Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Ar krikščioniui reikalinga filosofija? Pokalbis su prof. Tomu Sodeika

Prof. Tomas Sodeika ir Laurynas Jacevičius. Apologetika.lt jutubo kanalo kadras

Filosofija ir teologija. Dvi atstumtos draugės, kurių beveik niekas (sako) nemyli, o jų vardus vartoja kaip keiksmažodžius. Tiesa, tarpusavyje jos sutaria (ir neblogai), nors tas santykis kartais būna ir komplikuotas. Nepaisant to, retas kuris pripažįsta, kad tiek su F., tiek su T. draugauja nuolat (tik paslapčia) ir dažnai tai neigia.

Apie filosofiją, teologiją ir jų santykį XFM radijo laidoje Apologetika.lt kalbėjomės su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi, dr. Tomu Sodeika. Nors pokalbis vyko ir senokai, dar kartą jo perklausęs nusprendžiau, kad jam dera pasirodyti ir straipsnio pavidalu. Juk kas tie dveji metai filosofijai ir teologijai, kurios riebiai išsitepusios kremu nuo raukšlių?

Žodis „filosofija“ visuomenėje neretai laikomas keiksmažodžiu. Kas tai per dalykas ir kam jis reikalinga? Ar filosofas nėra visuomenės parazitas? Trumpiau tariant, ką jis veikia?

Kalbant apie žodžio „filosofija“ vartojimą kaip keiksmažodžio, nežinau, kodėl filosofija visuomenėje įgijo tokį abejotiną statusą. Matyt, kad žmonės yra linkę žiūrėti į gyvenimą, į save pačius, į pasaulį, į savo aplinką, į bendravimą su kitais žmonėmis kiek įmanoma paprasčiau, o filosofija visuomet kelia sau priešingą uždavinį – padaryti dalykus sudėtingesnius. Iš to turbūt ir kyla tas įtarumas, neigiamas požiūris į filosofiją. Kita vertus, šiokia tokia abejonė aptinkama jau seniausiais laikais, kuomet filosofija pasaulyje buvo naujovė. Iš tų senų laikų yra išlikę gausybė anekdotų, pasakojančių apie paprastų žmonių susidūrimus su filosofais, o jie ten dažniausiai lieka nesuprasti.

Bene žinomiausias anekdotas yra apie Talį Miletietį (VII a. pr. Kr.), kuris laikomas pirmuoju filosofu. Pasakojama, kaip jis naktį ėjo stebėti žvaigždžių ir įkrito ar į šulinį, ar į griovį, ir, lyg tyčia, netoliese pasimaišė jo tarnaitė. Ji, be abejo, pradėjo iš filosofo juoktis ir kalbėjo maždaug taip: „Štai tu stebi žvaigždes, o nematai, kas tau po kojų.“ Šis anekdotas paprastai pasakojamas kalbant būtent ta tema, apie kurią mes dabar ir šnekamės – filosofijos prigimtį ir tų vadinamųjų „paprastų“ žmonių požiūrį į filosofiją.

Talis Miletietis. Johanno Heinricho Rambergo graviūros fragmentas, laikotarpis tarp 1763 ir 1840. Welcomeimages.org / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Iš tikrųjų šis klausimas yra daugiasluoksnis ir šiuo požiūriu labai parankus patiems filosofams. Žinoma, kai filosofai pasakoja šią istoriją, jie bando sukelti klausytojų sąmonėje tokį smerkiantį požiūrį į kvailą tarnaitę, kuri neišmano, jog stebėti žvaigždes yra svarbiau, negu matyti tai, kas po kojomis. Kita vertus, būtų galima šį santykį apversti ir sakyti, kad būtent tarnaitė yra teisi – žmogaus gyvenimas vyksta Žemėje. Gal ir įdomu bei gražu stebėti žvaigždes, bet jeigu dėl to nukenčia kasdieniai dalykai, gal tuomet filosofija iš tikrųjų neverta to dėmesio ir pagarbos, į kurią pretenduoja filosofai?

Panašu, kad filosofijos sampratos pateikti ir apibrėžti taip paprastai nėra lengva. Nepaisydamas to, Jūs tuo keliu vis dėlto pradėjote eiti esate filosofas ir filosofijos dėstytojas. Kaip Jūs pats prie jos priėjote?

