Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Ar Lietuvai reikia istorikų?

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Šis tekstas publikuotas Naujojo Židinio-Aidų žurnalo nr. 7 kaip laiškas žurnalo vyriausiajai redaktorei.

Miela Redaktore,

Laišką pradėti noriu sveikinimu Naujajam Židiniui-Aidams. Su pergale! Jūsų žurnalas įrodė, kad kryptingos, nuoseklios ir nuolatinės pastangos gali pakeisti visuomenės požiūrį į praeitį, net kai tai daro ne itin didelė, bet pasišventusi ir savo teisumu tikinti grupė. Kalbu apie požiūrį į sovietmetį – juk visuomenėje įsigalėjo būtent židinietiškas sovietmečio vaizdinys. Žinoma, ši pergalė – ne vien žurnalo nuopelnas, bet jo įnašas – neabejotinas. Sovietmečio kaip didžiojo blogio Lietuvos istorijoje, iškraipiusio lietuviškumą, demoralizavusio žmones ir esančio daugelio, jei ne daugumos dabarties blogybių priežastimi vaizdinys, suformuotas apie Naująjį Židinį-Aidus susitelkusių tyrinėtojų ir mąstytojų – tiesiog tobulas ginklas podonbasinei Lietuvos propagandai, kurioje sovietmečio kritika kažkodėl laikoma labai svarbiu patriotizmo formavimo elementu.

Taigi sveikinu dar kartą, bet priduriu: væ victoribus! Vis tik židiniečių tyrimai ir tekstai – dažniausiai moksliškai rafinuoti, keliantys intelektualinį iššūkį, siūlantys ir išreiškiantys aiškią moralinę poziciją. Tiesa, kartais juose išlenda požiūrio beapeliaciškumas, toks atvirkščios Tiesos prieskonis. Nobiscum Deus mąstymo būdas mane visada gąsdindavo slegiančiu savo teisumo pajautimu ir… panašumu į bolševikinę mąstyseną. Itin ryškiai ir nemaloniai tai pasijautė 2003 m. Marcinkevičiaus fenomeno straipsniuose, kur blogai buvo tiesiog viskas, ką darė ir kūrė rašytojas, juos skaitant atrodo, kad Marcinkevičius kaltas jau vien tuo, kad tiesiog buvo. Bet sakykime, kad tai paauglystės aistros.

Mūsų visuomenė labai sunkiai mokosi diskutuoti, o ne kovoti, dažnai atrodo, kad viešoji erdvė tiesiog degraduoja, todėl nieko keisto, kad židinietiškų sėklų vaisiai išdygo kartūs, sakyčiau – nevalgomi: epigonai propagandistai tą pačią sovietmečio kaip blogio žinutę grūda primityviai ir be jokių bandymų įsigilinti ir suprasti. Revoliucija ir vėl ruošiasi ryti savo vaikus, kurie dabar jau pradeda atrodyti pernelyg intelektualūs, daug svarstantys, ieškantys niuansų, o mokslinis nuosaikumas – kenkiantis propagandiniam vaizdiniui. Na, ką čia daug rašyti – vėjo sėjos rezultatai jau Biblijoje aprašyti.

