2021 05 03

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ar koronos pasas nevirs farsu?

Augminas Petronis.
Augminas Petronis. Gedimino Šulco nuotrauka

Jau kurį laiką lietuviškoje viešojoje erdvėje kalbama apie imuniteto sertifikatus, arba „galimybių pasus“. Tiesa, kol kas menkai žinome, kaip tokios sistemos įgyvendinimas galėtų atrodyti realybėje – premjerė Ingrida Šimonytė praeitą savaitę žadėjo, kad būtent šiandien Vyriausybė aptars šį klausimą, tad greitai galima tikėtis išgirsti bent šiokias tokias plano nuotrupas.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje valstybių, koronos pasas sulaukė tiek entuziazmo, tiek pasibaisėjimo. Vieniems tai – galimybė saugiau artėti normalaus gyvenimo link ir sugrąžinti verslams dalį jų klientūros. Kitiems – žmonių padalijimas į dvi nelygiavertes grupes, keliantis klausimų apie lygias piliečių teises ir pagarbą privačiam gyvenimui.

Svarbus, bet dažnai neaptariamas klausimas – kaip koronos pasai realiai naudojami kasdienybėje? Kelios valstybės – Danija ir Izraelis – jau ėmėsi šio eksperimento. Jų patirtis šalia etinės koronos paso problematikos parodo esant ir praktinį matmenį – tai, kas aiškiai nubrėžta teorijoje, ne visada taip pat veikia praktikoje.

Ar Izraelio tauta laikosi popandeminio gyvenimo įstatymo?

Izraelis kartais vadinamas pandemijos valdymo sėkmės istorija, kartais – didžiausia pasaulyje laboratorija. Ši šalis vakcinų įsigijo išskirtinėmis sąlygomis: ne tik sumokėjo gerokai didesnę nei rinkos kainą (28 dolerius už „BioNtech-Pfizer“ vakcinos dozę, kai, pavyzdžiui, ES 18, 90 dolerio), bet ir sutiko su „Pfizer“ kompanija dalintis anonimine informacija apie paskiepytus gyventojus, kurią vaistų gamintoja galės naudoti tyrimų tikslams. Todėl šiandien Izraelis yra pasaulio vakcinacijos lyderis – paskiepijusi apie 60 proc. visos populiacijos, tai yra didžiąją dalį suaugusių žmonių, kitų valstybių gyventojams ši valstybė rodosi tarsi langas į gyvenimą po kovidinių ribojimų.

Vienas svarbiausių popandeminio gyvenimo simbolių Izraelyje – „žaliasis pasas“, patvirtinantis jo savininką pasiskiepijus arba persirgus koronavirusu. Ten petys už laisvę, rodos, pasiekė tikslą – varginantiems ribojimams atėjo galas.

Išskyrus tai, kad kovidiniai ribojimai Izraelyje nedingo visam laikui. Atsiradus koronos pasui, jie tapo dvejopi – pavyzdžiui, maldos namai gali į vidų įsileisti iki dvidešimties žmonių be koronos paso. Jei norite maldai pasikviesti dvidešimt vieną žmogų, jums reikės ant durų pakabinti ženklą hebrajų, arabų ir anglų kalbomis, įspėjantį, kad norint užeiti reikia koronos paso, ir tikrinti visus įeinančiuosius.

Bet tai irgi nereiškia, kad galėtumėte įsileisti kiek tik norite žmonių – pavyzdžiui, įleidžiant tik žmones su koronos pasais iki 5000 vietų turinčiuose maldos namuose galima užpildyti iki 50 proc. vietų, bet ne daugiau kaip 1000. Taisyklės galioja ir kavinėms bei restoranams – patalpose turi būti išlaikomas dviejų metrų atstumas ir užpildoma ne daugiau kaip 75 proc. vietų ir iš viso negali būti daugiau nei 100 žmonių. Sėdint prie baro reikia palikti vieną tuščią kėdę tarp skirtinguose namuose gyvenančių žmonių.

Taigi, teorija aiški – griežti ribojimai neturintiems koronos paso ir ne tokie griežti turintiesiems. Bet, kaip dažnai gyvenime pasitaiko, praktika šiek tiek atitrūko nuo teorijos. Žurnalo „The Guardian“ korespondentas Jeruzalėje Oliveris Holmesas pasakoja, kad jo koronos pasas buvo nuskenuotas tik kartą. „Daugelyje vietų jo išvis neprašo arba prašo tik pažiūrėti ir neskenuoja“, – sako žurnalistas. Panašiais įspūdžiais britų savaitraštyje „The Spectator“ dalijasi Izraelyje gyvenantis žurnalistas Anshelis Pfefferis: „Realybė tokia, kad parodyti pasą prašoma retai, jei išvis prašoma. Pastebėjau, kad vienas restoranas Jeruzalėje pradėjo prašyti žaliųjų pasų, bet dabar pasidavė.“ Žurnalistas cituoja ir vieną baro savininką iš Tel Avivo: „Niekas man nepaaiškino, kaip turėčiau tikrinti žaliuosius pasus. Palieku tai savo klientams. Tikiuosi, kad nevakcinuoti žmonės neateis, bet tai – ne mano atsakomybė.“