Tiesą sakant, pats nežinau, kaip priėjau. Kai dar mokiausi mokykloje, o tai buvo sovietmečiu, filosofija, tiksliau tai, kas tuo metu buvo vadinama filosofija, turėjo daugiau ideologinį pavidalą. Nors puikiai žinojau, kad egzistuoja ir kita filosofija, man ir mano amžininkams pasiekti ją tais laikais būdavo labai sunku. „Geležinė uždanga“ užtverdavo priėjimą prie to, kas ten dėjosi.

Kalbant apie filosofijos turinį, kaip aš jį dar jaunas būdamas įsivaizdavau ir kas mane traukė, pirmiausia tai – gyvenimo prasmės troškimas, noras gyventi ne vien tik biologiškai, ne vien tik socialiai, bet ir prasmingai. Aišku, jaunam žmogui gyvenimo prasmės klausimas niekada neįgyja bent kiek konkretesnio pavidalo, jis visuomet lieka abstraktus, greičiau kaip tam tikra nuojauta, kad visgi kažko trūksta, nors ne visiškai aišku, ko. Dabar, kai prisimenu savo jaunystės laikus, iš mano atminties išnyra mano paties paveikslas, ieškančio filosofijos ir manančio, kad verta tai daryti.

Po to, kai baigiau mokyklą ir teko rinktis studijų kryptį, pasirinkau matematiką, nes studijuoti filosofijos tuo metu Lietuvoje nebuvo įmanoma, tokios specialybės universitete paprasčiausiai nebuvo. Man pasirodė, kad matematika yra bene arčiausiai to, ką aš įsivaizdavau kaip filosofiją. Sąsaja tarp šių specialybių man pasirodė akivaizdi – matematinis žinojimas yra aukštesnė žinojimo rūšis, ir jau vien tik šiuo požiūriu ji turėtų būti gana artima filosofijai, kuri galiausiai išvestų į gyvenimo prasmės klausimą. Baigęs studijas, įstojau į filosofijos aspirantūrą, parašiau disertaciją, ją apsigyniau, pradėjau dėstyti filosofiją įvairiose aukštosiose mokyklose ir iki šiol tuo pačiu verčiuosi.

Filosofas Tomas Sodeika. Ievos Vaitkevičiūtės nuotrauka

Vienas iš Jūsų dėstomų dalykų yra filosofinė teologija arba natūralioji teologija. Paskutinėje paskaitoje kalbėjome apie Anzelmo ontologinį Dievo buvimo įrodymą. Filosofinė teologija su Dievo buvimo įrodymais ir „tvarkosi“. Kalbant asmeniškiau, kaip įvardintumėte savo santykį su krikščioniškuoju tikėjimu? Kokioje aplinkoje užaugote? Ar filosofija vedė arčiau, ar toliau nuo tikėjimo?

Filosofija vedė arčiau… Esu katalikas, gimiau katalikiškoje šeimoje, nuo mažens buvau auklėjamas katalikiškai. Manau, kad tebesu toks, koks buvau.

Filosofijos vaidmuo mano religinio gyvenimo matmenyje gal net truputį panašus į tai, ką mes šiandien prieš laidą kalbėjome, nagrinėdami Anzelmo Kenterberiečio santykį su tikėjimu ir žinojimu. Anzelmas užima šiuolaikiniam žmogui sunkiai suvokiamą poziciją, teigdamas, kad tikėjimas vis dėlto yra pirmesnis už žinojimą. „Tikiu, kad žinočiau“ – taip paprastai pristatoma Anzelmo pozicijos formulė. Tikėti nėra tiesiog paprastas uždavinys, bet jeigu turi tikėjimą, tuo gali įsitikinti tik bandydamas jį įsisąmoninti. Kaip tik šioje vietoje filosofija ir gali tarti žodį. Tik tiek, kad tas žodis gali būti nevienareikšmis.

Manau, kad Anzelmui filosofinė atogrąža į nuosavą tikėjimą, kurį jis jautėsi turįs, buvo produktyvi. Produktyvi ta prasme, kad tikėjimas, ko gero, stiprėjo. Tačiau neatmetu ir visiškai priešingo efekto galimybės – reflektuotas tikėjimas gali silpnėti ir išnykti. Šiuo požiūriu tikėjimo ir žinojimo santykio klausimo tokiu pavidalu, koks jis keliamas filosofinėje teologijoje, pagrindinis tikslas yra suvokti nevienareikšmiškumą, išsiaiškinti ambivalentiškumą, o ne sustiprinti ar susilpninti tikėjimą.

