Ar Lietuvos universitetai išdrįstų nusispjauti į reitingus?

Eleonora Dagienė. Miglos Zavadskienės nuotrauka

Eleonora Dagienė yra Leideno universiteto (Nyderlandai) doktorantė ir Mykolo Romerio universiteto tyrėja.

Universitetų reitingai per pastarąjį dešimtmetį radosi kaip grybai po lietaus, tokiu pat greičiu augo būrys pasisakančiųjų už ir prieš reitingus. Naujausia Europos Sąjungos iniciatyva, siekianti reformuoti mokslo vertinimo sistemą, ragina vengti universitetų reitingų. Nepaisydamos kritikos, Lietuvos aukštosios mokyklos siekia pripažinimo tarptautiniuose pasaulio aukštųjų mokyklų reitinguose dėl įvairių priežasčių.

Vienų universitetų atstovai teigia reitingų ignoruoti negalintys, nes vietinėse ir užsienio studijų mugėse sulaukia studentų ir jų tėvų klausimų apie reitinguose užimamas vietas. Kitų universitetų atstovai įsitikinę, kad reitingų vietos liudija apie mūsų valstybės sudaromas prielaidas turėti aukščiausio lygio tarptautinį mokslą ir studijas.

Vis dėlto valstybės strategijoje „Lietuva 2030“ paminėtas Šanchajaus reitingas – Academic Ranking of World Universities (ARWU) – universitetų pernai metų ataskaitose neminimas. Nors šio reitingo tūkstantuke 2021 m. buvo net du Lietuvos universitetai, strategijoje iškelto tikslo – patekti tarp 300 geriausių universitetų – įgyvendinti nepavyko. Atidžiau pažvelgus į Lietuvos universitetų bandymus iškilti šiame reitinge matyti, kad universitetams metas susitelkti į adekvatesnėmis nuostatomis grįstus vertinimo sąrašus bei įveikti realistiškai nustatytą kartelę.

Šanchajaus reitingo slenksčiai: misija (ne)įmanoma?

Šanchajaus reitingas dažnai kritikuojamas dėl savo „elitinių“ rodiklių, matuojančių studijų ir mokslo kokybę. Mokslo kokybės taškai susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje – išskirtiniai mokslininkų pasiekimai – Nobelio premijos ir Fildso medaliai bei pasaulyje daugiausia cituojamų mokslininkų sąrašas (Clarivate Analytics, Highly Cited Researchers). Antrojoje – mokslo straipsniai išaukštintuose „Nature“ ir „Science“ bei kituose Web of Science duomenų bazėse indeksuojamuose žurnaluose.

Seniausia ir didžiausia Lietuvos aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas – į šį reitingą pateko tik 2017 m., kai reitingo sudarytojai išplėtė sąrašą iki 1 000 pasaulio universitetų. Nors Vilniaus universitetas ir negavo taškų už išskirtinius dabartinių mokslininkų pasiekimus, bet yra gavęs taškų už alumnų pasiekimus. Juos sudėjus kartu su prestižiniuose mokslo žurnaluose publikuotais straipsniais pavyko įsitvirtinti aštuntame šimtuke.

Vilniaus Universitetas Šanchajaus reitinge. Ekrano kopija

Jeigu 2020 m. Vilniaus universiteto profesorius Virginijus Šikšnys būtų gavęs Nobelio premiją, Vilniaus universitetas tikrai būtų pakilęs virš 500-osios vietos. Šoktelti aukščiau dabartinės vietos Vilniaus universitetui pavyktų ir tuo atveju, jeigu jo mokslininkai patektų į pasaulyje daugiausiai cituojamų mokslininkų sąrašą (Highly Cited Researchers), bet Vilniaus universiteto mokslininkų ten neaptinkame.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VilniusTech) turi profesorius Zenoną Turskį ir Edmundą Kazimierą Zavadską, kurie senokai puikuojasi pasaulyje daugiausia cituojamų mokslininkų sąraše. Su šių mokslininkų uždirbtais taškais ir sukauptų straipsnių bagažu VilniusTech į Šanchajaus reitingą pateko 2021 m, nors jau 2022 m. iš reitingo iškrito.

Įdomu, kad į Šanchajaus reitingą patekęs VilniusTech kažkodėl viešai nepasidžiaugė. Gal todėl, kad, dar 2014 m. pasigyrę savo daugiausia cituojamo mokslininko pasiekimais, sulaukė neigiamos akademinės bendruomenės reakcijos?

