Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2021 12 21

Gabrielius E. Klimenka OP

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

16 min.

Ar katalikui dera praktikuoti Rytų kovos menus?

Unsplash.com nuotrauka

Vertindami Rytų kovos menus, dalis krikščionių juos linksta laikyti orientalistinių religijų apraiškomis. Keliamas klausimas: ar dera krikščioniui praktikuoti karatė, aikido, kung fu ar kitus Rytų kovos menus? Greta šių kūno lavinimo praktikų paprastai minima joga, meditacija ir visos kitos rytietiškos fizinio pasirengimo bei dvasinių paieškų praktikos.

Kai kurie krikščionys šias praktikas laiko nederamomis, nes pastarosiose įžvelgiamas demonų garbinimas, jos siejamos su ezoterika arba laikomos stabmeldystės apraiškomis. Kiekvienas krikščionis, praktikuojantis minėtas sritis, laikomas paklydusiu dvasiniuose ieškojimuose ar bent jau beprarandančiu krikščionišką identitetą. Straipsnyje apžvelgsime tokį požiūrį, jo keliamas problemas bei, pasinaudodami oponuojančiu Rytų kovos menams krikščionių požiūriu, ieškosime problemos sprendimo.

Оponuojant Rytų kovų menų praktikoms, neretai kuriamas realybės neatitinkantis modelis. Krikščionys, turėdami savo pačių susikurtą įsivaizdavimą apie Rytų kovos menus ir į juos panašias praktikas, oponuoja savo pačių vaizduotei, o ne tam, kas iš tiesų yra orientalistinės fizinio ir dvasinio pasirengimo praktikos. Aš pats ilgą laiką sportavau shotokan karatė bei aikido. Pažįstant Rytų kovos menų praktikas bei mokymą iš vidaus, galima numitinti tai, kas, turint išankstinį negatyvų nusistatymą, neatitinka realaus kovos menų etiketo suvokimo, terminijos bei praktikų.

Oponuojantis požiūris ne visuomet dera su Bažnyčios magisteriumu, tad, siekiant atskleisti Rytų kovos menų vertinimo daugiasluoksniškumą, atsižvelgiant į skirtingus šio reiškinio aspektus – fizinės veiklos, religijos ir etiketo bei į Japonijos, Kinijos, Korėjos ir kitų Tolimųjų Rytų kovos menų stilių gausą – straipsnyje apsiribosime tik keliais pavyzdžiais: aptarsime Korėjos kovos meną kuksando, etiketo klausimą kelsime per elgseną dodžo, o religinį aspektą – per orientalistinę Ki energijos sampratą.

Gabrielius E. Klimenka
Gabrielius E. Klimenka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kontekstas: negatyvus krikščionių požiūris į Rytų kovos menus

Pradėkime nuo www.egzorcistas.lt esančio klausimyno, skirto nustatyti, ar asmuo yra paveiktas piktųjų dvasių. Klausimyne teiraujamasi: „Gal lankei Rytų kovos menų kursus? Gal praktikavai jogą, kuksando, ciguną, Rytų kovų menus (kung fu, karatė, aikido, tekvondo, džiudžitsu, taiči ar pan.)?“

Išsakytas negatyvus Rytų kovos menų vertinimas į katalikų teologiją atkeliavo iš protestantų fundamentalistų mokymo, tad jis ne visada dera su oficialia Katalikų Bažnyčios pozicija. Magisteriumas nėra paskelbęs enciklikos ar kito dokumento, kuris vadintųsi panašiai į Contra Artes Martiales Orientales (liet. Prieš Rytų kovos menus), tad vertinti šias praktikas turėtume pagal Katalikų Bažnyčios požiūrį į Rytų religijas ir filosofiją.

Norėdami susivokti kontekste, turime žinoti, kad oponuojanti Rytų kovos menams pozicija remiasi negatyviu požiūriu į Orientą kaip tokį, nes, pasak kun. Romualdo Dulskio, „nekrikščioniški mokymai arba ignoruojami, tarsi jie būtų beverčiai, arba be atodairos demonizuojami, net nesistengiant jų deramai pažinti.“ Polemika, tiek katalikiška, tiek protestantiška, apima viską, kas ateina iš Rytų religijų: jogą, zen meditaciją, drambliukų ar drakonų statulėles, visa tai susiedama su demonais, stabmeldyste ir nuodėme.

Viename iš katalikiškų klausimynų (W. Cypran, Išlaisvinimo malda ir egzorcizmas) teiraujamasi: „Ar neturi kokių nors įtartinų demoniškų kulto daiktų (dievukų, Budos figūrėlių <…> Rytų kraštų suvenyrų)?“ Tokiu būdu siekiama parodyti, kad iš Rytų, ipso facto, išplaukia tik klaidamokslis bei ezoteriniai mokymai. Tokį požiūrį formuoja paviršutiniška apologetika, kurios, pasak R. Dulskio, „mums yra įkalta į galvą, jog Konfucijus, Buda ar kiti filosofinių-religinių mokymų pradininkai yra Jėzaus priešininkai“. Šiame kontekste paradoksalu tai, kad kovos menai ne iš Tolimųjų Rytų (pvz., sambo – iš Rusijos, Krav Maga – iš Izraelio, kikboksas – iš JAV), nepaisant to, kad naudoja tokio paties tipo fizinius pratimus ir principus, neigiamo vertinimo neturi, nors, pvz., kikboksas yra tiesiogiai kilęs iš karatė, o pradžioje net ir vadinosi Full contact karate (liet. Viso kontakto karatė).

