2020 08 15

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Ar Mergelė Marija mirė?

Mergelės Marijos skupltūra
Cathopic.com nuotrauka

1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII savo apaštaline konstitucija „Munificentissimus Deus“, dogmatizavo mokymą, kad Mergelė Marija po mirties į Dangų buvo paimta su siela ir kūnu: „Mes skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą, kad Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“

Nuo tada kiekvienas, laikantis save kataliku, yra įpareigotas bent formaliai pritarti šiai tikėjimo tiesai.

Kalbėdami apie Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo baigtį, dažniausiai minime apaštalus, susirinkusius atsisveikinti su Viešpaties Motina, jos mirtį ir laidotuves bei galiausiai tuščią kapą, kur vietoje Marijos kūno yra pilna gėlių iš Rojaus sodo. Ši teologinė poezija yra suformavusi ištisas krikščionių kartas. O jeigu ji neatitinka tikrovės? Kas, jeigu Marija nepatyrė kūniškos mirties ir iškart buvo perkeista ir paimta į Dangų gyva? Ne, tai nėra erezija ar teologinė naujovė, juoba pats dogmos apibrėžimas „baigusi savo žemiškąjį gyvenimą“ leidžia įvairias interpretacijas.

Dievo Gimdytojos Užmigimas

Pasakojimai apie Jėzaus Motinos išskirtinę gyvenimo pabaigą imami užrašyti II amžiuje, kol savo nusistovėjusias formas įgyja IV a. Šios apokrifinės tradicijos labai išplitusios ir įvairios, tačiau jas vienija bendras pasakojimas: prieš mirtį Marija susikviečia apaštalus, kurie atvyksta iš skirtingų šalių, ir jiems praneša, kad ji mirsianti. Mirties valandą pasirodo Kristus su angelais ir paima Motinos sielą, kuri vaizduojama mažo vaiko pavidalu. Tuomet apaštalai pagarbiai palaidoja Marijos kūną ir budi prie kapo. Po trijų dienų Viešpats prikelia Motinos kūną ir nuneša jį į Rojų. Tad visos apokrifinės istorijos sutartinai kalba apie Marijos mirtį ir jos kūno prikėlimą. Nors Bažnyčia niekuomet nepripažino apokrifinių istorijų, tačiau jos padarė įtaką liaudiškam pamaldumui ir liturginėms praktikoms. V a. Rytų Bažnyčioje išplitusi šventė, mininti Marijos mirtį ir jos išaukštinimą Danguje, buvo pavadinta Marijos Užmigimu (gr. Koimesis; lot. Dormitio), taip nurodant, kad Marijos mirtis buvusi daugiau kaip saldus miegas.

Mergelės Marijos skupltūra
Cathopic.com nuotrauka

Niekas nežino jos gyvenimo pabaigos

Pirmasis iš Bažnyčios rašytojų – šv. Epifanijus Salamietis 370 ir 377 m. savo raštuose nagrinėjo Marijos pomirtinio likimo klausimą. 377 m. parašytame Panarione, smerkiančiame įvairias erezijas, Epifanijus pasakoja apie antidikomarianitus, kurie neigė amžinąją Marijos mergystę ir teigė, kad po Jėzaus Marija turėjo ir kitų vaikų. Šiame kontekste Epifanijus jau plačiau kalba apie Marijos likimą: „Šventoji Mergelė galbūt mirė ir buvo palaidota – jos užmigimas buvo garbingas, o mirtis tyra, jos vainikas buvo mergystė. O galbūt ji buvo pasmerkta mirčiai – kaip Raštas teigia: ir kalavijas pervers jos sielą, – jos šlovė tarp kankinių ir jos kūnas, iš kurio kilo šviesa pasauliui, [ilsisi] tarp palaimintųjų. Arba ji išliko gyva, nes Dievui yra įmanoma viskas, ko Jis nori. Niekas nežino jos [gyvenimo] pabaigos.“ Epifanijus nesiremia apokrifais, bet perduoda visas paplitusias teorijas apie Marijos gyvenimo pabaigą, nenorėdamas spręsti, kuri iš jų yra teisinga.

