2020 10 21

Giedrė Barčkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Ar konservatoriams pavyks laimėti katalikų rinkėjų balsus?

Unsplash.com nuotrauka

Viena mano draugė dirba įmonėje, kuri prekiauja arbatomis. Aną savaitę diskutavome apie rinkimų rezultatus, ir ji man netikėtai mestelėjo vieną linksmą faktą – pagal tai, kokią arbatą žmogus renkasi, patyrę rinkodaros specialistai gali nubrėžti vartotojo demografinį profilį ir net nustatyti jo politines pažiūras.

Štai, pavyzdžiui, juodosios arbatos mėgėjas apibrėžiamas kaip konservatyvus, labiau išsilavinęs, vidutinio amžiaus ir neretai kuriai nors religinei bendruomenei priklausantis žmogus. Panašu, kad juodosios arbatos rinka auga, o konservatoriai laimės šiuos Seimo rinkimus – viskas baisiai dėsninga.

Negaliu nė dienos tverti be geros juodosios arbatos, o šaltuoju sezonu ją dar gardinu kardamonu ir pienu. Manau, kad tobulai atitinku minėtąjį gėrėjo profilį – gal tik dar kelerių metų trūksta iki to „vidutinio amžiaus“. Bet čia glūdi ir viena dilema, su kuria šiuose Seimo rinkimuose susidūrė tam tikra rinkėjų grupė.

Ši grupė – tikintys žmonės, kurie save priskiria Katalikų Bažnyčiai ar kitoms krikščioniškoms denominacijoms. Apie krikščionio pasirinkimą prieš rinkimus kalbų ir aistrų būta daug. „Krikščioniškas (arba tradicines) vertybes“ kaip prekės ženklą tiesiogiai ar netiesiogiai bandė prastumti net 7 partijos iš 17 (remiantis partijų rinkiminių programų informacija). Vienos pagal šias vertybes sąžiningai orientavo visą savo partijos koncepciją ir programą, kitos – galbūt nujausdamos, jog Lietuvoje telkiasi didelės, ne viskuo patenkintos „juodosios arbatos gėrėjų“ bendruomenės, kurias galbūt pavyktų suvilioti raktiniais burtažodžiais.

Giedrė Barčkutė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pati priklausau šiai tikinčių žmonių grupei. Tikiu, jog tos vertybės, kurios man yra svarbios, iš tiesų kuria bendrą gėrį – visiems. Bet čia jau atskira ilga kalba, kurią ne laikas ir ne vieta kalbėti prie demokratijos šventės stalo. Labiau norisi pakalbėti apie tai, su kokiomis dilemomis šį kartą susidūrė rinkėjas katalikas, ir ką galvoti apie šių rinkimų pirmojo turo rezultatus. Nuomonės, atiduodant balsus, išsiskyrė. Net ir mano pačios galvoje. Štai kad ir toks paradoksas: pagal Laisvos visuomenės instituto tyrimo rezultatus, 2016–2020 m. Seimo kadencijoje gyvybės ir šeimos klausimais artimiausią krikščioniškai sampratai palaikė Valstiečių ir žaliųjų partija. TS-LKD balsavimo rezultatai tuo tarpu rodo neutralią ar net priešišką poziciją. Darant šį vieną skerspjūvį, tarsi ir būtų aišku, kuriai partijai derėtų teikti pirmenybę rinkimuose. Kita vertus, alternatyvą pasiūlė naujai susikūrusios krikščioniškai angažuotos partijos – sakytum, 100 proc. „saugus“ pasirinkimas krikščioniui rinkėjui.

Būtų sąžininga prisipažinti, jog būtent vienai iš šių mažųjų savo balsą ir atidaviau. Bet nesu supaprastintos realybės mėgėja ir net mano pačios pasirinkimas išlieka sudėtingu reikalu. Kodėl?

Save laikau konservatyvių politinių pažiūrų rinkėja. Tačiau konservatyviosios minties komunikacija Lietuvoje – tiek iš liberalesnės TS-LKD, tiek iš naujų dešiniųjų partijų stovyklų – atrodo, pražiūri kelis esminius dalykus. Pirmiausia, rinkėjui derėtų atsisakyti iliuzijos, jog jei bus gerai man, tai viskas bus gerai. O gerai vis dėlto man nebus – jei nebus bent jau didesnei visuomenės daliai.

Evgenios Levin nuotrauka

Šis pastebėjimas pirmiausia adresuotas naujosioms konservatyvioms „krikščioniškų vertybių“ partijoms. Kviečiu prisiminti seną gerą evangelizacijos taisyklę, kuri man atrodo būtina ir politinėje arenoje: jei nori, kad žmogus priimtų tavo siūlomus įsitikinimus ar bent jau juos išgirstų – pirmiausia turi vertai pelnyti jo pasitikėjimą. Politikoje šis pasitikėjimas gali būti pelnomas pirmiausia bendrojo ir – labai svarbu – visuotinai atpažįstamo gėrio kūrimu. Kitaip tariant ir utopiškai pasvajojant, jei krikščionys politikai pajėgtų išnaikinti korupciją, šešėlį, išmintingai pasirūpinti vargstančiais ar niokojama gamta – galbūt gerokai daugiau rinkėjų (ar politinių oponentų) imtų ir susimąstytų: „Bet jie tokie faini politikai, tai kaip ten vis dėlto pas juos su ta gyvybės apsauga?“ Užduotis sudėtinga – ir įpareigojanti kiekvieną krikščionį, ne tik krikščionį politiką.