Man pačiam atrodo labai artima ir priimtina tai, ką autorius Romano Guardini, gyvenęs XX a. pirmoje pusėje, šiek tiek perkopdamas jo vidurį, mėgino daryti kaip religijos filosofas. Šiuo atveju prisiminiau jį kalbėdamas apie tikėjimo ir žinojimo santykio klausimą. Prisiminiau man įstrigusį jo pastebėjimą apie viduramžių mąstytojų stiprų polinkį į filosofinį tikėjimo reflektavimą. R. Guardini siūlo tokią interpretaciją, aiškiai suvokdamas, kad visgi tikėjimo santykio apmąstymas turi savyje pavojaus momentą – reflektuodamas tikėjimą, žmogus gali jį greitai prarasti.

Kalbėdamas apie viduramžių mąstytojus, Guardini pastebi, kad jiems tai buvo tarsi kraujo nuleidimas žmogui, kurio kraujospūdis yra pernelyg didelis. Tikėjimas tų laikų žmonėms buvo toks galingas, jog jie kartkartėmis turėjo atlikti šį filosofinės refleksijos judesį tam, kad šiek tiek sušvelnintų vidinį tikėjimo spaudimą. Be abejo, kalbėdamas apie viduramžius ir apibūdindamas juos tokiu būdu, Guardini galvoja apie mūsų dienų žmogų ir pastebi, kad esame greičiau priešingoje situacijoje.

Romano Guardini, laikotarpis tarp 1920 ir 1930 m. Dr. Johanneso Schneiderio / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Visgi šiuolaikinis pasaulis nėra palanki aplinka palaikyti intensyvų tikėjimo santykį su Dievu. Atitinkamai keičiasi ir filosofijos funkcija. Kitaip nei viduramžių mąstytojams – kuriems filosofija atliko skiediklio, praskiedžiančio galingą, tirštą tikėjimą, kad žmogui būtų šiek tiek lengviau gyventi jį turint, funkciją – šiais laikais reikėtų ieškoti filosofinių prieigų, kurios intensyvintų tai, kas yra susilpnėję ir jau atsidūrę ant išnykimo ribos. Manau, šiuolaikinis pasaulis yra būtent toks. Sekuliarizacijos procesas, kurį jau kuris laikas tiek teologai, tiek filosofai konstatuoja kaip faktą, kelia didžiulių problemų, ir ne tik teologijoje, bet ir filosofijoje, kuri vienaip ar kitaip bando atsigręžti į tikėjimo pusę. Kitaip sakant, filosofija užsiima ne vien tik specialiomis lokalinėmis problemomis, bet vienaip ar kitaip kelia būtent gyvenimo prasmės ir nuo jos neatsiejamą tikėjimo klausimą.

Paminėjote nemažai dalykų. Norėčiau atkreipti dėmesį į tikintį žmogų, kuriam, kaip minėjote, bendras kontekstas nėra ypač palankus dėl sekuliarizacijos ir kitų procesų. Kaip jam priimti ar suprasti filosofiją? Ar Jūs sakytumėte, kad ji tikinčiam žmogui – krikščioniui – reikalinga? O gal būtina? Ar tai yra toks dalykas, kuris padeda ir turi vieną funkciją, kaip minėjote, viduramžiais, kitą funkciją dabar? Kitaip tariant, koks, Jūsų nuomone, turėtų būti krikščionio ir filosofijos santykis?

Būčiau linkęs įvesti tam tikrą skirtį. Bijau, kad nebūtų visiškai teisinga bandyti siūlyti filosofiją kiekvienam krikščioniui ir argumentuoti tuo, kad ji padės jam gaivinti ir palaikyti jo tikėjimą. Šiuo požiūriu filosofijoje visuomet yra dar vienas pavojus, apie kurį šiame pokalbyje dar nebuvau užsiminęs. Būtent pernelyg didelio apibendrinimo pavojus. Visgi filosofas visuomet yra gundomas pačios filosofijos atsidurti tam tikroje abstrakcijų erdvėje. Konkrečiai, gundomas tuo, kad, atsidūręs joje, jis supras kažką geriau. Bet iš tikrųjų, ypač kalbant apie tikėjimo dalykus, šitoks pasitikėjimas abstrakcijomis yra klaida.

