Ar meilės pabaiga būna laiminga? Atsakymas – penktojoje rašytojos R. Aškinytės knygoje

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka

„Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ – penktoji Rasos Aškinytės knyga, stilistiškai pratęsianti rašytojos grožinės kūrybos liniją. Pagrindinė knygos idėja atskleista jos pavadinime – tai penkios tarpusavyje nesusijusios istorijos, turinčios tą pačią teminę ašį. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, dailininkė – Asta Puikienė.

Visos istorijos prasideda tame pačiame taške – moteris ir vyras susitinka. Atsitinka tai, kas jau yra nutikę milijonams žmonių, kas yra aprašyta tūkstančiuose knygų – meilė. Daugybę kartų jausmas tas pats, o jo išgyvenimas – unikalus. Jausmas, kurio istorijų veikėjai taip laukia ir bijo, atsisako visko, ką iki šiol turėjo, vildamiesi gauti daugiau, baimindamiesi, kad visiškai susinaikins.

Ieškojimo procesas trunka ilgai, kartais užsibaigia net neprasidėjęs. Kažkas sumažina matomumą iki minimalaus, žmogus pasiklysta, liaujasi ieškojęs, tampa priklausomas nuo aplinkybių, nuo savo skausmo, taip sutrikdydamas save ir visa, kas aplink jį. O kartais, priešingai, meilė atveria sielos vartus, užgydo žaizdas ir grąžina tikėjimą.

Visos penkios istorijos prasideda tame pačiame taške, o baigiasi skirtingai. Pavadinimas žada laimingą pabaigą, bet kokia meilės pabaiga yra laiminga? Ar meilė kada nors baigiasi? Jei baigiasi, jei ji laikina, tuomet ar verta mylėti? Ir galiausiai – ar mes galime rinktis?

Istorijose pradžios ir pabaigos sukasi spirale, laimė ir skausmas baigiasi ir vėl prasideda, veikėjai klumpa, stojasi ir bando iš naujo – toks meilės perpetum mobile.

Rasa Aškinytė – prozininkė, penkių romanų autorė, „Metų knygos 2014“ laureatė (apdovanota už romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“), septynioliktoji Juozo Paukštelio premijos laureatė.

Rašytojos kūryba universali ir turinio, ir formos atžvilgiu, jos kūriniuose istorinis ir kultūrinis kontekstas vilioja intelektualiniu klodu, o siužetinės linijos dažnai plėtojamos pagal nuotykių romano principus, juose gausu įvykių, paradoksalių situacijų, jų veikėjai ryškūs ir įsimenantys, o likimo vingiai itin netikėti.

Pasak literatūros kritiko Laimanto Jonušio, autorė į žmonių santykių kasdienybę žvelgia be sentimentų – skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Tai daro ne moksliškai, o literatūriškai žaismingai, su kandžia, bet nepikta, veikiau linksma ironija kvestionuodama kiekvieną įprastą santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną parodydama, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo paviršiuje.

Mėginant apibūdinti R. Aškinytės kūrybą, pirmiausia iškyla tokie žodžiai – kitoniška, netradicinė, nelietuviška, abstrakti ir abstrahuojanti, paradoksali ir ironiška.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos informacija