Įprasta, kad Rytų kovos menų oponentai paprastai nebūna su šiomis praktikomis susidūrę gyvai. Jie žinių semiasi iš kitų šią temą nagrinėjusių autorių, persakydami pastarųjų padarytas klaidas, arba sukuria individualių teiginių, atsirandančių dėl argumentum ad ignorantiam bei susikuriamų iliuzinių priežastinių ryšių. Dėl to kyla daug urbanistinėmis legendomis paremtų idėjų apie tai, kas yra Rytų kovos menai. Pavyzdžiui, opozicinis krikščioniškasis požiūris Rytų kovos menų etiketą vertina kaip ezoterinius veiksmus: Kata formų atlikimą vertina kaip kovą su šešėliu, t. y. su demonais, nors iš tiesų tai yra tam tikrų kovinių veiksmų sekos kartojimas tobulinant klasikinę techniką; nusilenkimai įėjus į sporto salę vertinami kaip salės dvasios pagerbimas, nors iš tiesų taip išreiškiama pagarba salėje esantiems sportininkams, be to, tai yra kasdienė Japonijos etiketo praktika.

Unsplash.com nuotrauka

Žinoma, negalima atmesti fakto, kad kai kuriuose Rytų kovos menų klubuose esama sudvasintų ar net ezoterinio pobūdžio praktikų. Pvz., „Baltojo lotoso“ klubas nagrinėtinas kaip naujasis kvaziorientalistinis religinis judėjimas, turintis net ir savą evangeliją, tačiau tai dažniau išimtys, o ne taisyklė. Panašiai esti ir su kitomis disciplinomis, siejamomis su Rytų filosofinėmis sistemomis pvz., joga, zen meditacija ir pan.

Viena vertus, pačios sistemos yra kitos religinės arba kultūrinės tradicijos dalis, kita vertus, turime suvokti, kad ksenotradicija, patekusi į kardinaliai kitokią terpę, gali neatpažįstamai transformuotis (Ksenotradicija (iš graikų k. ξένος – užsienietis, keistuolis ir lot. traditio – perdavimas, pasakojimas) – svetima arba keista tradicija. Terminas vartojamas įvardijant svetimo krašto tradicijas ar papročius, kurie vertinančiojo krašte neturi paveldo ir gali atrodyti keistai, pvz., Helovinas Lietuvoje ir pan.).

Toks pavyzdys akivaizdus ezoterikoje, kur karmos bei reinkarnacijos dėsnis transformavosi į visiškai kitokį darinį nei Rytuose. Šis vakarietiškas požiūris leidžia formuoti idėjas apie okultizmo apraiškas. Tačiau net ir šiuo atveju turėtume labiau kalbėti apie pseudorytietišką dvasingumą, o ne apie orientalistinį ezoterizmą kaip tokį.

Kartais ieškoma kompromisų, pvz., tinklalapyje Klausk kunigo į užklausą, ką kunigai mano apie karatė, atsakoma: „Karatė yra mažiau susijęs su Rytų religijomis nei joga. Kiekvienas iš tų vadinamųjų „kelių“ turi dvi puses: kūno lavinimą ir meditacijas bei Rytų religines meditacijas, filosofijas. Karatė gerai lavina koordinaciją, reakciją, pastabumą, koncentraciją, lankstumą. Tai neabejotinai geri dalykai, tačiau svetimų ideologijų įtakos – blogis. <…> Turėtumėte viską įvertinti ir pasirinkti.“

Čia bandoma remtis mažesnio blogio principu, tačiau, nepaisant to, kad karatė vertinama lyg ir pozityviai, vis tiek požiūris į ją labiau neigiamas dėl numanomos ksenotradicijos įtakos. Tokio pobūdžio ksenotradicijos neretai taip ir lieka apipintos mitais arba joms nebūdingais bruožais, neretai ksenotradicijai priskiriami dėmenys yra sukuriami pačių krikščionių. Tokiu atveju kritika dėl kritikuojamos srities pažinimo stokos gali tapti niekine arba melaginga.