Ką šiuo atveju reikštų Jūsų klausimas apie tai, ką šiuolaikiniam krikščioniui daryti su filosofija? Ir ką daryti filosofui, kai krikščionis jo apie tai klausia? Vis dėlto būčiau linkęs galvoti apie konkretų žmogų konkrečioje situacijoje, konkrečios būsenos ir tik tuomet būtų galima kalbėti apie konkrečiau apie pačią filosofiją, t. y. kiek jam jos reikia ir ar jos reikia apskritai. Juk yra žmonių, kurie iš prigimties (norma tai ar patologija – šio klausimo dabar nekelsiu) yra linkę į pernelyg didelius apibendrinimus, ir tokiems žmonėms, jeigu jie yra krikščionys, ar bent jau save tokiais laiko, jiems filosofijos dozę reikėtų sumažinti. Gali būti ir atvirkščiai. Dar kartą norėčiau pabrėžti individualų santykį, kuris tam tikra prasme kontrastuoja su įprastu filosofijos supratimu – filosofijos, kaip abstraktaus mąstymo srities.

XX a. egzistencinės filosofijos srovė labai aiškiai suvokia ir pabrėžtinai akcentuoja individualų filosofo santykį su žmogumi, kuriam jis bando ką nors filosofiškai pasakyti. Čia visada reikia žiūrėti ne bendro principo, o konkretaus žmogaus ir mėginti išsiaiškinti, ko jam reikia. Šiuo požiūriu filosofas tampa panašus greičiau į psichoterapeutą nei į profesorių, kuris aukštai katedroje užsilipęs skelbia bendras tiesas miniai, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad ta minia toli gražu nėra vienalytė masė, bet ten yra daug ir labai skirtingų žmonių ir kiekvienam iš jų reikia ko kito. Jeigu nori pasakyti kažką svarbaus, suteikti naudą tam žmogui, turi prieiti prie jo ir kalbėti su juo asmeniškai, o ne mokyti operuodamas bendrais principais.

Laurynas Jacevičius. Martino Kaminsko nuotrauka

Kaip Jūs ką tik paaiškinote, nėra vieno recepto, ar visiems krikščionims reikia filosofijos ir kiek tiksliai jos reikia, bet šį klausimą reikia individualizuoti, prieiti prie konkretaus žmogaus. Tiesa, esu girdėjęs nemažai krikščionių, kurie, remdamiesi ištrauka iš Biblijos: „nepasikliaukite arba neklausykite žmonių filosofijos“, sako, kad filosofija yra apskritai nereikalinga. Kaip Jūs sureaguotumėte į tokią mintį, kad žmonių filosofija yra iš viso nenaudingas reikalas?

Sureaguočiau neigiamai [juokiasi], tačiau, pirmiausia, dėl to, kad šitas filosofijos atmetimas ir jos neigimas pateikiamas kaip bendras principas. Aš būčiau linkęs pabrėžti individualaus santykio reikšmę. Kalbant su konkrečiu žmogumi, visuomet derėtų žiūrėti, kiek filosofija jam yra reikalinga. Žinoma, būtų galima šį klausimą pasukti ir kitu kampu ir pažvelgti į krikščionybės istoriją, krikščioniškos dvasinės kultūros istoriją.

Pirmieji krikščionys, gyvenę pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus, gana rimtai kėlė klausimą, kurį dabar ir svarstome – būtent apie filosofijos reikšmę krikščionims, t. y. žmonėms, kuriems Dievas pats apsireiškė ir tiesą pateikia iš pirmųjų šaltinių. Ar graikų filosofija, pagoniška filosofija, filosofija, kurią kūrė žmonės, nepažinę tikrojo Dievo, dar šio to verta? Kaip žinoma, keletą šimtmečių šis klausimas buvo svarstomas ganėtinai intensyviai. Pasidomėję šio laikotarpio istorija matome, kad egzistavo įvairių pozicijų. Vieni laikėsi, kad ir prigimtiniu protu graikų filosofai pažino tiesą; kad ta tiesa yra tiesa ir ji nepraranda savo vertės net ir tuomet, kai pirminis šaltinis atsiveria žmogui, kai prabyla pati dieviška išmintis. Kiti priešingai, laikė, kad „tarp Atėnų ir Jeruzalės nėra nieko bendra“ ir nieko bendro būti negali.