Tąkart viskas vyko žaibiškai. Iš pradžių Delfi.lt paskelbė žinią, kad prof. E. K. Zavadskas įtrauktas į pasaulyje labiausiai cituojamų mokslininkų sąrašą. Po kelių savaičių užsienyje dirbantis Lietuvos mokslo premijos laureatas fizikas Darius Čeburnis parašė: „VGTU mokslininkai cirkuliuoja ir kryžmiškai cituoja straipsnius to paties universiteto leidžiamuose žurnaluose, dirbtinai didindami ir žurnalo, ir atskirų mokslininkų reitingą.“ Dar po trijų savaičių, surinkęs visų pusių atsakymus, portalas Delfi.lt paskelbė, kad „Lietuvos mokslas laviruoja ties sukčiavimo riba“. Tikėtina, kad 2014 m. VGTU nesitikėjo tokios reakcijos, o 2021 m. nenorėjo užlipti ant to paties grėblio.

Daugiausia Lietuvos institucijų – adekvatesniame „U-Multirank“ reitinge

Reitingų svarba institucijoms matoma 2021 m. veiklų ataskaitose. Bene kiekvienas universitetas jiems skiria daug dėmesio, bet Europos Sąjungos finansuojamas „U-Multirank“ reitingas jose minimas dažniausiai. Net keturiolika Lietuvos aukštojo mokslo institucijų (universitetų ir kolegijų) patenka tarp jame reitinguojamų 2 202 aukštųjų mokyklų iš 96 šalių.

Didžiausias „U-Multirank“ privalumas, kad jame institucijos į vieną eilę nerikiuojamos. Jas galime atrasti tik pasirinkę tam tikrus iš 105 skirtingomis kategorijomis suskirstytų rodiklių. Juos pateikė aukštąjį mokslą tyrinėjantys mokslininkai, įsitikinę kiekvieno universiteto svarba ir unikalumu.

„U-Multirank“ tinklalapyje taip pat rasime kiekvienai šaliai sudarytą palyginamąją šalies ataskaitą. Pažvelgus į 2022 m. Lietuvos rodiklius, matyti, kad mūsų aukštosios mokyklos viršijo pasaulinį vidurkį trijose (iš penkių) kategorijų: dėstymo ir studijų, tarptautiškumo ir nacionalinio poveikio.

„U-Multirank“ palyginamoji Lietuvos analizė. Ekrano kopija

Jeigu visos Lietuvos aukštojo mokslo institucijos – universitetai ir kolegijos – savo duomenis pateiktų „U-Multirank“ reitingui, kiekviena institucija metinėje ataskaitoje galėtų pademonstruoti savo indėlį į šalies pažangą ir mūsų visų gerovę. Jos galėtų džiaugtis pasiekimais nepriklausomai nuo institucijos dydžio ir mokslo disciplinų ir taip išryškindamos kiekvieno Lietuvos universiteto stipriąsias puses.

Tikslus ir rodiklius rinkimės atsakingai

Remiantis turima patirtimi matyti, kad Valstybės strategijoje iškeltų, tačiau Lietuvos institucijoms nepasiekiamų reitingų pozicijų tikslų reikėtų vengti. Per aukštai iškelta kartelė gali tapti paskata abejotino sąžiningumo universiteto veikloms. Pernelyg didelis reitingų sureikšminimas, tiesa, priklausantis ne tik nuo mūsų, paskatina kai kuriuos universitetus siekti iškilti reitinguose bet kokia kaina. Maža to, sąžiningai veikiančios institucijos kartais tik per plauką gali atsidurti keliais šimtais vietų žemiau, nei joms priklausytų. Lyginant jų rezultatus su nerealistiškais tikslais gali pasirodyti, kad aukštojo mokslo kokybė yra prastesnė nei realybėje.

Nesu reitingų šalininkė, todėl manau, kad „Lietuva 2050“ strategijoje neturėtų būti paminėtas joks reitingas. Bet žinau, kad strategijos rengime dalyvaujantys aukštųjų mokyklų atstovai veikiausiai sieks į rodiklių sąrašą įtraukti kurį nors reitingą. Dėl šios priežasties norėčiau atkreipti dėmesį į minėtą didžiausią ir informatyviausią pasaulinį aukštųjų mokyklų reitingą „U-Multirank“ ir pakviesti ekspertus naudoti būtent profesionalų sukurtus aukštajam mokslui vertinti sukurtus rodiklius.

Visų mūsų susitarimui – naujajai „Lietuva 2050“ strategijai – pasirinkime įvykdomus tikslus, pasiekiamus rodiklius ir daugiau dėmesio kreipkime ne į reitingų, bet studijų ir mokslo kokybės augimą!