Unsplash.com nuotrauka

Fiziniai pratimai: Kuksando pavyzdys

Dalis krikščionių Rytų kultūroje praktikuojamus fizinius pratimus, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, laiko religine-filosofine Oriento dalimi, todėl nepriimtina krikščioniškajai pasaulėžiūrai. Nepaisant to, ar fizinis pratimas (ne)sietinas su Rytų dvasinėmis praktikomis, jis dėl pačios savo kilmės laikomas pavojingu. Pvz., kun. Clemensas Pilaras knygoje Joga. Astrologija. Homeopatiniai žirniukai teigia: „Nėra hinduizmo be jogos, kaip nėra jogos be hinduizmo <…> jei vakarietiška joga tikrai būtų „neutrali“, tuomet iš tikrųjų nebūtų ko priekaištauti.“

Tuo norima pasakyti, kad bet kokie fiziniai pratimai, net jei jie nebesietini su Orientu, savo esme vis tiek lieka jo dalimi. Analogiškas principas galioja ir Rytų kovos menams. Tapatūs principai taikomi visoms panašioms praktikoms – nuo jogos ir Rytų kovos menų iki šokių ir meditacijos pozų. Pavyzdžiu gali būti oponentų keliami klausimai: „Ar užsiiminėjai kovos menais? Ar praktikavai jogą, transcendentinę meditaciją arba kitą Tolimųjų Rytų meditacijos formą? Ar kalbėjai kokią nors nurodytą mantrą?“ Toliau pateikiamas išsamesnis paaiškinimas: „Visa tai susiję su krikščionybei svetima filosofija; fiziniai pratimai yra visos filosofinės sistemos dalis ir sudaro iniciacijos į tam tikrą (religinę) sistemą dalį; reikia atskirti kovos menus nuo sporto (neturinčio ryšio su filosofija), tačiau būtina tai kontroliuoti.“

Suprantama, kad daliai krikščionių, neturinčių teologinio išsilavinimo, tai kelia nerimą. Negatyvų požiūrį deklaruojančios grupės sparčiai auga, skleisdamos tokią pasaulėžiūros koncepciją, todėl konvertitai, neišmanydami Bažnyčios mokymo ir manydami, kad toks ir yra autentiškas krikščioniškas mokymas, jungiasi prie jų.

Įvadinėje dalyje minėjome kuksando, tad stabtelėkime prie šio kovos menų stiliaus. Kuksando asociacija savo sistemą pristato taip: „Kuksando – tai korėjiečių tūkstantmetė kūno lavinimo, kvėpavimo, meditacijos ir kovos menų sistema, ugdanti tvirtą, ištvermingą, kilnaus būdo, stiprios fizinės ir dvasinės sveikatos žmogų. Nuolatos praktikuojantis žmogus pajunta, kaip grįžta gyvybės energija, žvali nuotaika, nurimsta protas ir emocijos, traukiasi nemiga ir stresas.“

Gabrielius E. Klimenka. Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Pačios sistemos pagrindą sudaro darbas su Ki energija (kaip ir dalyje Rytų kovos menų: aikido, tai či ir pan.) ir kvėpavimo pratimai (jie – taip pat svarbi Rytų kovos menų dalis: ušu, karatė ir pan.). Teigiama, kad tai padeda sukaupti energiją pilvo apačioje, iš kurios ji per meridianus pasiskirsto po visą kūną. Kuksando yra glaudžiai susijęs su kvėpavimo  praktika ir Rytų filosofija: in ir jang duališkumu, penkiais gamtos elementais – vandeniu, ugnimi, medžiu, metalu ir žeme. Teisingai atliekamos praktikos išvalo meridianų kanalus ir žmogus tampa sveikesnis.

Ki energija paprastai siejama ne su religingumu, o labiau su fizinio lavinimosi praktikomis. Šias filosofines apraiškas krikščionys yra linkę laikyti religinėmis, tačiau tai nėra visai tikslu, nes in ir jang koncepcija bei penkių elementų naudojimas yra senovinės kosmologijos ir orientalistinės pasaulėvokos elementai. Filosofinių-pasaulėžiūrinių koncepcijų vertimas religinėmis tiesomis leidžia oponuoti sukuriant stabmeldystės įvaizdį, tačiau taip nutolstama nuo polemikos objekto suvokimo ir kovojama su savo paties susikurtu įvaizdžiu.

Rytų kovos menams oponuojantys krikščionys yra linkę kuksando vertinti negatyviai: „Kuksando – tai korėjiečių kūno pratimų, specialaus kvėpavimo, rytietiškos meditacijos ir kovos menų sistema. Kuksando etimologinė prasmė – kelias (doh) pamatyti visatą kaip visumą, vieną bendruomenę (kouk) ir parodyti žmogui, kaip atsiverti visatos energijai (sun). Kuksando remiasi daosizmu ir kitomis Rytų religijomis. Kuksando žmogaus samprata yra energetinė, priešinga biblinei, krikščioniškai žmogaus sampratai. Kuksando yra iniciacinio pobūdžio, priešingo krikščioniškajai iniciacijai.“ Čia yra įžvelgiama stabmeldystės apraiškų, tačiau, kaip minėta, jų galima įžvelgti tik tuomet, jei nereliginius reiškinius laikome religiniais.

Apibendrinant šiuos du kardinaliai skirtingus kuksando vertinimus matyti, kad praktikuojantieji šį kovos meną jį vertina remdamiesi orientalistiniu požiūriu, oponentai – bibliniu, dėl to kyla nesusipratimų. Į šį Rytų kovos meną žvelgiama ne į kaip kitos kultūros dalį, bet matoma tai, kuo iš Rytų ateinanti praktika prieštarauja krikščionybei. Opozicinis požiūris yra linkęs redukuoti reiškinį ir žvelgti tik per savo asmeninį suvokimą, nepaisydamas kultūrinės terpės, kurioje šis reiškinys gimė.