Na, bet apie IV a. pr. Kr. taip nutiko, kad filosofija buvo priimta kaip vertybė. Pradedant nuo šv. Augustino galima kalbėti apie daugmaž vieningą krikščionių sutarimą dėl filosofijos reikšmės krikščionio gyvenime: tai yra negalutinės išminties šaltinis, bet vis dėlto šaltinis tokios išminties, kuri gali atlikti pagalbinę, savotiško įvado, funkciją. Kita vertus, pati krikščioniška teologija, kuri tuo metu ir formuojasi, iš esmės labai priklausoma nuo graikiškos filosofijos. Priklausoma pirmiausia sąvokų, kurias ji ima vartoti, požiūriu.

Kai šiais laikais gyvendami religinio pliuralizmo pasaulyje imame žvalgytis po kitas religijas ir bandome aiškiau suvokti, kokią teologiją turėjo žydai ar musulmonai, ar budistai, ar induistai, ar kokių nors kitų religijų atstovai, labai gretai patiriame nuostabą, kai paaiškėja, kad jeigu ten ir yra kažkas panašaus į teologiją, tai iš esmės ji padaryta iš graikų filosofijos. Ir ten, kur graikų filosofija nebuvo pasiekusi, tarkim Tolimųjų Rytų kultūriniai regionai, jie, griežtai kalbant, teologijos, kaip tokios, neturi.

Aišku, kalbėti apie Rytų filosofiją, apie induizmą ar budizmą būtų pernelyg sudėtinga tokioje laidoje, todėl į tai nesileisiu, bet vieną dalyką verta pastebėti – pati filosofija, kalbant apie Tolimuosius Rytus, įgyja problemišką pobūdį: ar apskritai galima sakyti, kad ten filosofija egzistavo? Čia vėl darome ne visai korektišką sąvokos perkėlimą. Filosofija yra graikų išradimas, ir tiek, kiek graikų kultūra daro įtaką kitoms kultūroms, tiek jose ir galima aptikti (daugiau ar mažiau) filosofijos. Tolimieji Rytai, senosios Tolimųjų Rytų kultūros – tai regionas, kurio graikų filosofija nesiekė. Taigi, kalbant apie šiuos egzotiškus kraštus ir jų gyventojus, nevisiškai korektiška kalbėti tiek apie teologiją, tiek apie filosofiją. Truputį keista, kad tik dabar, palyginti neseniai, tai pradedame po truputį įsisąmoninti.

Kalbant apie nekrikščioniškas kultūras ar juo labiau egzotiškas kultūras, teologijos sąvoką bandoma vartoti labai atsargiai, arba dar geriau visai jos atsisakyti pripažįstant, kad čia visgi yra tam tikra specifika, aptinkama būtent Vakarų kultūroje ir aptinkama būtent dėl to, kad Vakarų kultūra išaugo iš graikų.

Caravaggio. „Šv. Augustinas“ (fragmentas), apie 1600 m. Wikipedia.com nuotrauka

Operuojate dviem sąvokomis – „filosofija“ ir „teologija“. Tie, kurie mūsų klauso [skaito] nuo pradžios, šiek tiek supranta, apie ką kalbama. Tačiau egzistuoja ir tokia disciplina – filosofinė teologija. Apie ją noriu pasikalbėti plačiau. Ar, Jūsų nuomone, filosofinė teologija yra bent kiek nors naudinga, ar tai tik įdomus minčių žaidimas? Ar ji gali turėti kokios nors naudos krikščioniui?

Manau, kad naudos gali turėti. Pradėsiu iš kitos pusės – nuo pačios filosofinės teologijos, kaip dalyko, pobūdžio. Kas tai yra? Galima šiek tiek rizikuojant sakyti, kad visos teologinės sąvokos paimtos iš filosofijos. Šitaip žiūrint darosi akivaizdu, kad pačioje pradžioje, kai krikščioniška teologija ima formuotis, ji yra labai stipriai veikiama filosofijos ir šia prasme gauname mišinį, kurį turint omenyje, disciplina vardu „filosofinė teologija“ įgyja neapibrėžtą pobūdį. Nelabai aišku, kas tai yra. Jeigu viskas yra toks mišinys, tai ar yra prasmė išskirti filosofinę teologiją, padarant vietos dar kažkam kitam, būtent teologijai ta specialiąja prasme, arba teologijai, kuri remiasi Apreiškimu?

