Ar mes tikrai tebesame krikščionys?

Įvykiai Lietuvoje skatina tuo abejoti, todėl norėčiau priminti esminius krikščioniško gyvenimo bruožus sąryšyje su aktualiosiomis šiandienos problemomis. Į mane kreipėsi žmonės klausdami, kaip vertinti šių dienų aktualijas Lietuvoje iš krikščioniškos pusės? Ar tai kas vyksta šiuo metu  yra suderinama su Kristaus mokslu?

Bažnyčios misija yra skelbti Kristaus Evangeliją. O visa Evangelija yra paremta meile Dievui ir meile žmogui.

1. Prieglobsčio prašytojai. Lietuvoje šiuo metu kaip niekada anksčiau daug prieglobsčio prašytojų. Deja, jie ne šiaip patys atvyksta, jų vežimas ir skatinimas keliauti per  Lietuvą į Europą yra organizuojamas. Didelis blogis ir nusikaltimas žmones paversti keršto ir neapykantos taikiniais nukreipiant juos į tuos su kuriais norima kariauti.

Tačiau Lietuvoje atsiradę žmonės yra mūsų broliai ir seserys, kurie ne iš gero gyvenimo paliko savo kraštą. Bažnyčios socialinis mokymas labai aiškiai sako: „Jau daug metų Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje rūpinasi migrantais, ypač vadinamaisiais „nelegalais“. Savo veikloje ji vadovaujasi atsigręžimo į vargšus nuostata ir tuo, kad Jėzus tapatinosi su atstumtaisiais ir užmirštaisiais“ (DOKAT, 250).

Šventasis Jonas Paulius II griežtai pabrėžia: „Neteisėtumo statusas nepateisina migranto orumo menkinimo, migrantas turi neatimamas teises, kurių nevalia nei pažeisti, nei nepaisyti“. (Žinia migrantų dienos proga 1995 m.)

Niekas nebuvo pasiruošęs priimti tiek daug prieglobsčio prašytojų, todėl suprantama, kad kilo sunkumų ir nesusipratimų, nerimo ir priešiškumo. Tačiau visų bendrų pastangų dėka galime pasirūpinti tais žmonėmis, kurie yra mūsų Respublikos teritorijoje. Yra daug gražių pavyzdžių: Carito darbuotojai, savanoriai, seselės, parapijų klebonai su savo tikinčiaisiais ir pareigūnai bei valdžios žmonės – lanko žmones, bando jiems padėti suteikdami  būtiniausią pagalbą, pakalbinti.

Tai yra kiekvieno krikščionio pareiga ir nuostata, kurią labai aiškiai išreiškia popiežius Pranciškus sakydamas: „Dabartiniais laikais Bažnyčia yra kviečiama išeiti į egzistencinius paribius, gydyti sužeistuosius, ieškoti pasiklydusiųjų be jokių išankstinių nusistatymų ar baimės, be prozelitizmo, būti visada pasirengusi visus priimti“.(Popiežiaus žinia migrantų dienos proga 2021 m.)

2. Skiepai. Jau dveji metai gyvename Covid pandemijos varginamame pasaulyje. Milijonai žmonių mirė. Tarp jų daugelis gydytojų ir slaugytojų, kurie gelbėjo šios ligos ištiktuosius. Viso pasaulio mokslininkų pastangų dėka turime skiepus nuo šios ligos. Mūsų valdžios žmonės deda milžiniškas pastangas, kad kuo daugiau žmonių galėtų pasinaudoti šia galimybe.

Vatikano Tikėjimo mokymo kongregacijos notoje aiškiai rašoma: „Atsisakymas vakcinuotis gali kelti pavojų kitiems [ir] rimtai padidinti pavojų visuomenės sveikatai.“

Apsisprendimas skiepytis yra moralinis veiksmas, kuriuo žmonės prisiima atsakomybę už savo ir kitų sveikatą bei gyvybę. Niekas per prievartą neverčia skiepytis, tai kiekvieno piliečio teisė, tačiau visų pirma  ir atsakomybė. Krikščionims tai ir artimo meilės išraiška: meilės tiems, kurie taip sunkiai kovoja už kiekvieno ligonio gyvybę ir sveikatą, meilės savo artimui su kuriais bendraujame, pagaliau ir meilės sau pačiam, kad išvengtume sunkios ligos.

3. Šeima. Kalbant apie meilę, negalime nepaliesti ir šeimos. Ji yra nuostabi vieta, kurioje įsikūnija Dievo meilė ir kur mokomasi mylėti. Šiandien daug kalbama apie santuokos ir šeimos reikšmę. Popiežius Pranciškus apie šeimą savo apašališkame paraginime Amoris Laetitia rašo: „Nė viena tobulai susiformavusi šeima nenukrenta iš dangaus; šeimoms reikia nuolat augti ir brandinti gebėjimą mylėti. …Nepraraskime drąsos dėl savo trūkumų ir nesustokime ieškoti tos meilės ir bendrystės pilnatvės, kurią Dievas mums suteikia.“

Jeigu norime išsaugoti sveiką šeimą ir visuomenę, visų pirma turime kreipti dėmesį į savo šeimas. Rūpinkitės tarpusavio meile ir sutarimu, ugdykite dorus vaikus, padėkime vieni kitiems padrąsindami ir pagelbėdami ten, kur galime.

Ne maršais ir politine kova išgelbėsime šeimą, bet oriu susitelkimu, pagarbiu dialogu ir visų pirma, krikščioniško gyvenimo liudijimu.

Pyktis niekuomet neatnešė nieko gero, o tik destabilizavo visuomenę ir kraštą. Lietuvos laisvė buvo iškovota oriu žmonių susitelkimu, malda, giesme ir daina, o ne akmenimis ir kartuvėmis.

Šiandien per daug mūsų krašte pykčio, susiskaldymo, nepasitikėjimo vieno kitu. Laikas prisiminti palaimintojo Vilniaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio vyskupišką šūkį: Blogį nugalėti gerumu, kuris yra  Šventojo Rašto nuostata ir krikščionio laikysenos matas.