Kaip pažymi popiežius Benediktas XVI, „nepaisant skirtumų, būdingų įvairiems religiniams keliams, Dievo buvimo pažinimas, žmonėms pasiekiamas remiantis kūriniais (plg. Rom 1, 20), turėtų skatinti tikinčiuosius laikyti kitus žmones broliais. Taigi religinių skirtumų niekam nevalia daryti priešiškos laikysenos kitų žmonių atžvilgiu prielaida ar dingstimi“. Tuo nesiekiama raginti krikščionis persiimti rytietiškomis praktikomis, net priešingai, raginama susilaikyti nuo bet kokio sinkretizmo. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad religinis dėmuo neturėtų būti kliūtis siekiant dialogo su kitomis kultūromis.

Dialogo pozicija neturėtų reikštis oponavimu, bet ieškoti bendrystės ir vienijančių kelių siekiant bendro gėrio. Pavyzdžiu gali būti pozicija, kurios laikėsi popiežius Jonas Paulius II, sukvietęs pasaulio religijų vadovus į Asyžių, kad kartu, kiekvienas pagal savo religinius papročius, galėtų melstis už taiką. Šis susitikimas leido išvengti sinkretizmo, bet kartu kaip brolius priimti skirtingų religijų atstovus.

Siekiant užmegzti dialogą su Rytais, galbūt derėtų ieškoti, kurie iš išvardintų Rytų kovos menų dėmenų leistų siekti bendrystės bent jau kultūriniu lygmeniu, o ne programuoti išankstinį priešiškumą. Tai – viena iš negatyvaus požiūrio problemų, kuri išsispręstų bandant įkultūrinti vakariečių sporto klubuose praktikuojamus Rytų kovos menus. Čia vėlgi nederėtų įžvelgti sinkretizmo siekio, bet situaciją vertinti per įkultūrinimo prizmę.

Pixabay.com nuotrauka

Ki (Či) energija: aikido

Vakarų krikščionių misionieriai terminą Ki (arba Chi) pirmą kartą bandė apibrėžti tik XVII a. pradžioje. Šį terminą bandyta aiškinti vakariečiams suprantamomis sąvokomis, pvz., pneuma arba spiritus sanctus, bet nė viena iš šių sąvokų neatitiko tikrosios žodžio Ki prasmės, nors panaši jos samprata išliko iki šiol. Tikėjimas Ki energija yra viena iš priežasčių, dėl kurios dalis krikščionių Rytų kovos menus sieja su Rytų religijomis bei demonizmu, o kartu ir su ezoterinėmis praktikomis. Viename apologetinio pobūdžio straipsnyje rašoma:

„Manipuliavimas įvairiomis dvasinėmis dimensijomis yra gana populiarus. Šiai sričiai priklauso ir daug Rytų kovos menų. Nežinia kodėl žavimės jau atkeliavusiu į Lietuvą tai chi chuan. Kaimyninėje šalyje daranti šioje srityje pažangą paauglė taip įsijautė, kad praradusi savikontrolę treniruotės metu sunkiai sužalojo draugę. Treneris (jį vadina mokytoju), nusigandusiai mergaitei paklausus: „Kas iš tikrųjų yra tai chi?“, atsakė: „Iš tikrųjų tai šokis demonų garbei.“ Jis atviravo, nes buvo tikras, jog mergaitė jau galutinai įsiurbta į šią prarają. Oficialiai sakoma, neva tai chi pašalina stresą, stiprina raumenis, judesių koordinaciją, net imuninę sistemą ir apskritai tarnauja sveikatai pagerinti.“

Demonizavimo lygmuo aptinkamas tiek katalikybėje, tiek protestantizme ir stačiatikybėje. Tarp katalikų toks požiūris paprastai būdingas tik gana siauram tikinčiųjų ratui, o tarp protestantų jis neretai apima atskiras Bažnyčias ar teologines linijas. Tarp Rytų krikščionių taip pat nesama bendros nuomonės – ji, kaip ir Katalikų Bažnyčioje, yra ambivalentiška. Kad ir kaip būtų, pagrindinė problema kyla dėl paties vertintojo pozicijos. Rytų kovos menus galima vertinti: a) kaip kultūrinį reiškinį – tai leidžia juos suprasti ne kaip sudvasintas praktikas, bet kaip etiketo ir filosofinių koncepcijų darinį; b) kaip religinį reiškinį, kuris vertinamas kiekvieną ksenotradiciją suvokiant per religijos prizmę. Abi pozicijos aptinkamos krikščionybėje, ypač vertinant Rytų kovos menus bei kitas fizinių pratimų sistemas.