Bandant apginti, reabilituoti filosofinę teologiją, manau, galima jos naudai pasakyti du dalykus. Pirma, tai yra disciplina, kuri gali būti traktuojama kaip tam tikra istorinė disciplina. Kai kalbame apie filosofinę teologiją, pradedame nuo pagoniškos Antikos, nuo senųjų filosofų. Būtent jų tekstuose aptinkame pamatinius klausimus, tokius kaip Dievo egzistavimas ar blogio prigimtis. Vėliau, kai ima formuotis krikščioniška intelektualinė kultūra, tie dalykai įgyja šiokį tokį neapibrėžtumą; nelabai aišku, ką su jais daryti. Galiausiai laikoma, kad tai, ką graikai sukūrė, yra verta dėmesio, vertingas dalykas. Jeigu kalbėtume apie praktinę naudą – tai būtų antras aspektas – manau, kad šiuolaikinėje situacijoje, šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančiam žmogui filosofinis klausimo apie tikėjimą ir visa tai, kas su tikėjimu siejama (prigimtį, pobūdį, sąlygas, apraiškos formas ir t. t.), filosofinis klausimas turėtų būti visuomet dvilypis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Filosofija, užklausdama apie šiuos dalykus, sykiu tarsi akies krašteliu stebi ir pati save, tarsi klausdama: „O ką aš čia iš tikrųjų darau?“ Kai taip keliu klausimą, ar neperžengiu ribos, už kurios vis dėlto peržengti nedera? Kiek tas pažinimas gali būti produktyvus, o kiek nuo jo reikėtų susilaikyti? Šiuolaikinis pasaulis yra perdėm racionalizuotas. Žmonių požiūris į filosofiją, apie ką kalbėjome anksčiau, gali būti visiškai neigiamas, bet taip žiūrėdami į filosofiją jie patys nelabai žino, ką daro. Iš tikrųjų ta racionali, žmogišku prigimtiniu protu grindžiama kultūra, kurioje gyvename, atsiranda iš filosofijos ir šia prasme yra filosofinė. Šis pernelyg didelis racionalumas savotiškai tampa kontrproduktyvus žmogui, kuris ieško prasmės tikėjime ir ieško paties tikėjimo, nes jaučiasi stokojąs jo.

Norėčiau priminti dar vieną autorių, kuris, mano akimis žiūrint, yra autoritetas ne vien tik filosofams, bet ir teologams. Turiu omenyje vieną iš žymiausių XX a. vokiečių teologų – Hansą Ursą von Balthasarą, kuris viename savo tekste, kalbėdamas apie teologiją, pasiūlė perskyrą. Jis pasiūlė skirti dvi teologijos rūšis: sėdinčią teologiją ir klūpančią teologiją. Be abejo, antrajai teikdamas didžiulę pirmenybę, ypač šiems laikams. Sėdinti teologija – tai filosofinė teologija. Teologija, kurioje filosofijos yra gerokai daugiau negu kito turinio – to, kuris ateitų ne iš prigimtinio proto, bet iš tikėjimo ir Apreiškimo. Klūpanti teologija – tai teologija, kuri greičiau nusiteikusi atsiduoti Dievo valiai ir žiūrėti ne tiek, kaip geriau suprasti, su kuo turime reikalą, bet kaip aiškiau išgirsti tai, kas tau yra sakoma, ir paklusti Dievo valiai, užuot mėginus ją vienaip ar kitaip išnaudoti, siekiant savo žmogiškų tikslų, pamirštant, kad tie žmogiški tikslai yra baigtiniai ir toli gražu ne patys svarbiausi žmogaus gyvenime.

Įdomiai pabaigiame laidą. Klūpančios teologijos konceptas kai kuriems klausytojams gali reabilituoti patį filosofijos pobūdį, nes daug kam iš tikinčiųjų tai gali patikti: bandyti ant kelių ieškoti Dievo valios, ne tik domėtis. Ačiū Jums už pokalbį.