Ar Kirilas Lietuvos ortodoksams paskyrė prižiūrėtoją iš Maskvos?

Jis taip pat netgi pareiškė: „Mes, Lietuvos ortodoksai, turėdami galimybę nevaržomai spręsti Bažnyčios vidaus reikalus, sieksime dar didesnės nepriklausomybės, tikėdami, kad Viešpats suteiks ją mūsų Bažnyčiai tinkamu laiku.“

Drąsus kreipimasis netruko apskrieti interneto, jis buvo išverstas į daugybę kalbų, jį angliškai publikavo netgi Orthodox Times. Panašu, kad laiškas nebuvo nepastebėtas ir Maskvoje, tik ten patriarchato vadovybė sureagavo savaip.

Ką nusprendė Maskvos sinodas?

Kovo 24 dieną Maskvoje vyko Rusios Ortodoksų Bažnyčios Šventojo sinodo susirinkimas (aukščiausias Bažnyčios valdymo organas, kurį sudaro nedidelė vyskupų taryba). Rusios Bažnyčios sinodas, kaip ir visų vyskupų susirinkimas, žinoma, yra tik nominalūs organai – daugelį dešimtmečių dar nėra buvę, kad Sinodas nepritartų kokiam nors patriarcho iškeltam pasiūlymui ar kandidatui. Iš esmės jų funkcija tėra legitimuoti patriarcho sprendimus ortodoksų kanonų teisės požiūriu, kur patriarcho valdžia kaip tik yra apribota šių susirinkimų.

Nors šiuo metu Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus yra Šv. Sinodo narys (žr. pranešimą oficialiame patriarchijos puslapyje), Sinodo posėdžio nuotraukose ir vaizdo įraše metropolito nėra – neaišku, ar nevykti jis nusprendė pats, ar nebuvo pakviestas.

Iš Sinodo sprendimų įdomiausias 11-asis žurnalas (sprendimas):

Žurnalas nr. 11

Išklausyta:

Jo Šventenybės Maskvos ir visos Rusios patriarcho Kirilo pranešimas apie būtinybę Maskvos patriarchato struktūroje įsteigti Artimojo užsienio vyskupijų reikalų valdybą.

Nuspręsta:

1. Maskvos patriarchato struktūroje įsteigti Artimojo užsienio vyskupijų reikalų valdybą.
2. Įtraukti į Bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos sudėtį Maskvos patriarchato Artimojo užsienio vyskupijų reikalų valdybos vadovą.
3. Paskirti Jo Eminenciją Krutyčių ir Kolomnos metropolitą Paulių, patriarcho vikarą Maskvos metropolijoje, Maskvos patriarchato Artimojo užsienio vyskupijų reikalų valdybоs vadovu.
4. Jo Eminencijai metropolitui Pauliui kuo skubiau parengti ir pateikti Jo Šventenybei patriarchui [Artimojo užsienio vyskupijų reikalų] valdybos statutą, etatų sąrašą ir preliminarų einamųjų metų darbo planą.

Čia gali kilti klausimas: kas tas „artimasis užsienis“ ir kam jam reikalinga valdyba?

Rusiškoje vikipedijoje skaitome, kad „artimasis užsienis – 1992 m., po SSRS griūties atsiradusi samprata, kolektyvinis buvusių SSRS šalių, t. y. NVS, Baltijos šalių, Ukrainos ir Gruzijos pavadinimas“. Tame pačiame straipsnyje priduriama: „Nepaisant to, kad šis terminas Rusijoje plačiai vartojamas net ir buitinėje kalboje, užsienio spaudoje jis dažnai interpretuojamas kaip Rusijos imperinių ambicijų išraiška“ – kitaip tariant, yra „tikrasis“ užsienis, o yra ir „artimasis“.

„Tikrasis“ užsienis seniai turi savo kuratorius – Tolimojo užsienio reikalų sekretoriatą prie Maskvos patriarchato išorės reikalų skyriaus ir Maskvos patriarchato Užsienio įstaigų valdybą. Lietuvos ortodoksai iki šiol buvo Maskvos patriarchato vyskupija, tarp kurios ir patriarcho jokių tarpininkų nebuvo – jokioms „užsienio“ valdyboms ji nebuvo priskirta, nes kaip ir nėra užsienis.

Bet dabar turbūt metropolitui Pauliui pavesta atidžiau pažiūrėti, kas čia vyksta.

Kurias šalis kontroliuos naujoji valdyba?

Greičiausiai sprendimas priimtas būtent dėl Lietuvos. Kodėl? Nes visos kitos „artimojo užsienio“ valstybės jau turi savo vietinius viršininkus.