Tačiau „kryžiuotiška“ agresyvi retorika, su kuria kai kurios partijos atėjo pas savo potencialų rinkėją, jį greičiausiai tik atbaidė. Gal ir ačiū Dievui. Jei agresyvi retorika virstų agresyvia politika, gerai nebūtų niekam. Jėga brukamos vertybės – ar ultraliberaliosios, ar krikščioniškosios – anksčiau ar vėliau susilauks liūdno likimo.

Antrąjį savo pastebėjimą adresuoju TS-LKD. Gerai neišmanau konservatizmo teorijos, tačiau konservatyvi politika man pirmiausia yra gebėjimas analizuoti tikrovę remiantis daugybe kriterijų. Taip pat – brėžti tam tikrą vertybinių pasirinkimų spektrą, kuris turi objektyvų pranašumą ir vertę prieš kitas vertybes ir pasirinkimus. Kitaip tariant, jei ultraliberalioje politikoje lieka tik tokie kriterijai kaip „noriu“ ir „turiu teisę“, konservatyvioji politika turi būti ir išlikti pajėgi dirbti su tokiomis sąvokomis kaip „protingumas“, „objektyvumas“, „istorinė atmintis“, „tradicija“, „vertybė“, „bendrasis gėris“ ir taip toliau.

Svarbių kriterijų eliminavimas daro pasaulio vaizdą plokščią, vienmatį. Todėl – gan paradoksalu – konservatyvaus išsilavinusio rinkėjo akimis, „įvairovės“ politika būtent ir užsiima tikrovės „plokštinimu“ ar, kitaip tariant, primityvinimu. Dėl tokių pat paskutinius kelerius metus pastebimų tendencijų dalis TS-LKD potencialaus elektorato (kuriam priskirčiau ir save) balsavo „kojomis“ ir mėgino ieškoti kitų (deja, taip pat netenkinančių) pasirinkimų.

Irmanto Gelūno / Fotobanko nuotrauka

Paskutinę pastabą skiriu TS-LKD gerbėjams, palaikytojams ir nuomonės formuotojams. Neseniai teko bendrauti su nuostabaus gerumo moterimi. Ji dirba konservų (atsiprašau, sutapo netyčia!) fabrike, o kad galėtų papildomai užsidirbti, po darbo dar kartais šeimininkauja vienoje parapijoje. Šis nuostabaus gerumo žmogus, deja, žavisi A. Lukašenkos politika. Mano mama taip pat yra labai geras ir sąžiningas žmogus. O gyvenimas lengvas nebuvo. Ir savo balsą ji atidavė vienai iš tų populistinių partijų, kurios tvirtina, jog pasirūpins „paprastu žmogumi“.

Taigi, kol „išsilavinęs, aukštesnes pajamas gaunantis miesto gyventojas“ patogiai gyvena savo įstaigų ir sėdmaišių pasaulyje, didelė tos nematomos Lietuvos dalis gyvena „nuo algos iki algos“, „nuo pensijos iki pensijos“. Keliasi penktą valandą ryto. Dirba šaltyje ir kenksmingomis sąlygomis. Kad iškeptų jums šviežią duoną. Kad surinktų iš gatvių šiukšles. Kad nuvežtų jus laiku į darbą ar pristatytų prekes. Daugybė paprastų gerų žmonių – tik pavargusių, nusivylusių, neretai išnaudojamų.

Ar šie žmonės nusipelno būti nuolat įžeidinėjami ir vadinami šiukšlėmis, atmatomis, vatnikais, pašalpiniais? Vien dėl to, kad galvoja, jog „tvirta ranka“ ar padidintos pensijos gali išvesti Lietuvą į šviesesnį rytojų? O gal ir nebegalvoja nieko, nes, pradirbus dvylika valandų šaldytuve ar fabrike prie konvejerio, galvoti jau nelabai lieka jėgų. Koks yra krikščionio pašaukimas ir pasirinkimas šiuo atveju? Taip, teisingai – solidarizuotis ir stoti į nepelnytai niekinamų žmonių pusę. Koks galėtų būti Seimo rinkimuose daugiausiai balsų surinkusios partijos atsakas? Galbūt bent jau pabandyti suprasti. Jie už jus nebalsavo, bet „visuotinai atpažįstamo bendrojo gėrio“ strategiją jau aptariau anksčiau – belieka ja pasinaudoti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šeimoje esame keturi žmonės. Sutariame puikiai, tačiau Seimo rinkimuose pasirinkome balsuoti už keturias kardinaliai skirtingas partijas: nuo nuosaikaus konservatizmo iki radikalios dešinės, nuo kraštutinio liberalizmo iki kairiojo populizmo. Politinės ir ideologinės preferencijos skirtingos, tačiau esu tikra, jog jos nesutrukdys mums ir toliau puikiai sutarti ir džiaugtis, jog turime vieni kitus. Ar galėtų šis kuklus pavyzdys tapti įkvėpimu ir palinkėjimu visai  porinkiminei Lietuvai?

Dabar laikas eiti išgerti savo juodosios arbatos puodelį. Marketingo dievai neklysta – matyt, esu rimtai supančiota konservatyviosios tapatybės. Labai tikiuosi, jog dialogas vyks, ir mane pastaraisiais metais kankinusi tapatybės krizė bus įveikta.