Bet ne piktdžiugaudamas tai rašau. Klaidingai suprastos propagandos ir primityvaus istorijos supratimo įsigalėjimas Lietuvos viešojoje erdvėje kelia grėsmę visų pažiūrų istorikams, bent jau tiems, kurie nori būti mokslininkais: gali ateiti laikas, kai bandymas suprasti „priešą“ prilygs išdavystei. Apskritai vis stiprėja klausimas, ar Lietuvai išvis reikia istorikų, ypač kai kalbama apie nepriklausomybės sutemas, karo ir okupacijų metus. Kai meras žino, kas ką ir kodėl „įdavė“ saugumui, kas buvo kolaborantas, o kas – ne, kai politikai įstatymais nuolat keičia praeitį (tai, žinia, lengviau, nei kurti ateitį), kam bereikalingi istorikai, kurie dar ir amžinai išlygose ir neužtikrintume paskendę? Greičiau jau jie žalingi, nes abejoja politiniais praeities perrašymais. Pavyzdžiui, man kelia didelių abejonių Seimo sprendimas pripažinti Adolfą Ramanauską-Vanagą buvus valstybės vadovu nuo 1954 m. pabaigos iki jo nužudymo: jei nuo 1952 m. jis neturėjo jokių ryšių su partizanų vadovybe ir slapstėsi su šeima, jei jo valstybės vadovu nelaikė nė vienas Lietuvos gyventojas (net jis pats), kaip jį galima tokiu vadinti? Kuriant tokią alternatyvią istoriją, neturinčią nieko bendro su praeities realybe, istorikai tik trukdo.

Ryškiausias tarp mokslo ir politikos plėšomos institucijos pavyzdys – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras – būtent jis turi tirti beveik visus skausmingiausius ir prieštaringiausius XX a. istorijos klausimus, dėl kurių vertinimo visuomenė iki šiol niekaip negali susitarti. Ne veltui šios institucijos tikslai prieštaringi, misija neaiški ne tik darbuotojams, bet, atrodo, ir vadovybei, o veikla (ypač pastaruosius porą metų) dažnokai kėlė nuostabą ir sunkiai atsakomus klausimus. Neseniai pasikeitusi vadovybė ieško ir niekaip negali rasti tinkamo santykio su prieštaringa praeitimi, taip tarsi atspindėdama visuomenės pasimetimą. Viena vertus, siekiama dalį centro paversti moksliniu institutu, direktorius Adas Jakubauskas nuolat pabrėžia akademinės mokslinių tyrimų laisvės būtinybę, siekį mažinti politikų kišimąsi į Centro veiklą, stiprinti mokslinį potencialą ir dabar ne itin aukštą autoritetą. Akivaizdžios naujosios vadovybės pastangos išsiaiškinti silpnąsias Centro veiklos puses, sužinoti darbuotojų nuomonę apie problemas institucijoje. Tai teikia vilčių, kad pavyks nusikratyti apėmusio letargo.

Tačiau didelį darbuotojų istorikų nerimą sukėlė tai, kad naujojo Centro direktoriaus patarėju pradėjo dirbti Vidmantas Valiušaitis, kuris mėgsta kritikuoti istorikus (net knygą skambiu pavadinimu Istorikai nenaudoja dalies šaltinių išleido), kai pats nekritiškai ir tendencingai interpretuoja šaltinius (kad ir tiesiog kartodamas ne itin patikimus Kazio Škirpos atsiminimus apie bendradarbiavimą su naciais). Susitikime su darbuotojais naujoji direkcija pabrėžė, kad Centras turi formuoti valstybės atminties politiką ir dalyvauti informaciniame kare. O Valiušaičio pasisakyme labai ryškiai pasijautė ir didelis noras nurodyti istorikams, kaip reikia rašyti, į ką atkreipti dėmesį ir kaip interpretuoti. Buvo pasakyta, kad darbuotojai ne savo malonumui dirba, todėl privalo tirti ne ką nori, o ko reikia valstybei. Situacijoje, kai iš daugmaž 150 dirbančiųjų Centre tik 12 yra istorikų su daktaro laipsniais, ir nemaža jų dalis – antraeilininkai, dirbantys puse ar ketvirčiu etato, tokie reikalavimai gali tik dar labiau sumažinti jų skaičių, net ir be to, kad darbuotojų algos – apverktinos. Kažin ar tai pakeltų institucijos autoritetą, greičiau atvirkščiai. Bandymas dar labiau įtraukti Centrą į informacinį karą reikštų didėjantį politizavimą ir kartu nykstantį moksliškumą. Gal naujoji vadovybė tikisi, kad Centrą pavertus Lenkijos Tautos atminties instituto analogu, panašus taps ir jo finansavimas? Institutui skiriama gerokai daugiau pinigų, nei bet kuriai panašiai Lenkijos mokslinei institucijai. Ir aišku, kodėl – ji yra savotiška „atminties ministerija“, diegianti martirologišką, nacionalistinį, dažnai ksenofobišką istorijos vaizdinį. Mūsuose labai panašus yra „kovų ir kančių“ naratyvas, kuriame lietuviai – tik didvyriai ir aukos, o kitų tautybių Lietuvos gyventojai tiesiog užmirštami, jei ne priešais laikomi. Jis jau lyg ir buvo pradėjęs silpti, tačiau podonbasiniu laikotarpiu vėl sustip­rėjo siekiant pasitelkti istoriją kaip informacinio karo įrankį. Taip iš esmės sekame Lenkijos, Vengrijos ir… Rusijos pavyzdžiu.