Kaip teisingai pastebėjo baltarusių kunigas Aleksandras Šramko, Ukrainos, Latvijos, Moldovos ir Estijos Bažnyčios turi savo tam tikrą autonominį statusą, todėl vargu ar joms dabar ims vadovauti naujosios valdybos vadovas. Baltarusija yra egzarchatas (bažnytinė provincija, kuriai vadovauja egzarchas – paties patriarcho atstovas toje šalyje), todėl ji irgi negali būti atskaitinga valdybai. Gruzija, žinoma, iš viso yra atskira autokefalinė Bažnyčia.

Kazachstanas turi savo metropoliją su aštuoniomis vyskupijomis. Tadžikistanas, Uzbekistanas, Kirgistanas ir Turkmėnistanas sujungti į Vidurio Azijos metropoliją su savo primu ir atskiromis vyskupijomis šiose valstybėse. Netgi Turkmėnistanas, kuris neturi vyskupo, tik dekanatą („patriarchalinių parapijų dekanatas Turkmėnistane“), Bažnyčios administracijoje yra pavaldus ne tiesiogiai patriarchui, o Vidurio Azijos metropolitui, todėl būtų keista, jei visiems šiems metropolitams dabar vadovautų naujosios valdybos vadovas.

Mes jau peržvelgėme 11 iš 15 buvusių SSRS valstybių ir dar tinkamų kandidatų nerandame. Rusija, žinoma, nėra „artimasis užsienis“, nes ji ir yra Maskvos patriarchato „tėvynė“. Lieka trys valstybės: Lietuva, Armėnija ir Azerbaidžanas.

Nedidelėje Azerbaidžano vyskupijoje tėra 7 parapijos, vos 12 nuolat tarnaujančių kunigų. Armėnijoje taip pat tėra viena vyskupija su 5 kunigais. Vargu ar Azerbaidžano ir Armėnijos vyskupai nesugeba susitvarkyti su savo nedidukėmis vyskupijomis ir todėl jiems paskirtas „prižiūrėtojas“ su visa komanda.

O štai Lietuvoje taip pat yra tik viena Vilniaus ir Lietuvos vyskupija, tačiau gerokai didesnė – nepaisant to, kad tai tik viena vyskupija, ji turi du vyskupus (ordinarą ir augziliarą), apie 60 parapijų ir panašų skaičių dvasininkų (Maskvos patriarchato tinklalapyje nėra tikslių duomenų). Todėl realiausia kandidatė į šalį, kuriai staiga prireikė „Artimojo užsienio reikalų valdybos“, yra būtent Lietuva, kuri kartu su Armėnija ir Azerbaidžanu bus atskaitinga šiai naujajai valdybai.

Vietoj didesnės nepriklausomybės – didesnė kontrolė?

Norisi klysti, bet panašu, kad Maskva išgirdo apie Lietuvos metropolito „didesnės Bažnyčios nepriklausomybės“ siekį ir sureagavo visiškai priešingai – paskyrė naują viršininką, kuris operatyviau seks padėtį Lietuvoje ir ką reikia raportuos Maskvos patriarchui, kad daugiau jokių rimtų pareiškimų nebebūtų.

Metropolitui Inokentijui rudenį jau sueina 75-eri metai; tai kanoninis amžius, kai Rusios Ortodoksų Bažnyčios vyskupai privalo pateikti Šv. Sinodui atsistatydinimo raštą ir tapti emeritais, nebent Sinodas paprašo kitaip. Jeigu šito straipsnio analizė teisinga, vargu ar šį kartą Sinodas nuspręs kitaip – greičiausiai metropolitui Inokentijui padėkos už nuveiktus darbus, o į jo vietą paskirs paklusnesnį vyskupą, kuris viską raportuos naujai valdybai.

Negalima atmesti ir versijos, kad ši analizė neteisinga – galbūt naujoji valdyba sukurta kaip tarpininkė bendrauti su visomis 14 buvusių SSRS šalių. Tai paaiškės netolimoje ateityje, jeigu Maskvos patriarchatas publikuos naujosios valdybos įstatus, kuriuos Sinodas nurodė artimiausiu metu parengti.

Žinoma, linkime Lietuvos ortodoksams, kad metropolito laiško siekis būtų įgyvendintas ir Lietuvos ortodoksai gautų didesnę nepriklausomybę – būtų džiugu, jeigu visa ši analizė pasirodytų esanti laužta iš piršto ir neatitinkanti tikrovės.