Įdomu, kad tokiems liudijimams kaip pateiktasis būdingas tam tikras urbanistinių legendų pobūdis. Čia, be demonizavimo, galima pastebėti ir iš gandų kylančių pasakojimų apie „vieną mergaitę“. Paprastai panašiai prasideda visi urbanistiniai mitai, tad ir šis pasakojimas turi jo bruožų: kalba apie nepažintą sritį, įpina tam tikrą moralinį dėmenį, o ir pats pasakojimas per daug gerai tinka temai, kad būtų tiesa. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu tai či mokytojo teiginys ir buvo realiai išsakytas, jis gali būti vertinamas tik kaip atskira nuomonė. Yra Rytų kovos menų trenerių krikščionių pasisakymų, kurie rodo priešingą požiūrį, pvz., benediktinų vienuolio aikido meistro Jonathano Düringo OSB, kuris knygoje „Su smurtu susidūrus“, gretindamas Rytų kovos menų filosofiją ir Kalno pamokslą, dalijasi savo kaip teologo bei Rytų kovos menų praktiko patirtimi ir padeda suvokti krikščionio poziciją smurto atveju.

Pexels.com nuotrauka

Rytų kovos menams oponuojantys krikščionys paprastai laikosi požiūrio, kad Rytų kovos menuose (ypač tokiuose kaip karatė, kung fu, taidzičiuan) mokomasi panaudoti Ki energiją. Kovotojas turi savyje išplėtoti šios energijos teikiamas galias. Čia paprastai nesigilinama nei į pačią Rytų kovos menų filosofiją, nei į termino etimologiją bei reikšmę kultūriniame Azijos kontekste. Štai, pvz., aikido pavadinime paprastai įžvelgiama, kad aikidokas (t. y. asmuo, užsiimantis aikido) mokosi naudoti šią energiją, tačiau, net nesigilinant į pačią filosofiją, vien pavadinimo etimologija kalba apie kitus dalykus: Ai reiškia susivienijimą arba meilę, Ki reiškia jausmą, tikslą, dvasią, gyvybinę energiją, Do – kelią ir procesą.

Tai iš esmės yra pamatinės Rytų filosofijos nuostatos, tikrai ne visuomet turinčios sąsajų su religiniu kontekstu. Oponuodami tik religiniam Ki energijos aspektui, krikščionys įžvelgia pavojų pulti į energinio monizmo mąstymą, nes jei viskas susieta su menama energija, gana greitai galima nutolti nuo asmeninio Dievo ir per monizmą prieiti iki panteizmo bei per tai patekti į ezoterizmo pinkles. Šis pavojus vakariečius numanomai pasiekia per įvairias praktikas, tarp jų ir per Rytų kovos menus.

Šiame kontekste vėlgi viskas redukuojama, taip supaprastinant patį reiškinį. Tokiu būdu lengviau oponuoti, nes oponuojama ne reiškiniui kaip tokiam, bet savo pačių susikurtam jo modeliui, tad greta kovos menų kalbama ir apie kitas Rytų kultūros apraiškas: Kinijos medicinos praktikas, tokias kaip akupunktūra, akupresūra, taiči, cigunas, fengšui, tuina ar japoniški variantai, tokie kaip čiatsu, ar indiškąją jogą. Krikščionys, Rytų kovos menuose matydami išoriškai primenančių elementų, juos linksta laikyti ezoterinėmis praktikomis, nors taip nėra.

Žvelgdami iš orientalistinės perspektyvos, visa tai matome kaip nuo senovės egzistuojančią pasaulėžiūros koncepciją, kurios terminai neturi vakarietiško atitikmens arba to kalbinio-prasminio turinio, kokį į sąvokas sudeda vakariečiai. Mūsų aptariama Ki Rytuose turi tikslo, siekinio bei gyvybinės energijos prasmę. Energija šiuo atveju yra tai, kas teikia žmogui gyvybę. Kinijos tradicijoje Či sietinas su judesiu ir per filosofinę formą siejasi su kinų medicina. Japonijos aikido meistrai Ki energijos nesieja nei su ezoterika, nei su ypatingomis galiomis ar kinų medicinos meridianais – tai labiau suprantama kaip judesio metu gaunamos energijos panaudojimas priešininkui neutralizuoti, tad vakariečiui aiškesnė forma būtų potencinės-kinetinės energijos fizikinės sąvokos, nesusijusios su dvasingumu ar religija.

Kinų tradicijoje energija Či, o Japonijoje – Ki turi ypač svarbų vaidmenį, ir jei šią energiją perdėm sureikšminame, tada dera kalbėti ne apie Rytų kovos menus kaip tokius, bet labiau apie tarpreliginį ar tarpkultūrinį dialogą, kuriame būtų įvardijami šių pasaulėžiūrų panašumai. Tai būtų žingsnis pirmyn, ieškant dialogo galimybės. Įvertinus įvairių aikido mokytojų skirtingą Ki (Či) interpretaciją, nederėtų Rytų kovos menų (šiuo atveju – aikido) vertinti kaip religinės praktikos, nuosekliai ir su vienodu rimtumu reprezentuojančios religinę Ki (Či) idėją.