Mūsų visuomenė neišvengiamai turės apsispręsti, kurį kelią rinktis: rytietišką, kur istorija aptarnauja valstybę ir politiką (žinoma, siekiant pačių pačiausių tikslų – ugdyti patriotizmą, tėvynės meilę ir pan.), pateikia atsakymus ir kuria mes–jie, geri–blogi priešpriešas; ar vakarietišką, kur valstybės ir politikų kišimasis – minimalus, nėra patriotinių tabu temų, o praeities tyrimai atlieka lyg ir visuomenės sąžinės balso funkciją, padeda susitaikyti su praeitimi, leisti suprasti, kas ir kodėl vyko. Kaip dabar matome, ir ten didėja mokslo ideologizacija, tačiau tai nesulyginama su rytietišku valstybinio aparato poveikiu. Užtenka palyginti, kaip prieštaringiausi XX a. vidurio istorijos klausimai vertinami Rusijoje ir Vakarų Europoje. Jei Lietuvoje vietoj Didžiojo Tėvynės karo bus panašiai garbinama didvyriška partizanų kova, mūsų nuo Rytų tai nenutolins nė per milimetrą. Bus antirusiški Rytai, tokie pat nepakantūs, agresyvūs ir slopinantys „netinkamas“ atmintis. Tiesą sakant, jau ir yra – užtenka prisiminti visų Rūtos Vanagaitės knygų cenzūravimą (o kaip kitaip tai pavadinti?) vien dėl netinkamos autorės nuomonės. Jokiu būdu nepritariu jos nuomonei apie Vanagą, tačiau reakcija į ją – tipiškai rytietiška. Na, jei nepatinka lyginimas su Rusija, galima prisiminti knygų deginimus nacių Vokietijoje. Nelabai toli link Voltaire‘o nuėjome nuo išsituštinimo prie Juozo Baltušio buto durų prieš trisdešimt metų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Reikėtų vieną kartą aiškiai įvardyti visuomenei ir politikams, kad mokslinis ir propagandinis keliai ne tik nesuderinami, bet tiesiog priešingi dalykai. Negalima tirti tik iš dalies, tik garbingą praeitį ir represijas prieš mūsiškius, užmirštant mūsiškių nusikaltimus ir apeinant tai, kas netelpa į didvyriškos praeities kanoną. Man atrodo, kad toks pasirinkimas yra nepaprastai svarbus, net esminis – santykis su praeitimi skiria tikras demokratijas nuo jomis apsimetančių: tik demokratinėje visuomenėje egzistuoja galimybė kelti pačius įvairiausius klausimus apie praeitį, tirti labiausiai nemalonias temas neatsižvelgiant į visuomenės nuomonę ir jau tuo labiau nepataikaujant politikų norams. Net giliausias demokratines šaknis turinčiose šalyse kartais tai nebūna paprasta – prisiminkime kad ir reakciją į Hannah Arendt Eichmaną Jeruzalėje, kai ji susilaukė net draugų pasmerkimo – jos nuomonė atrodė įžeidžianti Holokausto aukas. Tik demok­ratija leidžia ugdyti dialogo kultūrą, kylančią iš bandymo suprasti įvairias atmintis ir patirtis. Ir kartu be jos demokratija neįmanoma.

