekursiu. Man buvo toks šokas!!!

Agnietė pasakoja apie išgyventą šoką dėl bendraamžės dainoje pavartotų žodžių. Bendraklasius trikdė ir merginos apranga („džinsai“), ir tai, kad ji buvo „šustra“ bei „mačiusi gyvenimo“. Bendraklasiai jos privengdavo, nes ji nepriklausė „geriečiams“, „bažnytiniams“, „psalmių giedotojams“. Kai Virginija ieško ryšio su Agniete (kviečia sukurti „melodiją dainos tekstui“), lytiškumo tema išmuša Agnietę iš pusiausvyros. Toks kraštutiniai jautrus požiūris į „gyvenimo mačiusią“ bendraamžę atskleidžia mokykloje vyraujančią nuostatą, jog lytiškumas yra tema, kuri svarbi nebent asmenims, kurių klasė vengia, o kitiems nuo tokių temų „užsiraito ausys“.

Kita vertus, Agnietė pasakoja, jog kūnas, jo ribotumas ir mirtis buvo dažnai diskutuojami klausimai. Mirties tema nagrinėta prisikėlimo vilties šviesoje. Agnietė prisimena neįgalios bendraklasės mirtį:

Ji gi išeina į Dangų, ne po žeme. Taip jau yra su neįgalių vaikų mirtimis, buvo jų kelios. Būdavo liūdna ir šviesu. Tai leisdavo nepamiršti, kad mes visi riboti, laikini ir kažkada „pasibaigsime“. Tai suteikia ramybės, sumažina narciziškumą ir puikybę, pastato ant žemės. Visi mes – iš to paties molio. Na ir kas, kad vienas vėžimėly, o kitas pats prireikus laiptais lipa.

Kūno kaip molio, iš kurio visi esame padaryti, vaizdinys atskleidžia mokykloje vyravusią ramybės, priėmimo atmosferą. Galbūt toje katalikiškoje mokykloje buvo mažai arba visai nekalbama žmogaus lytiškumo tema, tačiau kūno ribotumo priėmimo požiūrio mokiniai į gyvenimą išsinešė ramybę ir tvirtą „stovėjimą ant žemės“.

Visos straipsnių serijos apibendrinimas

Atsižvelgus į istorinį kontekstą, katalikiškas ugdymas yra tradicinis ir skirtingais laikotarpiais vis iš naujo suklestintis reiškinys. Todėl sąvoka alternatyvus kalbant apie katalikišką mokyklą Lietuvoje gali būti vartojama labai specifiniais atvejais:

a) Kai katalikiškas ugdymas tampa pasipriešinimu įvairioms represijoms ir krikščioniškai kultūrai svetimoms pasaulėžiūroms;

b) Kai siekiama gauti ugdymo įstaigai reikalingų išlygų ir nevykdyti tam tikrų valstybiniu mastu numatytų reformų.

Absolventų atsiminimuose pasirodo ypatinga katalikiškos mokyklos erdvė – koplyčia. Skirtingų mokyklų absolventams koplyčiai sakralumo prasmę suteikia ne išoriniai jos simboliai, bet bendrystės su Dievu ir kitais reikšmingumas. Taigi vertingas yra ne patalpos išorinis ypatumas, bet ypatingas santykis, ryšys, kuris susirinkusiuosius suartindavo ir suvienydavo.

Pasitikėjimu grįstas suaugusiųjų ir vaikų santykis katalikiškoje mokykloje skatina vaikus sekti suaugusiųjų ir bendraamžių pavyzdžiu (kuriančių telkiančius ir priimančius tarpusavio ryšius). Kita vertus, klasės santykių problemų neigimas ir ignoravimas gali paskatinti slaptas, dešimtmetį trunkančias, patyčias, kurių iniciatoriai stebimi autoritetų puikiai elgiasi. Bet vos tik išorinis autoritetas (mokytojas) „nusisuka“, atsiskleidžia elgesys, kurio „negali būti katalikiškoje mokykloje“.

Kūno dimensija katalikiškoje mokykloje pasireiškia keliais aspektais: savanoriška fizine pagalba, kito priėmimu, šokiruojančiu susidūrimu su asmens lytiškumo tema ir ramiu tikėjimu į kūno prisikėlimą, kuris suteikia tvirtumo bei vilties.