Pixabay.com nuotrauka

Dodžo etiketas: meditacija ir nusilenkimai

Tolimųjų Rytų kultūroje egzistuoja tam tikros vakariečiams nesuprantamos etiketo normos, kurios būdingos ir dodžo etiketui: nusilenkimai įeinant į dodžo, tam tikros mokytojų pagerbimo formos, kai klūpant ant kelių nusilenkiama iki žemės ir pan. Vakariečiui klūpėjimas ir nusilenkimas paprastai siejasi su dievogarbos aktu, tad neretai krikščionys, matydami kovos menų sportininkus, kurie po meditacijos klūpėdami ant kelių lenkiasi prieš įkūrėjo paveikslą, mano, kad tai yra stabmeldystės veiksmas. Šie krikščionys čia įžvelgia pavojų krikščioniškam identitetui.

Taip, negalima atmesti tokio pavojaus galimybės, tačiau toks pavojus prietarų pavidalu egzistuoja ir krikščionybės kontekste. Paprastai teigiama: „Rytų kovų apeigos ir pratybos grindžiamos krikščionybei svetima filosofine bei religine sistema, veda žmogų į susiliejimą su slaptomis (okultistinėmis) „energijomis“ ir gamta. Taip žmogus prisiriša prie piktųjų jėgų ir netgi gali tapti spiritizmo mediumu. Rytietiška transcendentinė ir į ją panašios meditacijos, mantros ir nesuprantamų formulių kalbėjimas kelia grėsmę santykiui su Kristumi, yra dvasinio pavergimo priežastis, tai neabejotinai prietaringos apeigos.“

Tokiu atveju net nesistengiama gilintis į etiketo prasmę, taisykles, nei į tai, kokia iš tiesų yra nusilenkiančiojo intencija.

Nepaisant kultūrinių etiketo skirtumų tvirtinama: „Problema ta, kad Japonija, Kinija ir kt. – žodžiu, kraštai, kur tie koviniai menai gimė, yra pagoniški, ir kovinių menų praktika iš esmės yra pagrįsta rytietišku arba tų kraštų pagonišku mąstymu, pagonišku tikėjimu ir praktikomis. Pavyzdžiui, saulės pagarbinimas, nusilenkimas mokytojui, meditacija prieš kovas, jau nekalbant apie virvučių pynimą prieš kovą tariant demonų vardus. Pačios kovos gali atrodyti labai įspūdingai, tačiau už jų slypi net ne filosofija, – būtų klaidinga tai vadinti filosofija, – bet tam tikra pasaulėžiūra, arba tikėjimas.“

Esminė čia daroma klaida yra etiketo normų susakralinimas ir jų pavertimas religiniu aktu. Dodžo etiketas yra tradicinio Japonijos etiketo išraiška. Kaip ir vakarietiško etiketo atveju, kai kurie atliekami veiksmai senovėje galėjo turėti religinę prasmę, tačiau dabartiniais laikais jie tėra tam tikros mandagaus elgesio formos, be kurių asmuo gali būti palaikytas mažų mažiausiai nemandagiu. Panašiai yra ir su dodžo etiketo taisyklėmis – jos atitinka rytietišką etiketą. Dodžo gali būti suskirstytas į tam tikras dalis, pvz., kamidza – vieta, kurioje sėdi garbingi svečiai, kurioje kabinamas įkūrėjo portretas bei filosofinio pobūdžio tekstai; simodza – mokinių vieta ir pan.

Nusilenkimais yra rodoma pagarba tiek mokytojams, tiek besitreniruojantiems kolegoms. Faktiškai jie atitinka pas mus egzistuojantį rankos paspaudimą ar kitokią pagarbos išraišką. Patys nusilenkimai prieš paveikslą galėtų būti analogiški vakarietiškam himno ar vėliavos pagerbimui. Tai nėra nei dievogarbos aktas, nei stabmeldystė, tiesiog pagarbos išraiška.

Svarbu suvokti, kad į Vakarus atkeliavęs dodžo etiketas ar meditacijos iš dalies neteko savo pirminio pavidalo. Taip nutinka su visais kultūriniais dariniais, patekusiais į kitokio mentaliteto terpę. Kaip šios etiketo normos suvokiamos skirtinguose sporto klubuose ir kiek juose esama religinės-filosofinės sistemos, įtraukiamos į Rytų kovos menų klubo filosofiją, paprastai priklauso nuo konkrečių instruktorių asmeninių pažiūrų.

Vienuose klubuose meditacija vertinama kaip būdas susikaupti prieš treniruotę, kituose tampa ezoterio pobūdžio praktika, skirta ugdyti Ki (Či) energijai, dar kitur einama į panteizmą ir siekiama susivienyti su Dievu, o kai kur nebepaisoma nei dodžo etiketo, nei kitokių Rytų kovos menams būdingų dalykų ir vertinamas tik sportas.

Taip pat esama ir Rytų kovos menų klubų, kuriuose viskas grindžiama krikščionišku tikėjimu ir morale, taip įkultūrinant Rytų tradicijas (kaip pavyzdys galėtų būti jėzuitų įkurta Rytų kovos menų akademija Soldier for Christ. Akademijoje mokoma korėjietiško Hapkido ir vadovaujamasi krikščioniškomis vertybėmis). Tačiau, žvelgdami į autentišką Rytų kovos menų kilmę, turėtume įvertinti ir kontekstą, kuriame tie veiksmai atsirado bei ką jie iš tiesų reiškia, nes kitos tradicijos dėmenų negalime tinkamai įvertinti jų nepažindami.

