2021 07 05

Viktorija Voidogaitė CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ar katalikiškas ugdymas Lietuvoje – alternatyva? (II) Absolventai apie ugdymo raišką per santykį

Viktorija Voidogaitė. Dovilės Jakštaitės nuotrauka

Pirmąją šio straipsnio dalį skaitykite čia.

Pirmoje šio teksto dalyje atsakydama į klausimą, ar katalikiškas ugdymas Lietuvoje yra alternatyvus, stengiausi trumpai apžvelgti katalikiško ugdymo Lietuvoje kontekstą bei įvardinti, kokiais konkrečiais atvejais katalikiškas ugdymas gali būti vadinamas alternatyviu. Šįsyk apibrėžiau kelis konkrečius katalikiško ugdymo (ir tokio ugdymo kultūros) bruožus ir pakalbinau katalikiškų mokyklų absolventus. Tyrinėjau, kokios yra tokių mokyklų absolventų patirtys ir kaip katalikiškas ugdymas pasireiškia per santykį.

Katalikiško ugdymo bruožai

Krikščioniškoji antropologija yra visos Europos (ir Lietuvos) kultūros ir švietimo pamatas. Todėl XXI amžiaus mokykla žvelgia į asmenį, jo ugdymą ir gyvenimą iš krikščioniškos antropologijos perspektyvos. Net jei toji perspektyva grakščiai pervadinta ar pridengta kitais terminais ir naujomis sąvokomis. Pastaruoju atveju sudėtinga atskirti specifines katalikiškos ugdymo filosofijos apraiškas Lietuvos mokykloje, tačiau galima pastebėti tam tikrus konkrečius katalikiško ugdymo ir krikščioniškos kultūros bruožus[1], kurie yra būdingi tik katalikiškoms mokykloms:

  1. Religinio ugdymo apimtis (daugiau tikybos pamokų ir jų integracijos į kitus mokomuosius dalykus);
  2. Konkrečios sielovadinės praktikos (rekolekcijos, dvasinės pratybos ir pokalbiai, išklausymas, patarimas, palydėjimas);
  3. Liturginės praktikos (sakramentų šventimas ir maldos);
  4. Gailestingumo darbų praktikavimas (savanorystė-tarnystė silpnesniesiems, gailestingas priėmimas).

Reikia pabrėžti, kad šie katalikiško ugdymo bruožai gali būti ir kitų ugdymo įstaigų kultūros savasties dalimi (pvz., savanorystė). Tai suprantama, nes katalikiškas ugdymas istoriškai ir praktiškai yra visos Lietuvos (ir Europos) ugdymo šerdis.

Viktorija Voidogaitė. Dovilės Jakštaitės nuotrauka

Kai svarstome ne apie ugdymo turinį, kuris yra bendras visoms Lietuvos mokykloms, bet apie tam tikrą krikščioniškos kultūros ir liturginės praktikos raišką, verta patyrinėti konkrečių katalikiškų mokyklų ir gimnazijų absolventų išgyvenimus. Klausydamasi konkrečių absolventų išgyvenimų ir juos užrašydama stengiausi užčiuopti, ką reiškia mokytis katalikiškoje mokykloje. Šiame tekste skirsiu dėmesį gailestingumo darbų praktikavimui kaip katalikiško ugdymo bruožui ir kartu gilinsiuosi į tokio ugdymo raišką per santykį. Man rūpi, koks tai santykis. Ar tai – pasitikėjimu, ar išoriniu autoritetu grįstas santykis?

Jauni žmonės, pasakodami savo istorijas, spontaniškai lygino santykį, kuris susiklosto įprastoje ir katalikiškoje mokykloje. Pašnekovai taip pat išreiškė norą įvardinti katalikiškos bendruomenės išskirtinumą.

Katalikiška mokykla man davė bendruomenę. Mano draugų, kurie mokėsi kitose mokyklose, ne miesto, bet užmiesčio mokyklose, pasakojimai iš mokyklų yra visai kitokie. Jie buvo žiaurūs, jie vieni kitus niekindavo, net iki muštynių. Pas mus taip nebūdavo.

Pamenu, kaip bendraklasiai susitarė susitikti žaisti boulingo. Aš turiu problemų dėl kojų ir negaliu mesti kamuolio, bet jie pakvietė žaisti ir mane. Atvykau į boulingo klubą ir, kai buvo mano eilė mesti, Ignas metė kamuolį už mane, o aš jį palaikiau skanduote, buvau komandos dalimi.

Karina

Karina pasakoja apie bendraklasių santykį, kuris išsiplečia už mokyklos ribų. Ji pasakoja apie bendrystės išgyvenimą, kuris įgalina būti grupės dalimi. Šis įvykis puikiai atskleidžia katalikiškų mokyklų praktiką – skleisti krikščionišką kultūrą įstaigoje ir už jos ribų. Karinai atrodo, kad katalikiškumas mokykloje yra bendruomenės kūrimo pamatas, tačiau kita pašnekovė, Joelė, dalinasi kitokia patirtimi:

Neatsimenu, kiek buvo žmonių klasėje. Tai buvo prieš daug (gal 10) metų. Antroje klasėje, kai vyko pertrauka, grupė vaikų mane išstūmė pro duris, stūmė koridoriumi ir numetė nuo laiptų. Auklėtoja lipo laiptais į viršų ir spėjo mane pagauti. Auklėtoja labai stebėjosi, kad, kai ji išeina iš klasės, vyksta tokie dalykai.