Laiko dimensija katalikiškoje mokykloje, kaip ir kitose mokymo įstaigose, išgyvenama kaip fragmentuotas į pamokas ir pertraukas arba į pamokų valandas ir būrelių valandas skirstomas patyrimas. Išskirtinis katalikiško ugdymo laikas – suplanuotų rekolekcijų kairos laikas. Kita suplanuota liturginė veikla (šv. Mišios) daliai mokinių virsta į pasipriešinimo beprasmybei laiką. Taip pat ir pervartos laikas, kai kinta mokyklos pasaulėžiūra, sukelia svetimumo ir nerimo išgyvenimą, kuris skatina pasipriešinimą ir norą mokyklą grąžinti į įprastą, „normalumo“ būseną.

Dalis straipsnyje įvardintų išskirtinių katalikiško ugdymo bruožų matomi ir pokalbių su absolventais ištraukose, t. y. konkrečios sielovadinės praktikos (rekolekcijos, išklausymas, pokalbiai), liturginės praktikos (ryto malda ir šv. Mišios) ir gailestingumo darbų praktikavimas (savanoriška pagalba silpnesniems, bendrystė, gailestingas priėmimas). Daugiau religinio ugdymo patyrimo girdėtuose išgyvenimuose nepastebėta.

Naudota literatūra:

Crittenden, B. (2006), The School Curriculum and Liberal Education. Education Research and Perspectives. Vol. 33, No. 1, 105-127.

Ereminas, G. (2013). Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla Vilniaus krašte (1920–1939 m.). Genocidas ir rezistencija, 112–136.

Finlay, L. (2012). Debating phenomenological methods. In Hermeneutic phenomenology in education (pp. 15–37). Brill Sense.

Gervytė, D. (2016). Koedukacija versus vienalytis ugdymas mokyklose: tyrimų teritorijos apibrėžtis. Acta Paedagogica Vilnensia, (36), 72–86.

Giorgi, A. (2007). Concerning the phenomenological methods of Husserl and Heidegger and their application in psychology. Collection du Cirp, 1 (1), 63–78.

Hefner, R. W. (1998). Multiple modernities: Christianity, Islam, and Hinduism in a globalizing age. Annual review of Anthropology, 27 (1), 83–104.

Jašinauskas, L. (2005). Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklos nacių okupacijos metais (1941–1944). Kauno istorijos metraštis. T. 6. Kaunas: VDU, 2005.

Juškienė, V. (2013). Katalikiškosios mokyklos – krikščionybės įkultūrinimo veiksnys. Opera Theologorum Samogitarum, 157–171.

Kanišauskas, S. (2014). Vertybių erdvėlaikis: kaitos ir pastovumo problema. Filosofija. Sociologija, (3), 164–173.

Laukaitytė, R. (1997). Lietuvos vienuolijos: XX a. istorijos bruožai (p. 301). Lietuvos istorijos institutas.

Merkys, G., Bubelienė, D., & Bitaitis, D. (2019). Mokyklos kultūros raiška ir formavimo prielaidos skirtingo tipo švietimo įstaigose. Soter: religijos mokslo žurnalas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2019, T. 71 (99).

Misius, K. (2004). Žemaičių aukštumos regiono švietimo raida XVI a.–1940 m. Acta Academiae artium Vilnensis. Dailė, 34, 235–301

Poewe, K. O. (1994). Charismatic Christianity as a global culture. University of South Carolina Press.

Subačius, P. Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai. T. 1. Vilnius, 2015.

Subačius, P. Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai. T. 2. Vilnius, 2015.

Targamadzė, V. (2016). Gera bendrojo ugdymo mokykla: mimikrija ar metamorfozė? Socialinis ugdymas, 42 (1).

Van Manen, M. (1984). Practicing phenomenological writing. Phenomenology+ Pedagogy, 36-69.

Van Manen, M. (1999). The pathic of pedagogical practice. Discussions on some educational issues VIII, 75–97.

Van Manen, M. (2016). Researching Lived Experience. New York: Routledge.

Van Manen, M. (2016). The Tact of Teaching, London and New York: Routledge.