Krikščioniškos Rytų kovos menų hapkido mokyklos „Soldier for Christ“ emblema. Usa-services.worldorgs.com iliustracija

Katalikų Bažnyčios požiūris į Rytų pasaulėžiūrą, etiketą ir religiją

Kaip jau minėta, vertindami Rytų kovos menus kaip tokius, turime į juos žvelgti kaip į Rytų kultūros darinį. Katalikų Bažnyčia nėra parengusi jokio specialaus dokumento apie Rytų kovos menus, tad galime vadovautis tik tuo, ką ji kalba apie Rytų religiją ir filosofiją. Galimybę vertinti per tokią prizmę suteikia ir Rytų kovos menams oponuojančių krikščionių pozicija, nes būtent jie šias praktikas vertina kaip religines, kitaip tariant, atsakant oponuojančiajai pusei, naudojama jų pačių siūloma prieiga.

Pagrindinis dokumentas, apibrėžiantis Katalikų Bažnyčios požiūrį į nekrikščioniškas religijas, yra Vatikano II susirinkime parengta Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra Aetate. Apie Rytų religijas joje rašoma taip: „Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį.“

Taigi, jei vertiname Rytų kovos menų praktikas ir etiketą kaip religinę dimensiją, turėtume atkreipti dėmesį, kad deklaracija ragina neatmesti nieko, kas tose religijose (šiuo atveju – kovos menuose) yra gera, tada ragina su pagarba žvelgti į net ir besiskiriančius mokymus. Tai svarbus akstinas nepulti demonizuoti, bet stengtis gerbti Oriento kultūrą, filosofiją ir religiją. Ne priimti, ne kurti sinkretizmą, bet gerbti.

Apie Evangelijos nepriėmusius asmenis kalbama ir dogminėje konstitucijoje Lumen gentium: „Visa, kas juose gera ir tikra, Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai“ (LG 16). Juo labiau kad krikščionys, praktikuojantys Rytų kovos menus, anot vienuolio J. Düringo, pateikia daug gražių pavyzdžių, kad jų „patirtis ir atradimai, žengiant tobulėjimo keliu, daugeliu atvejų labai panašūs į senųjų krikščionybės tėvų vienuolių patirtį bei įžvalgas, stengiantis surasti teisingą dvasinį kelią ir įgyvendinat Gerąją Jėzaus Naujieną kasdienybėje“.

Unsplash.com nuotrauka

Bažnyčia ragina gerbti tuos mokymus, kurie laikosi vertybių, identiškų ar labai panašių į krikščioniškas. Rytų kovos menų atveju tai galėtų būti principas „mylėkite savo priešus“ (Mt 5, 43), kuris kovos menuose reiškiasi per etiketą ir filosofiją, orientuotą į pagarbą priešininkui. Kovos menų principas „ginti silpnesnį“ taip pat dera su krikščioniškomis nuostatomis.

Toliau deklaracijoje Nostra Aetate raginama „apdairiai ir su meile kalbantis ir bendradarbiaujant su kitų religijų sekėjais ir liudijant krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes bei visuomenines kultūrines vertybes“. Taigi, jei Rytų kovos menus, oponuojančių krikščionių pavyzdžiu, laikome religijos dalimi, vadinasi, turėtume stengtis išsaugoti tas dvasines ir moralines gėrybes bei kultūrinį paveldą, o ne kovoti prieš jas.

Popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad „misijinė pareiga netrukdo mums pradėti dialogą pasirengus giliai įsiklausyti <…> Toks principas grindžia ne tik neišsemiamą teologinį krikščioniškosios tiesos gilinimą, bet ir krikščionių dialogą su filosofijomis, kultūromis, religijomis“. Tad, kalbant apie baimę, jog krikščionys persiims Rytų mokymu ir nutols nuo krikščionybės, reikėtų labiau rūpintis autentišku krikščionybės mokymu ir religinio dialogo sampratos ugdymu katalikybėje, o ne bandyti apsaugoti tikinčiuosius nuo fizinio lavinimosi. Įvertinat Bažnyčioje egzistuojančią įkultūrinimo praktiką, Rytų kovos menai taip pat gali tapti puikia tarpreliginio ir tarpkultūrinio dialogo terpe, kurioje galima pažinti ne tik savigynos principus, kultūrinį Rytų paveldą, bet ir atrasti naujų Gerosios Naujienos skelbimo kelių.

Išsakant katalikišką požiūrį į Rytų kovos menus dera nepamiršti, kad Katalikų Bažnyčia, kalbėdama apie nekrikščioniškas religijas, pasaulėžiūras ir praktikas, skiria atliekamas praktikas ir praktikuojančiųjų intencijas (geras intencijas ar blogų nebuvimą) nuo praktikų, daromų dėl nekrikščioniškų mokymų. Pirmuoju atveju tai būtų veiksmai ir moralinės nuostatos (pvz., etiketas arba taikos siekimas), kurios gali būti priimtinos krikščioniškai pasaulėžiūrai arba bent jau vertinamos neutraliai, antruoju – pagoniškų dievų garbinimas, kuris yra atmestinas.

