Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 07

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ar latvių „autokefalijos įstatymas“ – išeitis ir Lietuvai?

Latvijos prezidentas Egilas Levitas

Pasaulio žiniasklaidoje pasirodė žinia apie tai, kad Latvijos prezidentas Egilas Levitas pasiūlė įstatymo projektą, kuriuo Maskvos patriarchato Latvijos Ortodoksų Bažnyčia būtų paskelbta visiškai nepriklausoma nuo Maskvos patriarchato – autokefaline. Įstatymo projektas jau susilaukė ir pritarimo, ir kritikos, o Lietuvoje žmonės irgi pradėjo kelti klausimą: ar nereikėtų tokio įstatymo ir Lietuvai?

Tad trumpai aptarkime, ką daro latviai, ir kokią tai turi prasmę.

Prezidento siūlymas

Latvijos prezidento pranešime sakoma, kad Latvija pripažins nepriklausomą (autokefalinį) vietinės ortodoksų Bažnyčios statusą. Teigiama, kad de facto tam prielaidas jau sudaro 1921 m. Maskvos patriarcho Tichono tomosas (dekretas), prie kurio vykdymo ir būtų sugrįžta.

Šis siūlymas – visiškai pagrįstai – motyvuojamas nacionalinio saugumo interesais. Juk jau ne viena valstybė, įskaitant Lietuvą, pripažino Rusiją esant terorizmo rėmėja, o Maskvos patriarchą Kirilą – kaip to terorizmo teisintoją, todėl Lietuva ir Latvija yra įvedusios jam sankcijas. Taigi turime kuriozą, kai asmuo dėl labai svarios priežasties yra įtrauktas į sankcijų sąrašą, o jo vadovaujamai organizacijai toliau leidžiama veikti be jokių apribojimų.

Deja, mano kuklia nuomone, prezidento siūlomas įstatymas šioje situacijoje nieko iš esmės nepakeis.

Gintaras Jurgis Sungaila. VDU Katalikų teologijos fakulteto nuotrauka

Kas yra autokefalija?

Autokefalija – tai visiška vietinės Bažnyčios administracinė nepriklausomybė, kai Bažnyčia pati sprendžia visus savo vidaus klausimus, turi savo vietinę teisę ir pati renka visus savo vyskupus, įskaitant autokefalinės Bažnyčios vadovą (primą). Tokią Bažnyčią įpareigoja tik bendras tikėjimas ir tie Bažnyčios kanonai, kurie yra visiems bendri, daugelis jų yra senoviniai. Didžiuosius bažnytinės drausmės ar ginčų klausimus sprendžia visos autokefalinės Bažnyčios kartu, tarpininkaujant ir pirmininkaujant Visuotiniam (Konstantinopolio) patriarchui.

Viešumoje dažnai painiojama, bet labai skirtinga sąvoka yra autonomija.

Autonomija – žemesnis savarankiškumo statusas, tai nėra nepriklausomybė. Autonominės Bažnyčios gali spręsti daugelį klausimų savarankiškai, bet tokios Bažnyčios vadovą (primą) paprastai skiria autokefalinės Bažnyčios primas. Ką autonominė Bažnyčia gali daryti savarankiškai, o ko – ne, nurodo autokefalinė Bažnyčia, kuriai ji priklauso. Galima autokefalinę Bažnyčią palyginti su valstybe, o autonomiją – su autonominėmis struktūromis valstybės sudėtyje.

Taigi autokefalija yra visiška nepriklausomybė, autonomija – tik autokefalinės Bažnyčios vadovybės suteikta teisė į savivaldą. Katalikų tradicijoje tai vadinama sui iuris Bažnyčia.

Kaip Bažnyčia tampa autokefaline?

Šis klausimas, tiesą pasakius, dar pačios Ortodoksų Bažnyčios pilnai neatsakytas. 2016 m. Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchas buvo sušaukęs susirinkimą Kretoje, kad būtų pateiktas tikslus ir apibrėžtas atsakymas, tačiau, Maskvos Bažnyčiai boikotavus susirinkimą, ginčas taip ir nebuvo išspręstas.

Viena yra aišku ir akivaizdu – tam, kad Bažnyčia būtų tikrai autokefalinė, ją turi pripažinti kitos autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios. Valstybės „pripažinimas“ tam nieko nereiškia. Dabartinė praktika yra tokia, kad atsiskirti norinti bendruomenė turi kreiptis į Visuotinį (Konstantinopolio) patriarchatą, o Konstantinopolio patriarchas turi išrašyti tomosą (dekretą) apie naują statusą ir apie tai informuoti kitų autokefalinių Bažnyčių vadovus.

Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus vadovauja Šv. Velykų liturgijai Šv. Jurgio bažnyčioje, Stambule. 2022 m. balandžio 24 d. EPA nuotrauka

Maskva XX a. pradėjo ginčyti šios teisės išskirtinumą ir yra pati rašiusi tomosus, kurių kiti nepripažino, bet čia jau kita tema – ginčas, kuriam padėti tašką Konstantinopolis ir norėjo 2016 m. Trumpai: jeigu nekreipsime dėmesio į Maskvos pretenzijas, valstybė gali tik sudaryti sąlygas autokefalijai, o sprendimą priima Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas.

Kas kita yra autonominė Bažnyčia. Ji yra didesnės autokefalinės Bažnyčios sudėtyje, sprendimą apie jos sukūrimą priima autokefalinės Bažnyčios vadovybė. Lygiai taip pat ji gali autonomiją ir panaikinti.

Ką kanonų požiūriu reiškia Latvijos prezidento siūlymas?

Latvijos prezidento siūlymas referuoja į 1921 m. Maskvos patriarcho Tichono įteiktą raštą (tomosą), tačiau de jure šis raštas Latvijos Bažnyčiai suteikė ne autokefaliją, o tik autonomiją.  Tomosas Latvijos Bažnyčiai numatė platų savarankiškumą Maskvos patriarchato sudėtyje.

1936 m. ta autonominė Bažnyčia in corpore pasiprašė ir buvo priimta į Konstantinopolio patriarchatą, bet 1940 m. komunistai „grąžino“ ją į Maskvos patriarchatą ir Maskvos sinodo rankomis panaikino autonomiją. Latvijai po 1990 m. tapus vėl nepriklausoma, Maskvos patriarchatas suteikė jai savo išgalvotą „savivaldą turinčios Bažnyčios statusą“, kuris imituoja autonomiją, bet iš tikrųjų net nėra autonomija (bet Latvijos pasaulietiniuose įstatymuose ir juridinio asmens varde Maskvai pavyko jį pavadinti „autonomija“).

Grįžti prie 1921 m. Maskvos patriarcho Tichono tomoso prasmės mažai, nes Maskvos sinodas turi teisę jį bet kada atšaukti. Ir iš to grįžimo nebūtų ir didelio laimėjimo – „savavaldė Bažnyčia“ Maskvos patriarchate taptų „autonomine Bažnyčia“ tame pačiame Maskvos patriarchate. Nebent yra kažkoks neviešintas kelių žingsnių planas, kurio mes dar nežinome.

Ar įstatymas įtvirtins autokefaliją?

Kaip jau tampa aišku, joks pasaulietinis įstatymas negali įtvirtinti autokefalijos. Taip, Justiniano Didžiojo laikais, kai kanonų ir valstybės teisė dar nebuvo atskirtos, tokie precedentai egzistavo, tačiau šiuolaikinėje Bažnyčios praktikoje vidiniame Bažnyčios gyvenime vadovaujamasi išskirtinai tik kanonų teisės normomis. Nei Konstantinopolis, nei jokia autokefalinė Bažnyčia tokios autokefalijos „automatiškai“ nepripažins, nebent vyksta neviešintos derybos su Visuotiniu patriarchatu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kitas dalykas, kad toks įstatymas gali įtvirtinti netgi labai patogią Maskvos patriarchatui „hibridinę“ autokefaliją, kas jau išbandyta Ukrainoje. Maskvos patriarchato Ukrainoje metropolitas Onufrijus paskelbė, kad jo Bažnyčia nuo šiol yra visiškai nepriklausoma, prisiėmė išorinius autokefalijos atributus, bet jokių reikalingų kanoninių procedūrų neatliko ir kanonų požiūriu toliau yra Maskvos patriarchato sudėtyje. Žinoma, pasaulyje ji kaip autokefalinė taip pat nepripažįstama. Ir taip atsiranda hibridinės struktūros, kurios tarsi ir priklauso Maskvos patriarchatui, bet tarsi ir ne.

Taigi Latvijos valdžia, bent jau pagal viešą prezidento pareiškimą, rizikuoja pati paversti vietinę Maskvos patriarchato struktūrą į tokį hibridinį darinį. Vietiniai Maskvos patriarchato vyskupai noriai priims tokią kanoninės galios neturinčią „nepriklausomybę“ ir apie ją skelbs, tyliai Maskvos patriarchui sakydami: „Nebijokite, mes suprantame, kad kanoniškai esame Maskvos patriarchate, viskas lieka, kaip buvo.“