Taigi Centras turės pasirinkti. Bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių ilgesnį laiką neįmanomas, jis ir lėmė ligšiolinę situaciją: politikai per juokingą finansavimą rodė savo nepasitenkinimą, o mokslinį autoritetą smukdė politizacija. Tuo tarpu XX a. vidurio ir antros pusės praeitis kelia vis daugiau, o ne mažiau problemų. Visuomenė (ne istorikai!) vengia aštrių klausimų, o iškilęs eilinis skandalas „gesinamas“ radikaliai priešingomis nuomonėmis ir keistomis pažymomis, kurios neįtikina nė vieno. Problemos tai nesprendžia ir po kiek laiko viskas vėl įsiplieskia iš naujo ir dar stipriau. Ir taip tęsis tol, kol neišdrįsime atvirai aiškintis to, kas skauda. Ar nepalengvėjo po Mūsiškių, kai ilgą laiką kamavęs ir slėptas pūlinys galų gale skausmingai trūko? Ar Atminties maršai nėra tas taip reikalingas susitaikymas su savo praeitimi, kad buvo ir negražioji jos pusė?

Renkantis kelią labai svarbus požiūris į istoriko interpretacinę laisvę. Ar jis gali teigti, kad šeimą išžudė partizanai, jei visi netiesioginiai įrodymai – tik iš sovietinių dokumentų? Teko išgirsti nuomonę, kad sovietiniai šaltiniai, ypač saugumo struktūrų, visiškai nepatikimi. Tačiau ką daryti, jei apie Holokaustą ir partizaninį pasipriešinimą iš esmės tik iš jų ir tegalima sužinoti? Būti istoriku nereiškia tiesiog naudoti pirminius šaltinius, kaip dažnai atrodo neistorikams. Vanagaitė naudojo būtent juos, bandydama sukelti skandalą apie Vanagą, bet kaip tik kvalifikacijos stoka neleido jai pateikti patikimos interpretacijos. Profesionalaus istoriko žinios apie šaltinių kritiką, kontekstą, įgūdžiai dirbant su šaltiniais ir naudojant istoriografiją leidžia jam pateikti pagrįstą interpretaciją. Tai nereiškia, kad ji yra vienintelė ir neginčijama – tam egzistuoja istorikų bendruomenė, kurioje vyksta mokslinės diskusijos, tik ji ir tegali spręsti apie interpretacijos patikimumą. Ir tik kai egzistuoja mokslinė autonomija, galimi moksliniai tyrimai. Visuomenėje pilna geriau už istorikus žinančių, kaip iš tiesų buvo, jie Centrą tiesiog atakuoja norėdami tik jiems priimtinų atsakymų. Jei jų spaudimui nebus atsispirta, ir toliau tęsis pastarųjų poros metų „tradicija“, kai Centro „rezonansines“ pažymas (apie Petrą Cvirką, Noreiką ir pan.), dėl kurių galima tik raudonuoti, nes faktai jose pritempinėti, nutylėti ar drastiškai interpretuoti, rašė ne istorikai.