A. Pfefferis taip pat teigia, kad vienas svarbus Izraelio viešosios sveikatos ekspertas jam pripažino, jog koronos pasai nebuvo sumanyti kaip priemonė atverti laisvalaikio renginius ar maitinimo įstaigas, o kaip paskata jauniems žmonėms vakcinuotis. Iš tiesų, nors Izraelio skiepijimo kampanija lyginant su kitomis valstybėmis buvo žaibiška, A. Pfefferio teigimu, paskiepijus trečdalį populiacijos vakcinacijos greitis pradėjo kristi. „Paaiškėjo, kad daugiau nei 60-ies sulaukę žmonės nekantriai laukė vakcinos, kad galėtų vėl susitikti su artimaisiais, o jauni Izraelio gyventojai taip smarkiai neskubėjo“, – rašo A. Pfefferis. Bet mintis, kad vėl galės lankytis mėgstamuose baruose, greitai nupūtė šalin dvejones.

Danai taisykles mėgsta, tik ne visada laikosi

Danija yra pirmoji Europos šalis, įvedusi koronos paso sistemą. Tiesa, daniška sistema šiek tiek skiriasi nuo Izraelio – Danijoje koronos pasą 72 valandoms galima gauti ir atlikus COVID-19 testą. Tai yra būdas gauti „Coronapas“, kuriuo naudojasi dauguma gyventojų – kol kas abi vakcinos dozes gavo tik apie 11 proc. danų. Kaip ir Izraelyje, dauguma Danijos gyventojų koronos pasą turi mobiliajame telefone, tačiau dokumentą galima ir atsispausdinti.

Mano kalbinti Danijoje gyvenantys lietuviai į koronos pasą žvelgia skirtingai. Vieni džiaugiasi lengvai prieinamais ir nemokamais testais, kurie leidžia tris paras gyventi su gerokai mažesniais apribojimais. „Daugelyje vietų net nereikia registruotis, – sakė viena mano pašnekovė, – atvažiuoji, labai nedidelės eiltutės būna, lauki su sveikatos kortele, ją nuskenuoja, įveda telefono numerį ir atlikus testą po dvidešimties minučių gauni žinutę: teistas teigiamas ar neigiamas.“ Kiti, paklausti apie pasus, reaguoja su švelnia ironija – kadangi pasas ne taip dažnai skenuojamas, pasak vieno pašnekovo, netikrą dokumentą su „Microsoft Paint“ programa galėtų pasidaryti ir pradinukas, o nemokami testai juk nėra visai nemokami – už juos mokesčių mokėtojų pinigais moka valdžia.

Danijoje lankantis kavinėse ar baruose su koronos pasu galima sėdėti tiek viduje, tiek lauke. Be koronos paso – tik lauke, o į vidų užeiti galima nebent į tualetą. Be to, norint sėdėti viduje būtina bent prieš pusvalandį rezervuoti staliuką. Taip pat su koronos pasu galima lankytis ir grožio salonuose. Gegužės 6 d. atsidarys kino teatrai, o leidžiamų lauke vykstančio renginio ar susitikimo dalyvių skaičius padidintas nuo 10 iki 25 žmonių – iš karantino danai išeina pagal griežtą, visiems žinomą planą, kurio įgyvendinimas kartais dėl geros pandeminės situacijos dar ir pagreitinamas.

Tačiau, be abejo, įdomiausia štai kas: ar danai taip pat laisvai žiūri į koronos pasų tikrinimą kaip ir Izraelio gyventojai? Viena mano pašnekovė sako, kad restoranų savininkai, kuriems grasindama baudomis, valdžia užkrovė atsakomybę tikrinti savo lankytojų pasus, kai kuriais atvejais pyksta dėl tokios prievolės: „Savininkai klausia: kodėl mes turime žaisti koronos policiją?“ Ji, nors kol kas dar nesinaudojo koronos pasu, pasakojo apie bičiulių porą, kurie jau penkiskart apsilankė restoranuose, bet jų pasai patikrinti buvo tik du kartus. Kitas mano pašnekovas sakė, kad dažniausiai užeinant į vieną ar kitą įstaigą pasą užtenka parodyti ir niekas jo neskenuoja. Iš kitos pusės – jis prisiminė bičiulį, kuris buvo išprašytas iš baro, nes jo koronos paso galiojimas „ėjo į pabaigą“ – pasas galioja lygiai 72 valandas, ir jei restorano darbuotojai mato, kad kam nors liko tik pusvalandis, jie gali tą žmogų paprašyti išeiti. Tad atrodo, kad tai, kaip griežtai prižiūrimas koronos pasų tikrinimas, visiškai priklauso nuo konkrečios įstaigos darbuotojų bei savininkų.