Joelė pasakoja apie išgyventą panieką ir smurtą, apie grupę vaikų, kurie susimokė ir tyčia ją skriaudė. Nors praėjo nemažai metų nuo istorijoje išgyventos patirties, Joelė viso interviu metu vis prisimena tą skaudžią patirtį ir laiką mokykloje apibendrina taip:

Mano santykiai su bendraklasiais visais laikais buvo labai prasti. Jie iš manęs tyčiojosi, net primušdavo. Vyresnėse klasėse mokytojai manimi netikėjo, nes tai buvo gera katalikiška mokykla. Jie nuolat kartojo, kad katalikiškoje mokykloje negali būti patyčių.

Patyčių problema liko aktuali iki pat Joelės išleistuvių. Vis dėlto pagarbus elgesys tebuvo tik iš išorės primesta tvarka. Kyla klausimas, kodėl mokytojai netikėjo Joelės pasakojimais apie patyčias ir smurtą? Kodėl visa grupė bendraklasių daugiau kaip dešimt metų tyčiojosi iš vieno asmens? Ar teiginys, kad „katalikiškoje mokykloje negali būti patyčių“, reiškia diegiamą tam tikrą principinę etinę nuostatą, o gal – paprasčiausią neigimą? Jei suaugusieji netikėjo ir neigė patyčias Joelės klasėje, tuomet šis neigimas yra nebylus pritarimas jų veiksmams.

Viktorija Voidogaitė. Dovaldės Butėnaitės / Lamų slėnio nuotrauka

Dar viena, Otilijos papasakota, istorija parodo kitokį suaugusiųjų kuriamą santykį su ugdytiniais:

Mes mokytojus vadinome vardais. Buvo nesuprantama, kaip kitose mokyklose mokytojus ir kitus suaugusiuosius vadina pavardėmis. Mes visi vieni kitus vadinome vardais. Ir aš pažinojau visus mokyklos vaikus ir darbuotojus. Mokytojai ir asistentai mums kalbėjo apie meilės šaltinį – Dievą. Ką sakė, aš neprisimenu, bet dabar matau, kad mes tiesiog perėmėme tai, ką darė jie patys.

Pamenu, buvome septintokai. Mūsų asistentė Irutė kasryt nustumdavo Evelinos vežimėlį į koplyčią maldai, paskui – į klasę pamokai, o per pertraukas – į koridorių ar į valgyklą. Kartą Irutė susirgo, ir tą dieną dvyliktokė Greta stūmė Evelinos vežimėlį į maldą ir į klasę. Po pamokų aš priėjau prie Evelinos ir pasisiūliau pavežti iki lifto. Evelina paklausė: „Kas Tau liepė man padėti?“ Sutrikau ir išlemenau: „Pati noriu.“ Ji sutiko. Tą popietę mes praleidome lauke kartu.

Olivijos istorija atskleidžia, kad paaugliai girdi įvardinamus svarbiausius krikščioniško gyvenimo principus, tačiau juos perima ne iš žodinių pamokymų, bet sekdami suaugusiųjų pavyzdžiu. Greta padėti silpnesniajam išmoko iš Irutės darbų, o Olivija per vieną pusdienį perėmė iniciatyvą iš padedančios Gretos. Ji „pati nori“ ir savanoriškai pasisiūlė padėti Evelinai, o savanorystė virto popietiniu bendravimu, pagalba virto draugyste. Draugystė yra abipusis susitikimas, tai – santykis, kuriam reikia sutikimo. Evelina sutiko priimti pagalbą, bet dar svarbiau buvo, kad Olivija pati norėjo prieiti. Toks žingsnis atvėrė galimybę sukurti ryšį, kuriame abi mergaitės galėjo atrasti bendravimo dovaną.

Olivijos mokyklos bendruomenės nariai vieni kitus pažįsta, kreipiasi vardais. Pasitikėjimu grįstas, nuoširdus santykis vaikams padeda suvokti, kad savanoriška pagalba nėra rezervuota tik suaugusiesiems. Patarnauti silpnesniajam gali ir kiti mokiniai, o vertybės internalizavimas vyksta be žodžių ir paskatinimo („Kas Tau liepė?“), bet įkvėptas tinkamo pavyzdžio.

Galime svarstyti, kad katalikiškos mokyklos kultūra priklauso ne tik nuo mokykloje žodžiu diegiamų principų („negali būti patyčių“, „meilės šaltinis – Dievas“), bet nuo kiekvieno bendruomenės nario elgesio. Tad tai, kad Karinos bendraklasiai elgėsi komandiškai, buvo ne tik mokyklos bendruomenės įžodinamas prioritetas, bet ir kiekvieno asmeniškas pasirinkimas („Ignas metė kamuolį už mane“ ir „jie pakvietė žaisti ir mane“).

Pasitikėjimu grįstas suaugusiųjų ir vaikų santykis katalikiškoje mokykloje skatina vaikus sekti vyresniųjų (mokytojų ir kitų mokinių) ir bendraamžių (kurie kuria komandiškus tarpusavio ryšius) pavyzdžiu. Kita vertus, klasės santykių problemų neigimas ir ignoravimas gali paskatinti slaptas dešimtmetį trunkančias patyčias. Jų iniciatoriai elgiasi puikiai, kai yra stebimi autoritetų, bet vos tik jie nusisuka, atsiskleidžia žiaurus elgesys, kurio „negali būti katalikiškoje mokykloje“.

Trečioje šio straipsnio dalyje papasakosiu apie katalikiško ugdymo fenomeno raišką per specifinę mokyklos erdvę ir laiką.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[1] Tekste pateikta Lietuvoje veikiančių katalikiškų gimnazijų bei panašios krypties mokyklų katalikiško ugdymo raiškos sintezė. Suprantama, kad kiekviena ugdymo įstaiga turi specifinius bruožus ir principus.