Dalai Lama XIV ir šv. Jonas Paulius II, 1982 m. EPA nuotrauka

Atsižvelgiant į tokių praktikų ryšį su tam tikromis pasaulėžiūromis, jos gali būti laikomos priimtinomis arba atmestinomis, o neretai įmanomas ir neutralus vertinimas. Intencijos ir mokymo klausimai labiausiai lemia nekrikščioniškų praktikų vertinimą Katalikų Bažnyčioje.

Jaunimo katekizme pažymima, kad rytietiškos praktikos gali būti nekalti pratimai arba siekti įgyvendinti krikščionybei svetimus mokymus ir todėl būti priimtinos arba atmestinos (Youcat, 356), tad dera kiekvieną iš jų nagrinėti atskirai. Trumpai tariant, jei kokia nors praktika neturi tikslo griauti krikščionišką tikėjimą, nedaro dievogarbos akto ir pan., bet siekia lavinti žmogaus kūną ir valią, tokia praktika negali būti vertinama sudvasintai ir negatyviai.

Išvados

Daliai Vakarų krikščionių būdingas negatyvus Rytų kovos menų supratimas. Tokiam požiūriui būdingas Oriento demonizavimas. Kiti Katalikų Bažnyčios nariai laikosi pozityvaus vertinimo, tad tokį pobūdį galime laikyti atviru dialogui su Rytų kultūra ir net religija.

Negatyvus Rytų kovos menuose esančių fizinių pratimų bei etiketo vertinimas trukdo adekvačiai suvokti rytietiškas praktikas, nes vakarietišku mentalitetu vertindami ksenotradiciją oponentai priskiria šioms praktikoms nebūdingas sudedamąsias dalis. Tokiu būdu patys Rytų kovos menų pratimai bei juos lydintis etiketas, filosofija, taip pat ir praktikos, artimos dvasinėms, vertinamos ne kaip kitos kultūros reiškiniai, bet kaip krikščionybei prieštaraujančios filosofijos ir religijos apraiškos.

Negatyvus požiūris į Rytų kovos menus yra vienas iš daugybės tarpreliginį ir tarpkultūrinį dialogą stabdančių veiksnių. Krikščionys, besilaikantys tokio požiūrio, gali pradėti prieštarauti Katalikų Bažnyčios pozicijai ir Vatikano II susirinkimo nutarimams bei užkirsti kelią tarpreliginiam dialogui.

Tyrimas parodė, kad dalies katalikų Rytų kovos menų vertinimas nesutampa, o kartais ir prieštarauja požiūriui, pagrįstam Katalikų Bažnyčios mokymu apie Rytų religines praktikas ir filosofiją. Siekiant tarpreliginio dialogo, straipsnyje aptartą orientalistinį kontekstą vertinti kaip neigiamą nėra tikslu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vertinant šią ksenotradiciją ir atsiliepiant į kvietimą priimti tai, kas neprieštarauja katalikiškam tikėjimui ir doram gyvenimui, pozityvus požiūris labiau skatintų dialogą bei leistų suvokti, kad Rytų kovos menai visų pirma moko asmenį būti tvirtą, gyventi sveikai, ginti silpnesnįjį bei siekti vidinės ramybės ir susikaupimo. Šios vertybės yra svarbios ieškant Rytų ir Vakarų bendrystės, nes jos būdingos ir krikščionybei.

Žinoma, čia svarbu atskirti, kurios ksenotradicijos dalys Vakarus pasiekė per Rytų kovos menų klubus, o kurios – per ezoteriką ar religines praktikas, nes tai – du skirtingi būdai, kuriais Vakarus pasiekia Rytų mokymas. Šie būdai skirtingi ne tik savo kilme, bet ir ideologija bei požiūriu į dvasingumą. Ezoterinis mokymas transformavosi į vakariečiams priimtinesnį Rytų religijų variantą, kuris Rytų kovos menų atveju labiau reiškiasi kaip siekis išsaugoti orientalistines etiketo ir rytietiškos kultūrinės tradicijos autentiškumą, o ne religines praktikas.

Šiame straipsnyje galėjome aptarti tik kelis labai plačios temos niuansus. Siekiant vykdyti tyrimus šia linkme, derėtų išstudijuoti kiekvieną Rytų kovos menų stilių, jų filosofiją bei atliekamų praktikų intencijas – tik tokiu atveju būtų galima nustatyti, kurias iš orientalistinių praktikų derėtų atmesti, o kurias vertinti pozityviai ar neutraliai.

Katalikų Bažnyčioje egzistuojant prieštaringoms nuomonėms ir nesant konkretaus mokymo, teologai, bandantys nagrinėti šį klausimą, gali pagelbėti atrasti autentišką, Bažnyčiai tinkantį problemos sprendimo būdą bei parengti atsakymus tiek pastoracijos darbuotojams, tiek hierarchams. Rytų kovos menų probleminis laukas Lietuvoje dar mažai ištirtas, tad vis dar yra diskutuotinas ir tyrinėtinas.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.