Apskritai po mano pokalbių su Danijos lietuviais kyla dvejopas įspūdis apie danų požiūrį į taisykles. Daugelis pašnekovų kartoja, kad danai – kartais netgi naiviai – pasitiki savo valdžia. Be to, „danai mėgsta įskųsti, – sakė viena mano pašnekovė. – Jei kur nors viešoje erdvėje ar įstaigoje vyksta vakarėlis, jie mėgsta skųsti policijai.“ Tačiau kitas pašnekovas su šypsena prisimena vieną daniškos tvarkos kuriozą – nuo 2007-ųjų Danijoje draudžiama rūkyti kavinėse, restoranuose ir baruose. Tačiau, kaip pasakoja lietuvis, „99 procentuose mažesnių miestelių baruose yra rūkoma.“ Taigi, atrodo, danai gerbia taisykles – tik kartais tai priklauso nuo aplinkybių.

Ar valdžia stengiasi, kad į koronos pasus būtų žiūrima rimtai? Ar surengia reidus restoranuose, kirpyklose bei grožio salonuose? Ar į troleibusų kontrolierius panašūs vyrai bei moterys užrakina visus įėjimus ir išėjimus, nuskenuoja visų esančių patalpoje koronos pasus, patikrina asmens dokumentus, o radę pažeidėjus išsiveda lauk? „Patikrinimų dar negirdėjau, kad būtų“, – sako viena mano pašnekovė. Tai patvirtino visi mano kalbinti žmonės. Galbūt Danijos valdžia perdėtai pasitiki savo žmonių sąžiningumu. Galbūt Danijoje koronos pasai reikalingi ne saugioms erdvėms sukurti, bet paskatinti žmones ateiti skiepytis ir dažniau testuotis.

Viena svarbi Danijos koronos pasų politikos detalė – kaip ir visi ribojimai, koronos pasai turi numatytą pabaigos datą. Numatyta juos naudoti iki rugpjūčio mėnesio – planuojama, kad po to dauguma žmonių bus paskiepyti ir koronos pasų nebereikės. Lietuvoje nė vienas valdžios atstovas kol kas nieko konkretaus apie koronos pasų galiojimo laiką nepasakė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vietoje išvadų

Izraelio ir Danijos patirtis su koronos pasais kelia įspūdį, kad tai nėra tokia efektyvi saugumo užtikrinimo priemonė, kaip galėtų atrodyti. Atsakomybę už saugių erdvių kūrimą jie numeta restoranų, barų, kirpyklų, baseinų ir kitų įstaigų savininkams, vadovams bei darbuotojams. Kad šie būtų atsakingi, turbūt turėtų rūpintis neklaužadas skundžiantys lankytojai. Atrodo, kad žmonės greitai pavargsta būti prižiūrėtojais ir sistema išeina iš vėžių. Juk negali tikėtis, kad visi susimokės už troleibuso bilietą, jei žinos, kad jų mieste nebūna keleivių kontrolės. Sistema, kur barmenas solidariai prižiūri lankytoją, o lankytojas – barmeną, lengvai virsta sistema, kur abu solidariai padeda vienas kitam nesilaikyti taisyklių.

Lietuviškas mentalitetas – tiesiog nepriekaištingai netinkama terpė abipuse priežiūra grįstai sistemai. Pas mus vairuotojai mirksinčiomis šviesomis įspėja vienas kitą apie greičio matuoklius ar policijos patrulius ir jaučiasi padarę gerą darbą. Ar kas nors Vyriausybėje tiki, kad lietuviai galėtų rimtai žiūrėti į koronos pasus? Galbūt Vilniaus senamiestyje, galbūt dvi savaites ir tai tik dėl patikrinimų baimės. Ar įsivaizduojate, kad policija galėtų šalia ligšiolinių pareigų imtis tikrinti ir restoranus, barus, kirpyklas, kavines, grožio salonus, sporto klubus, baseinus ir tuntus kitų smulkių įstaigėlių, iš kurių daugelyje dirba po du–tris žmones ir retai kada vienu metu apsireiškia daugiau nei du klientai? Tokie patikrinimai būtų ne tik nemalonūs. Nuosekliai koronos paso kontrolės sistemai reikėtų iš kaži kur ištraukti daugybę tuo užsiimti galinčių žmonių ir sistemai išlaikyti pinigų. Nei Danija, nei kartais policine valstybe pravardžiuojamas Izraelis tokios sistemos kurti nesiėmė.

Tad norisi užduoti šiek tiek nejaukiai skambantį klausimą: kam, tiesą sakant, mums tie koronos pasai iš tikrųjų reikalingi? Juk tikrai ne todėl, kad juos įvedus bus galima saugiai kirptis plaukus ar vakarieniauti restoranuose. Galbūt tai galėtų būti trumpalaikė priemonė paskatinti jaunus ir, kaip rodo pilnos Vilniaus senamiesčio gatvės, koronos ne itin bijančius jaunus žmones vakcinuotis? Bet ar tuomet toks sprendimas tikrai būtų vertas nepaisyti visų su koronos pasu susijusių etinių problemų?