Tik vėliau, VII–VIII a., dauguma Rytų Bažnyčios tėvų ir pamokslininkų įtvirtino Marijos Užmigimo naratyvą, kuris, nors ir rėmėsi apokrifiniais šaltiniais, tačiau buvo teologiškai apmąstytas ir pagrįstas. Šv. Andrius Kretietis († 740 m.) paliko tris homilijas šia tematika. Jis Marijos mirtį laiko dalyvavimu Kristaus pergalėje, dėl kurios Ji yra prikeliama. Kiekvieno krikščionio mirtis tėra užmigimas. Marijos Prikėlimas užbaigia žmonijos atpirkimo istoriją: „Mirtis, kuri yra sava žmogui, taip pat pasiekė ir ją, tačiau ne tam, kad įkalintų, kaip yra su mumis, arba idant nugalėtų ją. Dieve, apsaugok! Jai tai buvo tik saugus užmigimo patyrimas, kuris atėjo iš aukščiau, vedantis ir mus aukštyn, mūsų vilties šaltinio link.“ Kalbėdamas apie Marijos mirties svarbą ir būtinumą, vienas iš paskutiniųjų Bažnyčios tėvų – šv. Jonas Damaskietis teigia: „Pirma ji turėjo būti paskirta mirtingumui, kad būtų apgaubta nemirtingumu, nes kūrinijos Viešpats neatmeta bausmės mirtimi. Ji mirė kūnu, sunaikino mirtį mirtimi, per gendamumą suteikė negendamumą ir savo pačios mirtį padarė prisikėlimo šaltiniu.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dangun Paimtoji

Liturginis šios slėpinio paminėjimas Vakaruose pirmiausia gimė Galijos Bažnyčioje VI a., o apie VII a. vid. pasiekė ir Romos Bažnyčią. Popiežius Sergijus I (687–701 m.), kilimo iš Sirijos, nurodė, kad per tris didžiąsias Marijos šventes: Apreiškimą (kovo 25 d.), Užmigimą (rugpjūčio 15 d.) ir Gimimą (rugsėjo 8 d.) būtų rengiamos procesijos į Didžiąją Marijos baziliką (Maria Maggiore). VIII amžiuje, popiežiaus Hadriano I (772–795 m.) nurodymu, šventės titulas iš Dormitio virto į Asumptio (Paėmimas), taip teologinį krūvį perkeliant nuo Marijos kūniškos mirties, prie Marijos pomirtinio išaukštinimo. Tačiau dauguma Skolastikos epochos teologų mokė, kad mirtis Marijai, kaip kūriniui, buvo būtina ir neišvengiama.

Be gimtosios nuodėmės pradėtoji

Mokymas, kad Marija nepatyrė mirties, plito XVII a., o platesnio svarstymo susilaukė tuomet, kai Pijus IX 1854 m. dogmatizavo mokymą, jog Marija yra pradėta be gimtosios nuodėmės. Kadangi kūniškoji mirtis yra gimtosios nuodėmės pasekmė, kodėl Marija, kuri buvo nepaliesta šios nuodėmės užkrato, turėjo mirti? Jeigu Gyvenimas viešpatavo joje, kaip ten galėjo rastis mirtis? Jeigu patriarchas Enochas ir pranašas Elijas į Dangų buvo paimti gyvi, – ar ši malonė neturėjo būti suteikta tai, kuri pagimdė patį Gyvybės Kūrėją?

Mergelė Marija
Cathopic.com nuotrauka

Mirtis iš meilės

Popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas apie Marijos mirtį, teigė: „Kadangi Kristus mirė, būtų sunku manyti, jog Jo Motina nepatyrė to paties <…> pakviesta į Kristaus atperkamąją veiklą ir sujungta su Jo išganančia auka Marija galėjo dalintis Jo kentėjimais ir mirtimi dėl žmonijos išganymo. <…> Mirties patyrimas asmeniškai praturtino Švenčiausiąją Mergelę: patirdama bendrą žmonijos likimą, ji geriau gali pritaikyti savo dvasinę motinystę tiems, kurie pasiekė paskutinę savo gyvenimo akimirką.“

Kol nėra aiškaus Bažnyčios Magisteriumo pasisakymo dėl Marijos mirties, esame laisvi tikėti, kad Mergelė jos nepatyrė. Juk nors pasakojimai apie Marijos mirtį yra mums įprasti, tačiau nereikėtų pamiršti, kad Bažnyčia, skelbdama tiesą apie pomirtinį Dievo Motinos išaukštinimą, jais nesiremia. Šios istorijos tėra poetine kalba išreikšta teologinė tiesa, kurią turime apmąstyti tikėjimu.

Galiausiai visuomet buvo sutariama, kad Dievo Motinos mirtis buvo kitokia – tai ne kūniška agonija, bet švelnus užmigimas. Šventasis Pranciškus Salezas turbūt tobuliausiai apibūdina žemiškosios Mergelės kelionės pabaigą: tai buvo mirtis iš meilės jos Sūnui. Meilė Viešpačiui ir Jo Artumo ilgesys buvo tai, kas Mariją „numarino“ žemiškam gyvenimui. Jos dvasios būseną atspindi šie psalmininko žodžiai: „Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 42, 3)

Švęsdami Mergelės Marijos ypatingą išaukštinimą, mes kartu švenčiame amžinojo gyvenimo viltį, nes žinome, kad ne mirtis, ne kapo duobė taria paskutinį žodį, bet Gyvenimas, kurį pagimdė Marija iš Nazareto.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.