Jei Centras pasirinks praeitį tirti, suprasti ir informuoti, o ne naudoti ją propagandai, sustip­rinęs savo intelektualinį ir mokslinį potencialą jis galėtų imtis bandymų kelti problemas ir moksliškai analizuoti skaudžiuosius praeities klausimus kartu šviesdamas visuomenę. Iki šiol Centro bėda buvo ta, kad jis tik reaguodavo, o ne inicijuodavo. O klausimų – begalės. Noreikos skandalas tik rodo, kokia apleista Birželio sukilėlių ir apskritai lietuvių bendradarbiavimo su nacių okupantais tema viešojoje erdvėje. Ir reikalas ne tik Holokauste. Visuomenės sąmonėje iki šiol nacių okupacija akivaizdžiai vertinama daug palankiau nei sovietinė. Bet jei Noreikos ar Škirpos bendradarbiavimas su naciais matomas kaip darbas tautos labui, kodėl tai negalioja bendradarbiavusiems su sovietais? Tai, kad jie tautos ateitį įsivaizdavo kitaip, nereiškia, kad jie buvo nusiteikę antilietuviškai. Kaip sovietai buvo matomi visuomenėje 1940–1941 m., ypač iki birželio trėmimų; kodėl visi, pradedant Bažnyčios hierarchais, baigiant tarnautojais ir kaimiečiais siekė bendradarbiauti su okupantais; kada suprasta, koks yra sovietinis režimas – plačiausias ir mažai artas tyrimų laukas. Neaiškus atsakymas netgi į tokį „ūkinį“ klausimą: ar galima įrašyti į partizanų sąrašus Holokausto vykdytojus? Iki šiol nesutarta, kas laikytinas Holokausto vykdytoju: tik tas, kuris šaudė, ar ir tas, kuris konvojavo, pats nedalyvavo, bet surašė įsakymą, buvo nuovados, kurios policininkai šaudė, viršininkas, apskrities viršininkas… Ir nėra taip lengva nustatyti, kur ta riba. Noreikos istorija tik pavyzdys – net jei jis tikrai gelbėjo žydus, jo pasirašytų geto kūrimo įsakymų tai nepanaikina.

O ką daryti su partizanų represijomis prieš taikius gyventojus? Labiausiai nuo pasipriešinimo kentėjo ne Vilniuje sėdėjęs Antanas Sniečkus ar net ne enkavėdistai, o eiliniai kaimiečiai, į kuriuos iš abiejų kovojančių pusių buvo nukreipti ginklai. Ir, deja, „dieną vieni, o naktį – kiti“ nėra sovietinis išmislas, tai atspindėjo daugelio, jei ne daugumos gyventojų nuotaikas, tą liudija ir tuolaikiniai antisovietiški šaltiniai. Tai netelpa į patriotinius naratyvus, bet problemos dėl to neišnyksta. O kur dar niekaip neišsprendžiama kolaboravimo supratimo problema – šį terminą į įvairias puses tampo visi, kas tik netingi, ir juo mažiau supranta, juo drąsiau vartoja, juo labiau istorikai trukdo. Ar ne Centras turėtų inicijuoti diskusijas apie kolaboravimo sampratą ir taikymo ribas? Iš dalies būtent dėl Centro neveiklumo švietimo bare visuomenė iki šiol įsielektrina išgirdusi, kad vienas ar kitas žmogus buvo KGB agentas. Kas, jei ne Centras turėtų nuolat aiškinti, kad KGB agentas – ne demonas, kartais – ir ne išdavikas, o dažnai – palaužtas žmogaus. Tai didintų supratimą ir leistų kovoti su įsivyravusiais stereotipais. Žinoma, taip negali elgtis institucija, kurios tikslas – ieškoti priešų ir kurti didvyrių mitologiją. Deja, tai, kad su istorikais nepasitarus iš interneto išimtas KGB agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas, tik sustiprino agento kaip absoliutaus blogio stereotipą.

Čia paminėjau tik kelis į galvą šovusius klausimus. Yra daug daugiau pūlinių ir skaudulių, kurių neišgydysi nutylėjimais. Jų kėlimas, aiškinimasis, diskusijos apie tai būtų labai svarus indėlis formuojant mūsų valstybės atminties politiką, ugdančią giluminę visuomenės demokratiją. Kartu tai parodytų ir visuomenės brendimą, kurio siekia ir židiniečiai, tiek autoriai, tiek skaitytojai, ir aš, šį laišką, nelabai man patogų (juk dirbu Centre), rašantis. Brandos visiems mums ir palinkėsiu.

Vilnius, 2020 m. spalio 30 d., naktis